Vilniaus vyskupas J. Matulaitis tarp gimnazisčių. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka

Palaimintojo Jurgio Matulaičio 1918 m. numatyta Vargdienių  seserų vienuolijos vizija  Nepriklausomoje Lietuvoje toliau sėkmingai realizavosi. Nors tuometinei dvasininkijai seserys dėl savo naujoviškos, neįprastos veiklos ir kėlė abejonių.

„ Kur bendravimo laisvumas, aprėmintas santūrumu…“

Vienuolijos vadovė ses. M. T. U. Novickaitė. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka.

Vytauto Didžiojo universiteto studentėms, ypač ateitininkėms, katalikiškai veiklai talkinančioms  merginoms imponavo lietuviško Vargdienių seserų vienuolyno socialinė švietėjiška veikla.  Viena jų,  įdėmiai, iš tolo  stebėjusi su arkiv. J. Matulaičio vardu susijusią bendriją, buvo Teologijos-filologijos fakultete germanistiką studijavusi Ona Norušytė.  Bene pirmoji lietuvaitė, Vienos universitete parengusi disertaciją „Apie lietuvės katalikės motinos dorovinį auklėjimą.“ Romoje ji, susipažinusi su Marija Montessori, studijavo „vaiko apaštale“ vadintos  pedagogės sukurtą auklėjimo sistemą. Grįžusi į Lietuvą Ona vadovavo Caritas sąjungos Kaune įsteigtiems vaikų darželių auklėtojų kursams. Tarp klausytojų buvo  ir Vargdienių seserų būrelis.

Universitete pedagogiką studijavusi vienuolijos vadovė ses. M. T. Uršulė Novickaitė 1936 m. pavasarį dr. O. Norušytę pakvietė apsilankyti Kaune, Rotušės aikštėje besimokančioms seserims įkurtuose namuose. „Išvydau jauną, gražaus stoto, giedriai linksmų akių moterį, – atsiminimuose rašė ji. – Ji šypsojosi. Toje šypsenoje buvo kažkas linksmo, gero ir nenusakomai mielai drovaus.“

Katalikių moterų veikėja dr. O. Norušytė-Januševičienė, Vargdienių seserų artima bičiulė. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka.

Ona, jos  prašoma, mielai sutiko vasaros mėnesį  paviešėti Marijampolėje, centriniuose vienuolijos namuose. Vaikų darželiuose dirbančioms seserims „pilnomis saujomis“ žėrė naujausias pedagogikos, Montessori sistemos, psichologijos žinias. Ir širdimi tyrinėjo vienuolyno atmosferą: „Mane domino sugebėjimas suburti seseris į tokią bendruomenę, kuri taptų šeima, kur bendravimo laisvumas, aprėmintas  santūrumu, kur savaime suprantamas yra pakantumas, nuolankumas, paslaugumas, nenuneigiant asmeninės iniciatyvos. Gražu ir miela buvo stebėti ir pajausti, kaip supratingai Motinėlei talkino seserys, įgijusios aukštesnįjį ir aukštąjį išsilavinimą. Rimtas bendrijos religinis gyvenimas darė įspūdžio…“

Marijampolėje, beje, ji laisvalaikiu iš vokiečių kalbos vertė savo disertaciją. Apie  šį darbą sužinojusi vienuolijos vadovė ses. Uršulė pasiūlė jį duoti seserims perrašyti mašinėle, kad tokiu būdu jos geriau įsisavintų žinias.

Namai, kur priklausai Vienam Vieninteliam

Marijampolėje, Vargdienių seserų vienuolyne  dr. O. Norušytė susitiko VDU studijų ir katalikiškos veiklos bičiulę Oną Labanauskaitę. Tik prieš metus, 1935-aisiais, ji Prancūzijoje, Lilio universitete  buvo apgynusi teisės mokslo daktarės laipsnį. Sugrįžus į Lietuvą,  Kaune verėsi platus visuomeninio gyvenimo kelias, įdomios „Ryto“ laikraščio atsakingosios redaktorės pareigos, tačiau reikalai pakrypo kitaip.

„Kaip manai, kodėl aš stoju į vienuolyną?“,– tą vasaros vakarą, vaikščiojant sode, savo draugės paklausė postulantė Ona. „Žmogus, – mintimis dalijosi Norušytė, – pribręsta ir vienu sykiu pajaučia: man reikia namų plačiąja prasme. Nusibosta būti žirniu pakelėj...“ Ir, pasak ses. M. T. Uršulės: „Reikia kažkokio visa esybe pajutimo, kad tu priklausai Vienam Vieninteliam, kad turi savo vienintelę dalį...“

Dr. O. Labanauskaitė. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka.

