Gérardo Stricherio studija Prancūzijoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Artėjančio lapkričio tamsą Vilniaus galerijoje „Menų tiltas“ suplėšo siautulingas spalvų šokis. Pro galerijos langus jau nuo vakar vakaro srūva prancūziškas optimizmas, kurį paskleidė savo tapybos darbus čia eksponuojantis GÉRARD'AS STRICHERIS. Menininko tapybą vienu metu pristato keturių Europos sostinių galerijos: „Protée“ Paryžiuje, MM Briuselyje, „Lindengrün“ Vienoje ir „Menų tiltas“ Vilniuje. Atidaręs parodą tapytojas susitiko pokalbio.

Taoytojas Gérardas Stricheris savo studijoje Prancūzijoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jūsų darbuose mums, lietuviams, matyti neįprastai daug spalvų. Kokia spalva geriausiai apibūdina jūsų paties gyvenimą?

Visos spalvos! Visos yra svarbios, jos simbolizuoja energiją ir gyvenimą. Norėčiau, kad mano darbai žmones padarytų laimingus. Tai – geras jausmas. Nemėgstu tamsių, pilkų paveikslų, į kuriuos pažiūrėjus norisi iššokti pro langą. 

Ir vis dėlto klišė, kad menininkas yra kančios angelas, egzistuoja.

Aš visiškas optimistas. Tikiu gerais dalykais.

Šiais laikais tai nėra taip paprasta...

Labai sunku, sutinku, tačiau stengiuosi pastebėti gerus dalykus, o blogus – pamirštu. Gal tai – genetika? Mano tėtis taip pat buvo laimingas žmogus. 

Užaugote menininkų šeimoje, tačiau pasirinkote inžinieriaus profesiją. Ar šitaip mėginote pabėgti nuo šeimos?

Tėtis pasakė: sūnau, būsi inžinierius. Daugiau diskusijų nebuvo. Vaikystėje daug tapiau, vėliau, kai mokiausi Paryžiuje, turėjau mažytę studiją, į kurią pabėgdavau po paskaitų. Likimas lėmė sutikti puikų galerijos savininką, kuris kartą man pasakė – dabar turi pasirinkti: esi inžinierius ar tapytojas? „O ką patartumėte man jūs?“, – paklausiau. „Būk inžinieriumi“, – jis man pasakė ir aš paklausiau.

Daug dirbau, kilau karjeros laiptais, tapau vienos didelės kompanijos generaliniu direktoriumi. Mano gyvenimas buvo nuolatinės kelionės ir begalinis stresas. Prieš keturiolika metų pasakiau – gana! Noriu daryti tai, ką visada norėjau – tapyti. Dabar jau tikrai žinau – nepakeičiamų nėra, praeina pusmetis, ir didelėje kompanijoje, kurioje atrodei svarbus, tavęs nė neprisimena. Man buvo kur kas svarbiau, kad savo gyvenime palikčiau ką nors apčiuopiama. Aš mirsiu, o mano tapyba liks, liks mano energija, kurią sudedu į savo paveikslus. Dievinu klasikinę muziką, dažnai einu į koncertus, klausydamas Mozarto visada jaučiu, kad jis stovi šalia scenos. Muzikantai tik perteikia tai, kas jis yra ir kokią muziką jis kūrė. Ir aš tapyboje noriu palikti dalelę savęs.

Tapytojo asmeninio archyvo nuotrauka
Tapytojo asmeninio archyvo nuotrauka

Pradėjęs tapyti Prancūzijos kaime nusipirkote seną malūną. Gal jame pritaikote ir savo inžinieriaus žinias?

Inžineriją pamiršau. Iš savo senojo gyvenimo labiausiai naudoju įgytas žinias apie tai, kaip reikia parduoti savo paveikslus. Gyvenu nuostabioje vietoje – Vekseno regioniniame gamtos parke. Čia sklinda ypatinga šviesa, kurią įvertino daugybė garsių menininkų. 

Ar ši vieta jus įkvepia tapybai?

Daugiausia tapau veidus ir žmones, taip pat peizažus. Kas mane įkvepia? Sunku papasakoti, tame procese yra daugybė mistikos. Noriu, kad žmonės daug laiko praleistų priešais mano paveikslus, kad mėgintų juos suprasti, rastų savus raktus, kuriais juos atrakintų. Meno kolekcininkai, beje, taip ir daro, kartais jie pamato dalykų, kurių savo paveiksluose pats nesu matęs. Tai – magija. 

Ar tikite, kad dailininko ranką vedžioja aukštesnės jėgos?

