Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Antakalnio kapinių Menininkų kalnelis – unikali laidojimo erdvė, amžinojo poilsio priglaudžianti iškilias Lietuvos menui ir kultūrai nusipelniusias asmenybes. Ypatingą aurą skleidžiantys Menininkų kalnelio šlaitai aplink Vėlines (ir ne tik tokiu metu) tarsi parkai yra tapę mėgstama vilniečių pasivaikščiojimų vieta. Vieni mylimų kūrėjų atminimą pagerbia malda, žvakele, gėlės žiedu, kitus tiesiog traukia šios vietos originalumas: menininko gyvenimą ir darbus kūrybingai įprasminantys antkapių paminklai, netradicinis kraštovaizdis, pagaliau – čia atsiverianti mūsų šalies meno ir literatūros istorija. 

Vilniaus tyrinėtojas, rašytojas DARIUS POCEVIČIUS, neseniai išleidęs savo naująją knygą „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“ (leidykla „Kitos knygos“), teigė, kad teritorijos, kurioje nusidriekęs Menininkų kalnelis, sutvarkymas siejamas apskritai su Antakalnio karių kapinių, kaip tuomet jos buvo vadinamos, konstrukcija. Projektą, pasak jo, pradėta rengti septintojo dešimtmečio pradžioje, apie 1962 metus, o baigtas jis prieš 1970-uosius. 

Rašytojas Darius Pocevičius. Sauliaus Žiūros nuotrauka

Miesto tyrinėtojas D. Pocevičius: jau sovietmečiu buvo rūpinamasi vieningu šios vietos vaizdu 

„Kiek vėliau, sutvarkius karių kapų monumentą, imtasi ir Menininkų kalnelio, nors projektas iš pradžių buvo bendras, – kalbėjo D. Pocevičius. – 1971 metais vyriausybė buvo priėmusi potvarkį suprojektuoti Mokslo, meno, kultūros ir kitų atsakingų darbuotojų laidojimo vietą Antakalnio kapinėse. 1972 metų rudenį jau buvo išskirtas granitas laiptų pakopoms ir atraminėms sienutėms. Būtent tada ir suformuotas dabartinis Menininkų kalnelio vaizdas – ganėtinai nepaprasto suplanavimo, nes vieta kalvota, su takeliais, nusileidimais, laiptais.“ 

Pasak miesto tyrinėtojo, planuoti ir kiti dalykai, pavyzdžiui, simbolinė monumentalioji skulptūra netoli Menininkų kalnelio. Tačiau ji, nors ir pradėta projektuoti, taip ir neiškilo. „Planuota ganėtinai aukšta, apie 6 metrų, skulptūrinė kompozicija, turėjusi atsirasti Menininkų kalnelio šiaurės vakarų pusėje“, – teigė D. Pocevičius.

Pašnekovo žodžiais, įdomu ir tai, kad 1965 metais, rengiant šios teritorijos sutvarkymo projektą, buvo numatyta Antakalnio karių kapines radiofikuoti – kas valandą radijo linija mušti miesto laikrodį ir iš magnetofono juostos įrašo leisti gedulinę muziką.

Jis sakė prisimenantis, kaip šioje vietoje aštuntajame dešimtmetyje per Vėlines skambėdavo choralinė gedulinė muzika: „Taip buvo daugelyje Vilniaus kapinių. Dabar kažkodėl to nepraktikuojama, bet tada buvo visai neprastai. Prieš kiekvienas Vėlines kapinės būdavo sutvarkomos, teritorija apšviečiama, įrengiama radiofikacija. Gedulinė muzika skambėdavo dvi paras.“ 

„Dar vienas įdomus dalykas, kurį fiksuoja dokumentai. 1965–1970 metais ne kartą buvo nusivilta palaidotų žymių visuomenės veikėjų menine antkapių verte, esą jie atrodo eklektiški: vieni labai dideli, kiti – minimalūs, treti išvis nestovi. Nutarta antkapių paminklų įrengimu rūpintis labiau centralizuotai, parengiant šioje vietoje palaidotų žymių visuomenės veikėjų antkapių paminklų projektus. Ir valdžia, jeigu velionių giminės negali ar nesugeba pastatyti deramus paminklus, tai darė vietoj jų savo lėšomis, kad Menininkų kalnelio vaizdas būtų vieningas“, – pasakojo rašytojas D. Pocevičius. 

Jis minėjo aptikęs ir dar vieną įdomų dalyką – 1966 metų sprendimą kiekvieną pavasarį ir rudenį rengti visuomenės talkas Menininkų kalneliui sutvarkyti, įtraukiant ir moksleivius. „Nežinau, ar tai buvo vykdoma, pats neidavau ir neprisimenu, kad devintajame dešimtmetyje kas nors iš mokyklos būtų ėjęs tvarkyti menininkų kapų“, – sakė jis.

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

DARIUS POCEVIČIUS: Mes ganėtinai dažnai nueidavome į Menininkų kalnelį pagerbti senųjų grandų, nuliedavome kelis lašus Pauliui Širviui ir kitiems, buvusiems arti tos alkoholinės bohemos. Ir tai darydavome nebūtinai per Vėlines, tiesiog kokį tamsų vakarą. Nueini, pasėdi, prisimeni, kas nors eilėraštį paskaito, knygutę atsineša...

Menininkų kapų lankymo tradicijos 

Paklaustas, ar galima kalbėti apie menininkų kapų lankymo tradicijas, Vilniaus tyrinėtojas, rašytojas D. Pocevičius tvirtino, kad valstybės lygiu jos nebuvo propaguojamos ir menininkų kapai masiškai nebuvo lankomi. 

„Kūrybinės sąjungos, tarkime, Rašytojų sąjunga, pačios organizuodavosi žymių kūrėjų kapų lankymą metinių ar jubiliejų proga. Aš daugiau galiu kalbėti apie Rašytojų sąjungą, kuri rengdavo tokius lankymus: gėlių padėjimą, pagerbimą tylos minute ir pan. Manau, panašiai elgdavosi ir Mokslų akademija, ir Kompozitorių, Dailininkų sąjunga“, – pasakojo D. Pocevičius. 

Jis sakė iš asmeninės patirties prisimenantis, kad prieš 2000-uosius ir kiek vėliau vyko neformalūs poetų, rašytojų sambūriai, dažnai rengti „Suokalbyje“, Rašytojų sąjungos kavinėje. 

„Mes ganėtinai dažnai nueidavome į Menininkų kalnelį pagerbti senųjų grandų, nuliedavome kelis lašus Pauliui Širviui ir kitiems, buvusiems arti tos alkoholinės bohemos. Ir tai darydavome nebūtinai per Vėlines, tiesiog kokį tamsų vakarą. Su įvairia kompanija esame tai darę tikrai ne kartą ir ne du, na, galbūt kokį dešimtį. Nueini, pasėdi, prisimeni, kas nors eilėraštį paskaito, knygutę atsineša, – prisiminimais dalijosi rašytojas. – Nežinau, ar ši tradicija vis dar gyvuoja, bet iki kokių 2005-ųjų–2006-ųjų buvo gyva.“ 

Vilniečiai labai myli Menininkų kalnelį, įsitikinęs D. Pocevičius: „Ten labai gražu. Ši vieta iš tikrųjų turi šarmo. Ir tai nėra blogai.“