Gedulinių giesmių giedotojų grupė „De profundis“. Grupės archyvo nuotrauka

Šiais metais įkurtos gedulinių giesmių giedotojų grupės „De profundis“ narius susiburti paskatino noras išsaugoti seną ir prasmingą giedojimo laidotuvėse bei geduliniuose minėjimuose tradiciją, senuosius, šimtmečiais nusistovėjusius liaudiško pamaldumo už mirusiuosius papročius bei muzikines jų raiškos formas.

„Nors šiandien šios tradicijos vis dar tebėra gyvos, pamažu išeinant senosios kartos giedotojams, jų puoselėjimas tolydžio silpsta, todėl būtina aktyviai veikti, kad šis nematerialus tautos kultūros ir jos dvasingumo paveldas neišnyktų“, – pastebi „De profundis“ narys RIMANTAS KLEVEČKA.

Grupės „De profundis“ pokalbis su vyskupu Algirdu Jurevičiumi Kauno arkivyskupijos kurijoje apie krikščionišką giedojimo kultūrą Lietuvoje. Grupės archyvo nuotrauka

Atlikėjai, dalyvaujantys gedulinių giesmių giedotojų grupės veikloje, pirmiausia turėtų būti itin stiprūs psichologiškai ir dvasiškai, nes kasdien iš arti susiduria su didžiausia mūsų baime – mirtimi, kurios, tiesą sakant, net nesame pajėgūs iki galo suvokti. Savo giesmėmis savotiškai ją suminkštinate ir drauge sutaurinate, kad gedintis žmogus nepaskęstų sielvarte ir toje pačioje baimėje, lengviau suvoktų neišvengiamybę ir priimtų Dievo valią. Vis dėlto tai itin specifinė sritis, kurią žmogus neretai ignoruoja. Kaip kilo idėja susiburti į gedulinių giesmių giedotojų grupę „De profundis“, iš kur semiatės stiprybės, ką jums asmeniškai atveria gedulinės giesmės ir kokią misiją jos atlieka laidotuvėse? 

Pradėti veikiausiai reikėtų nuo to, kad gedulinės giesmės, skambančios šermenyse, giedamos įvairiomis progomis prisimenant mirusiuosius – tai ne vien muzika. Nesvarbu, ar tai taurios klasikų kompozicijos, ar tradiciniai liaudiški giedojimai. Visų pirma – tai ir malda, padedanti ieškoti dvasinės ramybės, susitaikymo su žmogaus lemtimi, išlaikyti ryšį, bendravimą su amžinybėn išėjusiais artimaisiais. Šis suvokimas padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir supratingai, jautriai būti šalia tų, kurie skaudžiai išgyvena artimo žmogaus netektį.

Be to, iš antikos yra atėjęs pasakymas – „Vita brevis, ars longa“, kurį perfrazavus galima pasakyti, kad žmogaus gyvenimas šioje žemėje – trumpas, neišvengiamai judantis mirties link, bet menas išlieka ilgai. Taigi mūsų atliekamuose kūriniuose muzika – tarytum užšifruotos žmogaus sielos, gražių ir prasmingų gyvenime atliktų darbų nemarumo idėjos – savotiškai ne tik padeda stoti akivaizdon su bene didžiausia nežinomybės dėl to, kas mūsų laukia anapus mirties slenksčio, baime, bet ir dvasiškai palaiko tiesiogiai susidūrius su ja savo šeimoje, giminėje. 

Susiburti į gedulinių giesmių giedotojų grupę paskatino, viena vertus, noras išsaugoti seną ir prasmingą giedojimo laidotuvėse ir geduliniuose minėjimuose tradiciją, senuosius, šimtmečiais nusistovėjusius liaudiško pamaldumo už mirusiuosius papročius ir muzikines jų raiškos formas. Nors šiandien šios tradicijos vis dar tebėra gyvos, pamažu išeinant senosios kartos giedotojams, jų puoselėjimas tolydžio silpsta, todėl būtina aktyviai veikti, kad šis nematerialus tautos kultūros ir jos dvasingumo paveldas neišnyktų.

Kita vertus, visi grupės nariai yra profesionalūs muzikai, ne tik galintys atlikti tradicines gedulo giesmes, tačiau ir gebantys parengti įvairų iš klasikų kompozicijų sudarytą gedulinį repertuarą, kuris praturtina, papildo tradicinius liaudiškus giedojimus, o mirusiojo artimiesiems atveria platesnes galimybes pasirinkti tokią muziką, kuri visai šeimai ir giminei reikšmingu momentu atrodo tinkamiausia, labiausiai atitinka dvasinius poreikius ir muzikinį skonį, padeda įgyvendinti norą kuo geriau išreikšti savo pagarbą, meilę anapilin iškeliavusiam artimajam. 

