Evgenios Levin nuotrauka

Straipsnis skelbtas spalio mėnesio „Artumos” numeryje.

Kai dabar štai sėdu rašyti, Šventasis Tėvas Pranciškus dar tebėra visai netoli, Taline. Vos šį rytą išlydėjome jį iš Vilniaus. Kita vertus, nuo to meto, kai buvo išrinktas popiežiumi, bent mano aplinkoje jis niekad toli ir nebuvo. Kad ir kaip dažnai būtume pasinėrę į mūsų kasdienius reikalus, bičiulystes ir vaidus, vis tiek juk suvokiame, kad esame Visuotinės Bažnyčios nariai, kuriems turėtų rūpėti ir tai, kas dedasi už mūsų ankšto kiemelio tvoros.

Tačiau, žinoma, didis džiaugsmas ne tik skaityti apie Pranciškų, bet ir gyvai išvysti jį savo krašte.

Nesu iš tų, kuriems lengva kalbėti apie asmeninius išgyvenimus, juoba kad dar nė negalėčiau pasakyti, kokie jie galiausiai nusės, viešnagės sukeltam šurmuliui nurimus. Galėčiau pasakyti nebent tiek, jog be galo džiaugiuosi, kad mano – turbūt ir ne mano vieno – viltis pasitvirtino: mūsų politikams nepavyko pasidaryti iš jo gražios baltos lėlės valstybės šimtmečiui papuošti. Žinoma, tą šimtmetį jis paminėjo, žinoma, ragino mus nepamiršti savo praeities, bet ne narsųjį Vytį su kalaviju, taip kalbėdamas, regėjo mums už nugarų, o nesuskaitomą daugybę kankinių, apie kuriuos net dokumentų nėra išlikę, reikalingų paskelbti juos šventaisiais. Negi jam kas būtų pasakęs, kad mes tikrai esame linkę pamažu tą praeitį pamiršti ir net svarstome, kad Genocido ir rezistencijos centras mums nebereikalingas?

Tie, kuriems teko laimė patirti abu popiežių vizitus, norom nenorom vis tiek ims juos lyginti. Bet lyginti labai sunku. Mat ne tik popiežiaus asmuo yra kitas. Visai kiti šiandien ir laikai, ir mes patys. Anuomet, 1993 m., Jonas Paulius II buvo Visuotinės Bažnyčios veidas, atvykęs parsivesti mūsų į bendrąją šeimą. Daugiau nei pusę šimtmečio buvome nuo Bažnyčios širdies atskirti, ir jis kvietė mus nebijoti. Šiandien Pranciškus lankė mus kaip kraštą, kuris yra visiškai normalus tos šeimos narys, galintis ir turintis atlikti savo pareigą ir paskirtį. (Girdėjau, kad buvo žmonių, kurie, neprasibrovę pro minią ir negavę Šventojo Tėvo iš arti pamatyti, kalbėjo, girdi, nieko čia baisaus, tiesiog reikės kada nukeliauti jo pamatyti į Romą. Per Jono Pauliaus II viešnagę tai būtų nuskambėję labai įžūliai, nors tokia galimybė jau ir tada buvo.) Raginimas šiandien irgi kitas. Pranciškus paragino mus griauti tvoras ir statyti tiltus.

Ką tikrai atminsime – tai veidą. Veidą žmogaus, atnešusio mums į Lietuvą Visuotinės Bažnyčios dvelksmą, kuris, kaip labai tikiuosi, stiprins mus tada, kai pasijusime atsidūrę kokiame nors paribyje.

Bet man šie du, pažiūrėti skirtingi, raginimai labai susiję. Juk reikia drąsos ir tvorą griauti, ir tiltą statyti. Lyg ir ramiau, saugiau, kai tupi savo kiemelyje, kur pasaulio vėjai neužpučia. Bet Pranciškus kaip tik ir rūpinasi mus iš to kiemelio ištraukti.

Dar labai anksti svarstyti, kas iš mums pasakytų popiežiaus Pranciškaus žodžių padarys didžiausią įspūdį, kas mus persekios net metų metais taip, kaip persekiojo kai kurie Jono Pauliaus II žodžiai. Tiesą sakant, gal tai ir nėra labai svarbu. Popiežiaus žodžiai šiandien mus iš Romos pasiekia kur kas greičiau nei prieš dvidešimt penkerius metus. Ir po metų galbūt nė nebeatminsime, ką girdėjome Vilniuje ar Kaune, o ką – perskaitėme tinklaraščiuose ar feisbuke.

Ką tikrai atminsime – tai veidą. Veidą žmogaus, atnešusio mums į Lietuvą Visuotinės Bažnyčios dvelksmą, kuris, kaip labai tikiuosi, stiprins mus tada, kai pasijusime atsidūrę kokiame nors paribyje.

Nuo pat to vakaro, kai pirmą kartą su balta sutana pasirodė Šv. Petro bazilikos balkone, Pranciškus prašo mus už jį melstis. Ne vieną kartą jis to prašė ir čia, Lietuvoje. Ir žinot, manau, kad tas prašymas yra tikrai nuoširdus.

Per tas dvi dienas buvo visokių didžiai įspūdingų kalbų ir reginių. Jei būtinai turėčiau pasakyti, kas man buvo įspūdingiausia, tai paminėčiau gal ne pačius žodžius, o žodžius palydėjusius rankų mostus. Tada, kai jis Kauno katedroje ragino mus išsigelbėjimo ieškoti Viešpaties ir žmonių artumoje.

Artuma logotipas