EPA nuotrauka

Šeštadienį pasirodė Sinodo jaunimui baigiamasis dokumentas. Nors visi 249 dokumento punktai dviejų trečdalių balsavusiųjų dauguma buvo patvirtinti, keletas, sulaukusių daugiausiai balsų „prieš”, skatina į juos atkreipti dėmesį.

Homoseksualumas

Mažiausio pritarimo (178 balsų „už“ ir 65 „prieš“) sulaukė 150 straipsnis apie homoseksualių asmenų sielovadą. Klausimą kelia kai kurių teiginių interpretacija. Pavyzdžiui, „yra klausimų, susijusių su kūnu, jausmais ir lytiškumu, kuriems reikia gilesnės antropologinės, teologinės ir sielovadinės analizės […]. Tai visų pirma tie klausimai, kurie susiję su moteriškosios ir vyriškosios tapatybių skirtumais ir darna bei lytine orientacija”.  Anot Filadelfijos arkivyskupo Charleso Chaputo, tekste išreikštas „antropologinės“ analizės poreikis yra subtilus būdas skatinti abejonę Bažnyčios mokymu apie žmogaus prigimtį.

„Žinoma, mes galime ir turime nuolat melstis ir vis giliau apmąstyti sudėtingas žmogaus problemas, bet Bažnyčia jau turi turtingą ir aiškiai suformuluotą krikščioniškąją antropologiją.  Visiškai netinkama skatinti abejonę ar dviprasmybę žmogaus tapatybės, galutinio tikslo ir lytiškumo klausimais, nebent tuo siekiama sukurti prielaidą Bažnyčios mokymo šiais klausimais pakeitimui“,  sakė jis.

Kaip teigia „National Catholic Register“ korespondentas Romoje Edwardas Pentinas, Sinode vokiečiakalbių vyskupų grupė, sulaukusi pasipriešinimo LGBT termino vartojimui dokumente, pati agitavo jį išimti, tačiau aptakiomis formuluotėmis ir toliau siekė sušvelninti Bažnyčios mokymą apie homoseksualumą.

Antroji kritikos sulaukusi formuluotė yra apie Bažnyčios atnaujinamą įsipareigojimą „prieš smurtą ir diskriminaciją lytiniu pagrindu”, nesiderinantį su Katekizmo 2358 straipsniu, kuriame teigiama, kad Bažnyčia vengia homoseksulius asmenis „neteisingai atstumti“ . Iškelta abejonių, ar remiantis šiuo punktu nebebus galima ką nors atleisti iš katalikiškos institucijos paaiškėjus , kad asmuo gyvena su Bažnyčios mokymu nesuderinamą lytinį gyvenimą. Šiame kontekste kyla ir dvasininkų lytinio išnaudojimo klausimas. Nors popiežius teigia, kad kaltė krenta klerikalizmui, statistika rodo, jog didžioji dauguma seksulinio smurto aukų yra berniukai paaugliai (Johno Jay kriminalinės teisės koledžo 2004 m. ataskaita: 1950–2002 m. 81 proc. Katalikų Bažnyčioje įvykdytų vaikų tvirkinimo atvejų buvo santykiai su berniukais, dažniausiai paaugliais; JAV Vyskupų Konferencijos ataskaita: 2013–2016 m. vyriškos lyties seksualinio smurto aukų buvo 80 proc.).

Sinodo tėvai į straipsnį įtraukė išnašą su nuoroda į 1986 m. Tikėjimo ir mokslo kongregacijos laišką vyskupams, kuriame patvirtinamas Bažnyčios mokymas apie homoseksualių žmonių pastoraciją. Vis dėlto toliau tekste tęsiama apie esamas homoseksualių asmenų palydėjimo praktikas ir jų palaikymą katalikiškose bendruomenėse. Kaip žinia, praktikų yra labai įvairių, todėl neaišku, kaip tai gali būti interpretuojama, nes yra dvasininkų, siekiančių  normalizuoti homoseksualių santykių Bažnyčioje praktiką (pavyzdžiui, įtakingo jėzuitų žurnalo „America“ redaktoriaus tėvo Jameso Martino) ir judėjimų, skatinančių skaistų homoseksualų potraukį turinčių asmenų gyvenimą (pavyzdžiui, „Courage“ judėjimas).

Skaistumas pastraipoje apie homoseksualumą paminėtas nebuvo, todėl belieka viltis, jog minėtoji išnaša įgaus tokią pat interpretacijos galią, kaip garsioji Amoris Laetitia išnaša, kurios pagrindu Bažnyčioje įvyko pastoracinis, o drąsesniųjų teigimu, ir doktrininis susiskaldymas, kuomet vienoje vyskupijoje persituokusiems asmenims Komunija suteikiama, kitoje – ne.