Na o gedulinių giesmių misija laidotuvėse daugialypė. Tai malda už mirusiojo sielą, savotiškas mintyse jam tiesiamas takas į amžinybę, drauge tai ir paguoda, dvasinės stiprybės šaltinis gedintiems artimiesiems. Juk mirusiesiems nieko nebegalime duoti, įteikti ar kitu būdu išreikšti tai, kokie jie mums svarbūs, neišdildomai liekantys širdyje ir atmintyje, kaip tik malda už juos. O giesmė – išties tauri, prasminga šios maldos forma. 

Kaip minėjote, esate profesionalūs muzikai, gedulinių giesmių repertuarą sudarote ir jį repetuojate, vadinasi, garsusis „Memento mori“ jūsų nepalieka nė vienos dienos, tačiau greičiausiai esate užčiuopę ir šviesos spindulį, sklindantį iš liūdnos, skausmingos muzikos. Kokie jums kūriniai tą tamsą, kuria apgaubia mirtis, perkeičia, transformuoja į metafizinę viltį? Galbūt yra tokių, kuriuos atliekate savotiškai lengvai, susitelkę ne ties sielvartu, egzistencinėmis mintimis, trapaus gyvenimo faktu? Gal jūsų grupė rengia koncertus, tarkimw, per Vėlinių, Visų Šventųjų dienas?

Manau, ir tradiciniai geduliniai liaudies giedojimai, ir su pagarba mirusiesiems bei jų atminimu siejami klasikos kūriniai perteikia ne vien liūdesį, sielvartą dėl artimųjų netekties. Jie pabrėžia ir tai, kad mirtis nėra egzistencijos pabaiga – tik lūžis, slenkstis, kurį peržengus laukia nauja, kitokia būtis. Įsigilinus į atliekamų giesmių tekstus, parašytus įvairiomis – lietuvių, lotynų, italų kalbomis – matyti, kad kur kas stipriau nei liūdesį, išsiskyrimo graudulį šie tekstai akcentuoja viltį, kad už mirties šešėlio spindi amžinybės šviesa, o Kūrėjas nėra abejingas žmogaus likimui, išklauso giesme išreiškiamas mūsų maldas už mirusiuosius.

Taip, mūsų atliekamoje muzikoje išties skamba garsusis „memento mori“, raginantis susimąstyti apie tai, kad ir mūsų pačių būtis žemėje turi neišvengiamą pabaigą, o jos suvokimas turėtų veikti mūsų kasdienį gyvenimą, elgesį, veiksmus. Kita vertus, gedulo giesmėse aidi ir „Memento vita“ – priminimas apie jo nusipelniusiųjų laukiantį amžiną gyvenimą ir tvirtas tikėjimas šia ateitimi. Visų Šventųjų, Vėlinių dienomis grupė stengiasi surengti šioms progoms skirtus vakarus, koncertus, paprastai vykstančius sakraliose erdvėse. Šiais renginiais norime ne tik padėti klausytojams per muziką prisiminti savo brangius mirusiuosius, tačiau ir pajusti sielos nemarumo, amžinybės dvelksmą.

Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

Šiandien gedintieji savo mirusiųjų ne tik renkasi tradicines, iš amžių gelmės mus pasiekusias, nepajudinama tradicija laikomas gedulines giesmes ir giedotines maldas, bet ne rečiau ir prašo atlikti klasikos ar kitus kūrinius, kurių klausytis mėgo pats velionis. Regis, ši naujai besiformuojanti tradicija išties prasminga – simboliškai tarytum dar akimirką pabūname kartu su iškeliavusiuoju amžinybėn.

O gal jūsų grupei yra tekę giedoti kur nors gana neįprasta proga, neįprastoje vietoje, juk, kai pagalvoji, žmonės yra tokie skirtingi, galbūt kažkieno pageidavimas paklausyti giesmių buvo neįprastas tik žvelgiant stereotipiškai?

Manau, ypatinga ir neįprasta vieta, kurioje yra tekę giedoti – ligoninėje įrengta koplyčia. Šis pasirodymas buvo išties stiprus emociškai ir patiems grupės nariams. Jis veikiausiai padėjo dar giliau suvokti tai, kad tikra, jautriai ir nuoširdžiai atliekama muzika žmogų lydi ir yra jam reikalinga visą gyvenimą.

Prisimenant giedojimą ligoninės koplyčioje, į galvą ateina minčių, kad galbūt kažkuriems iš klausytojų muzika padėjo sustiprinti viltį, tikėjimą, kad būtina sukaupti visas jėgas ir eiti pirmyn. Kažkam galbūt pagelbėjo lengviau priimti tai, kas neišvengiama, o kartu neprarasti vilties, kad visų mūsų laukianti mirtis tėra slenkstis, kurį privalome tinkamai peržengti.