Tikrai – taip. Labai dažnai ranką daro kažką, ko protas nesupranta. Mano tapyba dažnai spontaniška, niekada negalvoju, kokią spalvą imsiu, kokią formą kursiu. Paveikslai tiesiog atsiranda, ir aš negaliu paaiškinti, kaip. Matyt, pasąmonė valdo rankas.

Ar tai buvo jūsų idėja vienu metu surengti savo darbų parodas keturiose Europos sostinėse?

Dirbu su viena puikia Paryžiaus galerija, kuri egzistuoja beveik šešiasdešimt metų. Pasaulyje ji išgarsino daug puikių tapytojų. Idėja surengti tokią parodą kilo galerijos savininkui. Mano darbus taip pat parduoda galerijos Diuseldorfe, Čikagoje ir dabar – Vilniuje. 

Kodėl Vilnius?

Viskas per atsitiktinumą – turiu bičiulę lietuvių menininkę paryžiuje Rūtą Jusionytę. Ji mane supažindino su „Menų tilto“ galerijos savininku Edvidu Žuku. Praėjusį trečiadienį atidariau parodą Vienoje, ketvirtadienį – Paryžiuje, penktadienį Briuselyje, o šiandien – Vilniuje. 

Tačiau skirtumas tarp Vilniaus ir Paryžiaus – gana didelis. Meno sukuriama ir parduodama ten daugiau...

Aš netapau tik dėl to, kad uždirbčiau pinigų, manau, kiekvienas turi teisę pamatyti skirtingo meno. Vilniuje, Paryžiuje ar Čikagoje. 

Ko tikitės parodos Vilniuje?

Tikiuosi, kad viskas pavyks! Svarbiausia, kad žmonės pamatys mano darbus, neabejoju, kai kuriems jie patiks, kitiems – ne. Ce la vie! Galbūt į Vilnių atvežiau ką nors naujo, nėra daug menininkų, kurie dirba su tokiomis ryškiomis spalvomis ir tokiomis tekstūromis. 

Gérardo Stricherio parodos Vilniuje atidarymo vakaras. Galerijos „Menų tiltas“ nuotrauka
Galerijos „Menų tiltas“ nuotrauka
Galerijos „Menų tiltas“ nuotrauka

Gérard’as Stricheris gimė 1948 m. Sarbūre, Mozelio regione, menininkų šeimoje. Pradėjo tapyti Paryžiuje, studijuodamas inžineriją. Dalyvavo įvairiuose meno sambūriuose, kur sulaukė padrąsinimo kurti, tačiau pasirinko tarptautinės vadybos sritį. 2004 m. Veksene, Šiaurės Vakarų Prancūzijos regione, jis nusipirko seną malūną, jame įsirengė studiją ir ėmė intensyviai dirbti.

2007 m. po Paryžiaus „Espace Commines“ galerijoje įvykusios parodos menininku susidomėjo kolekcininkai ir kitos galerijos – jo paveikslus entuziastingai priėmė Čikagos (Ilinojus, JAV) „Bartlow“ galerija, bet tikrasis pripažinimas atėjo įvykus jo personalinei parodai tarptautinėje meno mugėje „Art Chicago“. Menininko kūriniai taip pat buvo eksponuojami „Artbox“ galerijoje, Indianapolyje (Indiana, JAV), vėliau jo tapybos darbų įsigijo Misūrio valstijoje, Springfildo mieste esantis „Empire“ bankas, Niujorko „PepsiCo Foundation“, taip pat žymūs Amerikos kolekcininkai, vienas jų – Bobas Bohlenas.

Po šios sėkmės buvo surengtos parodos Paryžiaus galerijoje „Protée“ ir „Schwab Beaubourg“. 2012 m. G. Stricherio kūriniai buvo eksponuojami Lauros Rathe Hjustono ir Dalaso (Teksasas, JAV) „Fine Art“ galerijose ir Vienoje esančioje galerijoje „Lindengrün“. 2013 m. menininko darbai eksponuoti Auvers-sur-Oise miestelio galerijoje „Mezieres“, o kitais metais – Diuseldorfo galerijoje „Kellermann“ ir Honflero miesto galerijoje „La Veluze“. 2015 m. G. Stricheris laimėjo „Dizart Editions“ konkursą, buvo apdovanotas monografija, kūriniai eksponuoti Briuselio „MM“ galerijoje. 2017 m. viduryje prisijungė prie Paryžiuje įsikūrusios galerijos „Protée“ komandos.

Ketvirtoji jungtinės G. Stricherio tapybos parodos dalis eksponuojama Vilniaus galerijoje „Menų tiltas“ (Užupio g. 16). Paroda veiks spalio 30–lapkričio 19 d.