Atlikusi noviciatą Ona Labanauskaitė padarė pirmuosius įžadus. Ta proga „Naujoje Vaidilutėje“ pasirodė dr. Onos Norušytės straipsnis „Redaktorė vienuolė.“„Retas atsitikimas Lietuvos gyvenime, –rašė ji,– kad tokio didelio gyvenimo patyrimo moteris, kaip sesuo Ona, įstotų į vienuolyną „Kas girdėti žmonėse?“ – paklausė išsyk po įžadų iškilmių. Tas klausimas mane tikino, kad seseriai Onai Marijai Paulei gali pasisekti išspręsti mūsų laikams taip reikalingos vienuolės – visuomenininkės problemą, kuri ir malda, ir aktyviu darbu sugebėtų prisidėti prie visuomeninio gyvenimo atstatymo. Mes jai nuoširdžiai linkime surasti tą išganingą vienuoliško gyvenimo ir socialinio darbo sintezę.“

„Kol nebus seserų inteligenčių, sunku bus tinkamai plėtotis“.

„Rūpinkitės, kad į Vienuoliją stotų daugiau inteligenčių su pašaukimu. Kol nebus seserų inteligenčių, sunku bus seselėms tinkamai plėtotis“, –1923 gruodžio 22d. laiške Marijampolės marijonų vyresniajam t. Vincentui Gergeliui rašė Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis. Prabėgus dešimtmečiui, šie  Vargdienių seserų kongregacijos kūrėjo žodžiai tarsi į dirvą mesta sėkla sudygo ir atnešė vaisių. Į naujo tipo katalikiškos akcijos ir intensyvaus apaštalavimo vienuoliją Marijampolėje  kelią surado kita žymi Katalikių moterų draugijos veikėja Apolonija Sereikytė. Viena aktyviausių  1933 m. birželio 3-4 dienomis Kaune vykusio didžiojo katalikių moterų kongreso organizatorių, ateitininkė, žurnalo „ Naujoji vaidilutė“ administratorė. Drauge su  Apolonija į Vargdienių seserų kongregaciją atvyko ir Panevėžio gimnazijos mokytoja, šio regiono Katalikių draugijos vadovė Felicija Rogalskytė.

Studentės Apolonija Sereikytė ir Felicija Rogalskytė prieš stojant į Vargdienių seserų vienuoliją. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka.

Plečiantis Katalikų akcijai Lietuvoje, reikėjo tam reikalui pasišventusių vadų. Didelę jų trūkumo spragą užpildė patys kunigai, bet mergaičių ir moterų reikalui teko ieškoti kilnių ir tikrai Kristaus dvasia persiėmusių idealisčių. Visų žvilgsnis krypo į Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seseris. Pavasarininkų  organizacijos Mergaičių sąjungai kurį laiką vadovavo ses. M. Paulė (Ona Labanauskaitė), vėliau ji sėkmingai redagavo seserų leidžiamą dvisavaitinį laikraštį „Liepsnos“. Lietuvos Katalikių moterų draugijos centro valdybos reikalų vedėja buvo sesuo M. Vincenta (Felicija Rogalskytė), vėliau tas pareigas ėjo sesuo M. Augusta (Apolonija Sereikytė).

Vienuolė ir socialinės veiklos aktyvi organizatorė. Toks derinys Lietuvoje daug kam buvo sunkiai suvokiamas dalykas. Apie tai plačiau rašyta ses. Augustos Apolonijos Sereikytės dienoraštyje: „1938 m. sausis. Buvo užėjęs į raštinę kun. Mykolas Krupavičius. (Krikščionių demokratų partijos lyderis, buvęs Žemės ūkio ministras.) Radęs mane teiravosi, ar esu Moterų Centre kaip viešnia, ar kaip nuolatinė darbininkė. Atsakiau, kad esu nuolatinė darbininkė. Kun. Krupavičius pastebėjo, kad tai rizikinga vienuoliškos dvasios išlaikymo atžvilgiu. Jo pastaba man yra tikras skambutis, nes jis kalba iš patyrimo. Turiu labai rūpintis vienuoliškos dvasios išlaikymu.“

Seserų globojamo vaikų darželio auklėtiniai. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka.

Skaitykite kitus šio ciklo rašinius:

Pirmoji lietuviška moterų vienuolija: veržlumas tarnauti visiems ir visur

Pirmosios lietuviškos moterų vienuolijos veikla tarpukariu: nuo spaustuvės iki prieglaudos

Vargdienių seserys: netikėtos permainos ir didžioji netektis