Viena masinių žudynių duobių. Zigmo Vitkaus nuotrauka

Spalio 31 dieną Panerių memoriale atidarytos dvi naujos ekspozicijos, pristatančios 2015–2017 metais atliktus tyrimus ir jų rezultatus. Jos lankytojams leidžia susidaryti gana detalų siaubingų 1941–1944 metais šioje vietoje vykusių įvykių vaizdą.

Į naujųjų ekospozicijų Paneriuose atidarymą važiavau taksi. Vairuotojas pasidomėjo, kur važiuoju, todėl papasakojau, kad į dviejų ekspozicijų atidarymą vietoje, kurioje naciai masiškai žudė žmones. Kalbant paaiškėjo, kad nei aš, nei mano pašnekovas nesame buvę prie Panerių memorialo. Išlipęs iš taksi paskubomis nubėgau, o atsisukęs nustebau pamatęs į pristatymą ateinantį ir mane vežusį vairuotoją su susidomėjimu veide.

Paminklas Paneriuose nužudytiems žydams (architektas J. Makariūnas, 1991 m.).

Paneriai. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotrauka

Renginio pradžioje Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris padėkojo už dėmesį Paneriams ir siaubingai šios vietos istorijai: „Žydų muziejus kartu su Lietuvos istorijos institutu ir archeologais atliko milžinišką darbą, nustatydamas tikrąją žudynių teritoriją ir daugybę kitų nacių bazės elementų.“ Anot M. Zingerio, dėl naujų tyrimų dabar turime Panerių vaizdą, priartėjusį prie karo metų tikrovės, ir visuomenė apie jį gali sužinoti iš čia eksponuojamų stendų, o kai teritorija bus pertvarkyta, prie jos įėjimo iškils madernus lankytojų informavimo centras. 

Po įžanginio pristatymo renginio dalyviai turėjo galimybę kartu su gidais apžiūrėti tiek lauke, tiek lankytojų centre esančias ekspozicijas. Lauke, prie buvusių šaudymo duobių, tranšėjų ir paminklų esančios lentelės – informatyvios, padedančios suvokti ir įsivaizduoti, kaip Paneriai atrodė nacių okupacijos metu. Gavusi informacijos apie tai, kokie siaubingi dalykai vyko šioje vietoje, vaizduotė užpildo apsilankymą įspūdžiais, o atstumas laike tarp Holokausto aukų ir šiandien prie memorialo atvykusio žmogaus sumažėja. Einant nuo punkto prie punkto norisi tik tylėti. Siaubo ir nukentėjusiųjų kančios akivaizdoje nebėra ką pasakyti.

Panerių memorialo lankytojų centre įrengta ekspozicija pasakoja Panerių vietovės istoriją. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šioje vietoje buvo planuojama sukurti priemiesčio kurortą, pirmosios sovietmečio okupacijos metu netoliese buvo įrengtas karinis aerodromas, o Panerių miškas turėjo tapti vieta didžiulėms degalų saugykloms, kurių statybas nutraukė įsiveržusi vokiečių kariuomenė. Naciai Paneriuose rado atokią vietą, esančią netoli geležinkelio, aptvertą nuo civilių, su didžiulėmis duobėmis, kuriose turėjo būti įrengtos kuro cisternos. Jie padarė demoniškai racionalų sprendimą. Lankytojų centro ekspozicija pasakoja ne tik paties Holokausto, tačiau ir jo atminimo istoriją – tai, kaip memorialas buvo formuojamas sovietmečiu.

Degintojų duobė Paneriuose. Čia buvo laikomi žydai ir karo belaisviai, turėję ekshumuoti ir deginti aukų palaikus (1944 m.). VVGŽM nuotrauka

Vokiečių karinės aviacijos nuotrauka. Masinių žudynių vieta 1944 m. liepą. NARA, LCVA nuotrauka

Panerių memorialo vadovas Zigmas Vitkus pasakojo, kad iki šiol be išankstinio pasiruošimo ir gido pagalbos teritoriją buvo išties sunku perskaityti, ypač atvykusiems iš svetur: „Sovietmečiu, devintajame XX a. dešimtmetyje, prie duobių įrengtų informacinių lentų-paminklų įrašai yra formalūs, standartiniai, maža to – istoriškai klaidinantys, nėra informacijos ir apie paminklus, – teigė pašnekovas. – Stenduose pateikiama informacija atspindėjo tam tikrus žudynių istorijos aspektus, tačiau nebuvo supinta į vientisą naratyvą. Muziejaus istorikai tiesiog negalėjo su tokia ekspozicija dirbti... Didžiąją dalį ekspozicijos sudarė nužudytųjų nuotraukos, kurios... Trisdešimt portretų viename stende, ką jie gali pasakyti?“ Naujosios ekspozicijos – ir informatyvios, ir padedančios vaizduotei nuveikti savo darbą.

Paklaustas, kas jam asmeniškai buvo didžiausias atradimas rengiant ekspozicijas, Z. Vitkus atsakė, kad juo tapo 2015–2017 metais atliktų tyrimų rezultatai: „Atrasta daugybė naujų objektų: žudynių duobių, tranšėjų, buvusių pastatų, vartų vietų ir t. t., išaiškintos jų sąsajos.“ Anot jo, Paneriams nuo pat pirmojo memorialo įrengimo būdingas laikinumas: sovietiniai paminklai buvo statomi kaip laikinieji, taip pat muziejus, šiandien pervadintas į lankytojų centrą, buvo sukurtas kaip laikinas. Laikinas jis ir šiandien – ateityje tikimasi pastatyti inovatyvų muziejų su didesne, išsamesne, asmeninėmis aukų istorijomis paremta ekspozicija.

„Trokštu, kad Paneriuose pagaliau baigtųsi laikinasis periodas. Kad šioje vietoje Lietuvos valstybės buvimas taptų akivaizdus. Kad čia būtų pastatytas istorijos muziejus, neleidžiantis nei mums patiems, nei svečiams suabejoti, kad Holokausto istorija mūsų valstybei yra iš tikrųjų svarbi“, – atviravo Panerių memorialo vadovas Z. Vitkus.

Ar verta ir vėl važiuoti į Panerius? Verta. Ne tik dėl to, kad prisiminti Lietuvos istorijos tragedijas yra mūsų pareiga. Žvilgsnis totalitarizmo ir mirties siaubui į akis ne tik supurto, bet ir apvalo, primindamas, kaip svarbu išsaugoti žmogiškumą. Paneriai yra kančios ir tragedijos vieta, kurios pažinimas ne tik parodo Holokausto siaubą ir kančią, bet ir augina kiekvieno iš mūsų žmogiškumą.

Daugiau informacijos apie Panerių memorialinį muziejų

Sovietų ypatingosios komisijos nubraižytas masinių žudynių vietos Paneriuose planas (1944 m.). LCVA nuotrauka