Vis dėlto laidotuvėse giedoti tenka dažniausiai. Gal galėtumėte įvardyti šių laikų laidotuvių apeigų tendencijas? Juk laidotuvės, kaip ir gedulinės giesmės, – itin svarbi mūsų kultūros dalis, atskleidžianti, kur yra sudedami pagrindiniai prioritetai. Ar jie sutampa su gedulinių giesmių esme, o gal kažkiek ima skirtis?

Laidotuvių, o kartu ir gedulinio giedojimo tradicijos, papročiai – neatsiejama ir svarbi tautos kultūros bei mentaliteto dalis. Pasaulyje apstu labai skirtingų laidojimo papročių. Tarkime, kai kuriose šalyse gedėjimą ženklinantys drabužiai – toli gražu ne juodos spalvos, o atvirkščiai – baltos, simbolizuojančios apsivalymą ir atgimimą, arba violetinės, siejamos su dvasingumu. Kai kur velionis pagerbiamas ne baltos, kaip pastaruoju metu tapo itin dažna Lietuvoje, bet raudonos spalvos žiedu.

Su velionio palydėjimu susijusios tradicijos gana stipriai kito ir bėgant laikui. Lygiai taip pat – ir tradiciniai geduliniai giedojimai. Antai senovės Romoje, ypač rengiant turtingų patricijų laidotuves, buvo įprasta samdyti nemažą būrį raudotojų, iš kurių tikėtasi kuo įtaigesnio tiesioginio skausmo, netekties, nevilties dėl ištikusios nelaimės ir praradimo išreiškimo. Neretai skausmo, netekties, keliamų klausimų apie tai, koks tolesnis likimas laukia vienų, be stiprios rankos ir globos likusių, našlaičių, našlių, motyvai keliami ir senosiose tradicinėse lietuvių gedulo giesmėse.

Tai suprantama – ano meto socialinė tikrovė skatino kur kas labiau atkreipti dėmesį į visuomenės moralinę pareigą pasirūpinti mirusiojo šeima, nepalikti jų vienų netekties akivaizdoje. Šiandien kur kas labiau pabrėžiamas ne praradimo skausmas, o, tarytum prisimenant seną lotynišką posakį „Mors ianua vitae“, t. y. „Mirtis – tik durys į gyvenimą“, svorio centras perkeliamas į mūsų viltį, kad ties mirties durimis gyvenimas tikrai nesibaigia, o mūsų ryšys su brangiais artimaisiais nenutrūksta – tik įgyja kitokį pobūdį.

Galiausiai reikėtų pabrėžti ir tai, kad šiandien gedintieji savo mirusiųjų ne tik renkasi tradicines, iš amžių gelmės mus pasiekusias, nepajudinama tradicija laikomas gedulines giesmes ir giedotines maldas, bet ne rečiau ir prašo atlikti klasikos ar kitus kūrinius, kurių klausytis mėgo pats velionis. Regis, ši naujai besiformuojanti tradicija išties prasminga – simboliškai tarytum dar akimirką pabūname kartu su iškeliavusiuoju amžinybėn.

Pabūname taip, kaip buvome įpratę būti, kaip buvo įprasta kartu leisti laiką. Galbūt tuomet ir išsiskyrimo būtinumas tampa ne toks skaudus ir dramatiškas.

Kadangi esate gedulinių giesmių giedotojų grupė, tarsi savaime kalba sukasi apie laidotuves, bet gal jūsų grupė užsiima dar kokia nors veikla, gal turite kažkokių planų, brandinate kokią nors idėją?

Esame kviečiami ne tik į laidotuves, bet ir į ketvirtinių, metinių minėjimus, kai prisimenant mirusįjį norima išreikšti pagarbą jo atminimui. Mūsų parengtas platus  repertuaras – tai paguoda ir pabuvimas drauge šiuo artimiesiems svarbiu metu. Kita vertus, tai nėra pagrindinis užsiėmimas: vieni grupės nariai dirba muzikos mokyklose, filharmonijose, muzikiniuose teatruose, kiti studijuoja muzikines disciplinas aukštosiose mokyklose. Subtilų muzikavimą esame pasiryžę jautriai pristatyti ir žmonėms, gedintiems artimo.

Sykiu rengiame ir nemokamus sakralinės muzikos koncertus Vėlinių laikotarpiu. Artimiausias koncertas įvyks lapkričio 4 d. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje. Kitais metais esame pakviesti dalyvauti sakralinės muzikos festivaliuose Maltoje ir Kroatijoje, pristatant funeralinės muzikos žanro repertuarą.

Taip pat nemažai sukaupėme šios tematikos muzikos leidinių, taigi diskutuojame su Kauno bibliotekų muzikos skyriais dėl šio žanro muzikos literatūros lentynų, kurios būtų lengvai prieinamos, sudarymo. Idėjų daug, tačiau jų įgyvendinimas susijęs su finansinėmis lėšomis, todėl tai ne visuomet greitai pasiekiama.