EPA nuotrauka

Sinodiškumas

Greičiausiai didžiausias dokumento akibrokštas buvo sinodiškumo tema. 120 straipsnis apie „sinodišką Bažnyčios formą“ gavo 191 balsą „už“ ir net 51 „prieš“. Ši dokumento dalis susilaukė daug kritikos, nes paties Sinodo metu diskusijoje beveik nepasirodė, o juodraštyje atsirado tik paskutinę savaitę. Sinodiškumas užima beveik trečdalį dokumento. Arkivykupas Chaputas teigė, jog dauguma Sinode jautė, kad sinodiškumo tema „natūraliai neplaukia“ iš jaunimo temos ir nusipelno „rimtos teologinės refleksijos“. Jo teigimu, Sinode ji rimtai svarstoma nebuvo ir dėl to atrodo nesuderinama su popiežiaus ir vyskupų susirinkimu kolegialumo dvasioje.

Popiežius teigimu, sinodiškumu kuriama „labiau besiklausanti“ Bažnyčia. Svarbu įsiklausyti į žmogų, kuriam siekiame padėti, bet, kaip teigė Lietuvoje viešėjęs teologas Ralphas Martinas, Sinode jaunimui kalbant apie klausymąsi pamiršta pagrindinė Bažnyčios funkcija – skelbti tiesą vardan sielų išganymo. Jis pastebėjo, jog kunigai jaučia didžiulį spaudimą nesakyti žmonėms tiesos ypatingai lytiškumo ir santuokos klausimais. Teologas atkreipė dėmesį į šv. Pauliaus laišką korintiečiams, kuriame teigiama, jog gyvenantys nemoraliai neįžengs į Dievo karalystę (1 Kor 6, 9-10): „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės”. R. Martinas pabrėžė, jog mes negalime nuslėpti Bažnyčios moralinio mokymo, jaunimas turi jį išgirsti.

Komentuodama  Bažnyčios Afrikoje augimo priežastį Kamerūno vyskupas Andrew Nkea Fuanya teigė, kad  jaunų tikinčiųjų skaičius auga dėl vyskupų skelbiamo aiškaus moralinio mokymo. „Mes perduodame Tradiciją neatskiestą ir neužterštą. Dėl to Sinode beklausydami jaunimo turime jiems pateikti aiškų mokymą be dviprasmiškų formuluočių“. Čia verta prisiminti ir popiežių Joną Paulių II, kurį galėtume pavadinti vienu iš aktyviausių jaunimo klausytojų ir girdėtojų. Jis jaunimą skatino nepasiduoti vidutinybei ir siekti aukštų idealų – „nebijokite meilės, kuri žmonėms kelia aukštus reikalavimus“.

Katalikiškos amerikiečių televizijos EWTN laidoje „World Over“ žurnalistas Robertas Royalas išreiškė susirūpinimą, kad  „sinodiškumas“ kelia pavojų Bažnyčiai tapti  diskusijų klubu, kuriame galutinis Bažnyčios mokymas pristatomas kaip abejotinas, neprivalomas ar neapibrėžtas. Tokiu atveju žmonėms gali susidaryti įspūdis, jog Bažnyčios mokymas nuolat keičiasi.

EPA nuotrauka

Moterys Bažnyčioje

201 balsų „už“ ir 38 „prieš“ sulaukė 148 straipsnis apie moterų teises Bažnyčioje, ypač apie moterų reikalingumą „einant atsakingas pareigas visų lygių Bažnyčios institucijose ir priimant sprendimus“. Lyginant su darbiniu dokumentu, moterų vaidmens klausimas susilaukė daugiau reikšmės nei tikėtasi. Kritikų teigimu, šiuo klausimu siekiama moterų diakonystės ir galiausiai kunigystės įtvirtinimo.

Moterų kunigystės negalimumas buvo pakartotai patvirtintas Jono Pauliaus II apaštališkajame laiške Ordinatio sacerdotalis, kuriame teigiama, jog Bažnyčia neturi galios moterims suteikti kunigystės šventimus ir to būtinai turi laikytis visi Bažnyčios nariai. Tai patvirtino ir popiežius Pranciškus interviu lėktuve 2016 m. lapkritį grįždamas iš Švedijos, paraginęs atsigręžti į popiežiaus Jono Paulius II mokymą šiuo klausimu.

Galiausiai, Sinodui artėjant į pabaigą pasirodė komentarų, pavyzdžiui t. Raymond de Souza, kuriuose džiaugiamasi, jog vyskupams pavyko ištaisyti darbinio dokumento (instrumentum laboris) trūkumus, tokius kaip pernelyg sociologinė perspektyva į jaunimo sielovadą, LGBT termino vartojimas, neaiškios formuluotės. Visgi galutinis dokumentas Sinodo dalyvius nustebino netikėtu punktu. 4 straipsnyje teigiama, kad  Sinodo dokumentas turi būti skaitomas Instrumentum laboris šviesoje.

Žurnalistas E. Pentinas išreikškė susirūpinimą, kad  darbinio dokumento klaidos ir silpnybės, Sinodo tėvų įnirtingai taisytos, gali įgauti interpretacinę galią, ypatingai, jei popiežius nuspręs galutinį dokumentą paskelbti Bažnyčios Magisteriumo dalimi. Pranciškaus teigimu, šiuo metu dokumentas paliekamas refleksijai ir maldai.