Yra knygų, į kurias pliumptelėji kaip į vaikystę. Taip ir man nutiko su Chihiro Maruyama, Hiro Kamigaki bei studijos IC4DESIGN sukurta raizgių paveikslėlių knyga „Pjeras labirintų detektyvas. Dingusio Labirinto akmens pėdsakais“ („Apkabink Mėnulį“, 2018). Akimirksniu įsmukau į jau kadais pasibaigusią saulėtą popietę, užverstą senais žurnalais ir paveikslėlių knygomis. Anuomet nė nežinojau, kad šios raizgalynės vadinamos wimmelbuch. Man tai buvo bevardžiai stebuklai, kuriuos žiūrinėti ir džiaugtis galima ilgai, labai ilgai.

Kai susilaukiau sūnaus, norėjau su juo pasidalinti šiuo džiaugsmu. Deja, mano vaikis
buvo abejingas ir Ali Mitgutsch klasikai, ir komiškam Rotraut Susanne Berner Miesteliui, ir Martino Handfordo Jonui-Wally. Pamėginau puikiąsias wimmelbuch jam įsiūlyti kitais būdais. Šio žanro knygos retai turi siužetą, jei juo nelaikysime visų tų mielų grafinių mizanscenų, bet radau ir kelias tokias, kuriose pasakojama istorija. Mes keliavome su Toro Freemano šuniuku laiškanešiu Digbiu, skubėjome per miestą su Flu Hartbergo berniuku, užsimaniusiu į tualetą. Viskas veltui! Sūnaus detalūs, iš kavaleristo perspektyvos nupiešti paveikslėliai-pasauliai nedomino. Iki šiol.

Garbės žodis, nežinau, kuo „Labirintų detektyvas“ toks ypatingas, bet vaikis net drebėdamas laukdavo, kol skaitysime toliau, kol spręsime naujus labirintus. Gali būti, kad jį patraukė pats detektyvas – juk mano septynmetis šį žanrą neseniai labai pamėgo. O gal taip sudomino labirintai? Juos jis irgi mielai sprendžia. O gal sužavėjo kitokia Hiro Kamigaki piešinių estetika? Išties, knyga neįprasta. Vizualiai ji gerokai agresyvesnė, šiurkštesnė, nei kitos mūsų vartytos wimmelbuch.

Šiuose milžiniškuose, labai smulkiuose ir detaliuose piešiniuose ironiškai komentuojamos populiariosios kultūros klišės, siužetai, memai, spalvos čia sodrios, kontūrai aštrūs. Visa knyga regisi pasišiaušusi, kiek pankiška (nors kiekvienu brūkšneliu išpažįsta meilę tarpukario Europai), bet tokia intriguojanti, tokia stebinanti mano mažąjį skaitytoją. Mane knygos intensyvumas net vargino – du atvartai, ir galva imdavo svaigti. O vaikis... Vaikis prasmegdavo Pjero, Karmen ir paslaptingojo vagies, Pono X, pasaulyje, žiūrinėdavo ir žiūrinėdavo iliustracijas, laukdavo, kol perskaitysiu kitą užduotį.

Išties, nors minėjau detektyvinį knygos „siužetą“, vis dėlto tai užduočių knyga. Detektyvinis čia tik anturažas. Įvertinkite patys: Operos mieste visiems žinomas nepagaunamasis Ponas X pagrobia erdvę iškreipiantį Labirinto akmenį. Pjeras ir Karmen privalo sugrąžinti artefaktą. Kiekvienas knygos atvartas – tai gaudynės labirinte, keičiasi tik dekoracijos. Trumpas tekstas paaiškina, kur atsidūrėme ir pateikia užuominas, kaip greičiau įveikti painų labirintą. Čia pat sudėlioti rašteliai, laikraščių iškarpos, skelbimai, laiškai, turistiniai lankstinukai, kuriuose prašoma kažką surasti, aplankyti kažkokias vietas, susitikti su kažkokiais žmonėmis. Ne visada tai siužetiškai motyvuota – kas gi eitų pasigrožėti miesto fontanu, gaudydamas pavojingą nusikaltėlį? – bet mano vaikiui klausimų nekilo.

Visi iššūkiai jam rodėsi tarsi neišvengiami herojų išbandymai, žygio prieš blogį dalis. Beje, šis žygis taip ir nesibaigia: knygos gale klastingasis ponas vėl pasprunka, nors akmuo ir sugrąžinamas į miesto muziejų.

Kaip suprantate, visa tai ne šiaip sau – nuotykiai labirintuose tęsiasi. Jau sukurtos kelios knygos apie Pjerą ir Karmen. Tikiuosi, kad leidykla „Apkabink Mėnulį“ ir jas išleis lietuvių kalba. Smalsu, kaip atrodo tos vėlesnės knygos, mat teko girdėti, jog Hiro Kamigaki pirmajame „Labirintų detektyve“ nepavyko įgyvendinti visų savo sumanymų. Visų pirma knyga turėjo būti dar didesnio formato, kad galėtume geriau apžiūrėti visas smulkias detales. Deja, dailininkas nežinojo, kad formatą riboja knygynų lentynų aukštis. Griūk iš juoko! Be to, ruošiant knygą Vakarų rinkai, teko pakeisti dalį piešinių. Japonijoje suaugusių pasaulis daug atviresnis vaikams, todėl, pavyzdžiui, Operos miesto kavinėse staliukai buvo nukrauti ne pyragais, o buteliais. Kažin, ar dailininkas sugalvojo, kaip išvengti visų tų povandeninių akmenų
antrojoje knygoje?

Na, o mano mažasis skaitytojas sako:

Man labai patiko knyga apie Pjerą ir Poną X, kuris pagrobė Labirinto akmenį ir padarė labirintą. Rekomenduočiau ją visiems visiems, gal tik Gaudriui – ne. Vis tiek jis mėgsta vien „Ninjago“. O kitiems vaikams Pjeras patiks.

Aistė Mišinytė yra tinklaraščio „Meškiukas bibliotekoje“ autorė