Gedimino Savickio / BFL nuotrauka

Kun. Vido Balčiaus pamokslas per jo tėvo Jeronimo laidotuvių šv. Mišias. 

Klausydamiesi pirmojo skaitinio (Apr 21, 1-5a, 6b-7), patyrėme įspūdingą apaštalo Jono viziją: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko...“

Mielas, brangus Tėti. Šiandien Tavo akimis mes jau regime naują dangų ir naują žemę... Šiandien jau Tavo akimis regime dangų, susitikusį su žeme – tą naują tikrovę, kurioje, esu tuo tikras, kiekviena ašara nušluostyta, kur nėra liūdesio nei sielvarto, kur pati mirtis jau yra perkeista į Gyvenimą. Būtent šiandien ir būtent už tai Tau, Tėti, dėkoju: už šią Gyvenimo, kuris nesibaigia, pamoką.

Dėkoju, nes tu visada buvai ir esi mūsų Gyvenimas: per Tave, tavo Tėvystę mes, trys sūnūs, esame gavę pačią didžiausią – gyvybės dovaną. Juk per Tave, tavo Tėvystę, esame paveldėję pozityvų, giedrą ir dėkojantį žvilgsnį į Gyvenimą. Mums Tu esi meilės gyvenimui pavyzdys, kuris negalėjo nepažymėti kiekvieno iš mūsų, kaip ir kiekvieno, kam teko Tave pažinti.

Kodėl visa tai prisimenu ir noriu dalintis? Pirmiausia todėl, kad tokia vidinė giedra tiek vakar, tiek ir šiandien yra labai reta. Kalbu dar ir todėl, kad panašių, kaip Tavo tikrai per anksti išgyventų skaudžių patirčių, paliesto žmogaus būdas žvelgti į pasaulį galėjo būti visiškai kitoks...

Tik penkiolikos sulaukus išgyventa tėvo netektis, šešioliktieji gyvenimo metai pažymėti keturių brolių-seserų suėmimo ir įkalinimo, septynioliktieji – Mamos su trimis vaikais tremties į Sibirą, aštuonioliktieji – brolio partizano žūties... O jei dar priminsiu, jog per visą šį ypatingos sumaišties ir bandymo nužmoginti laikotarpį Tau tenka slapstytis antraisiais namais tapusiuose miškuose, jei pridursiu, jog vežtos šeimos vaikui apie studijas nebuvo galima net svajoti, o bet koks vėlesnis bandymas įsidarbinti baigdavosi atleidimu be paaiškinimų, pagaliau būtinybė palikti gimtąją Dzūkiją ir glaustis buvusiame svetimame ir nepažįstamame Švenčionių krašte... Manau, kad bet kuris šiandienos psichologas patvirtintų kitokią, mažiau pozityvaus žvilgsnio į pasaulį ir žmones galimybę...

Ir vis tik nepaisant tamsos ir iki galo niekada nesitraukiančių šešėlių Tu, Tėti, gebėjai įžvelgti kažką šviesaus, matyti Šviesą, nes meilė gyvenimui visada ėmė viršų. Šviesa ir meilė leido sutikti mylimą žmogų – Mamą, dovanoti gyvenimą mums – trims sūnums. Leido mums tapti tais, kokie šiandien esame...

Štai ir norisi klausti: kaip sugebėjai neprarasti tos vidinės ramybės ir giedros, meilės gyvenimui, kuris tikrai per dažnai žeidė labai skaudžiai? Rodos, be Dievo pagalbos, visa tai tikrai nebūtų buvę įmanoma. Ir išties per pačius paprasčiausius, bet iškalbingus ženklus – Kūčių vakaro stalą bei laužomą kalėdaitį, Kalėdų Nakties ir Velykų ryto stebuklus – per Tave ir per Mamą Dievas tikrai buvo mūsų namuose. Net tada, kai paaugliškai norėjome maištauti ir nesuprasti, Tavo rami kantrybė ir nepailstanti meilė laikė duris atviras –  meilei to Tėvo, iš kurio kyla kiekviena, o reiškia ir tavo, Tėti, tėvystė...

Ne už vidinio suvargimo ir liūdesio, ne nuolatinio netikrumo ir nerimo, ne apgaulės, netiesos ir tariamo „mokėjimo gyventi pasaulyje“, ne neapykantos ir nesantaikos kurstymo pažymėtą, bet už tėvystę, išgyventą kaip palaiminimas ir noriu nuoširdžiai dėkoti. Noriu klauptis prieš Tave, nes žinau, kad anot apaštalo Pauliaus (Ef 3,14-19), klaupdamasis prieš tavo, Tėti, tėvystę, „aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“. Kad Tu iš savo šlovės lobio ir toliau teiktum mums stiprybės Jo Dvasios galia būti vidiniais žmonėmis, kad Kristus gyventų mūsų širdyse, kad pažinę tavąją ir Kristaus meilę, būtume pripildyti giedros ir pozityvumo Gyvenimui...

Tėti, žvelgdamas į Tave iš tiesų suvokiu, ką reiškia gyventi palaimintam. Ir tik šis gilus suvokimas teikia drąsos šiandien skelbti, jog Tu esi palaimintas: nes pats leidaisi būti paguostas ir gebėjai paguosti kitą; nes dalindamasis su kitais, pats buvai pasotintas; nes nesuabejojai galimybe patirti gailestingumą ten, kur jam, rodos, nebebuvo jokios erdvės. Pats buvai gailestingas, nes niekada nekurstęs nesantaikos buvai taikdarys, nes persekiojamas dėl teisybės, niekada neišsižadėjai Tiesos – paties Dievo.

Šiandien, Tėti, tikrai tavo yra Dangaus karalystė, kurioje – tikiu ir viliuosi – jau regi Dievą, jau esi tapęs Dievo vaiku, jau esi gavęs gausų atlygį – Amžinąjį gyvenimą...

Nuoširdus krikščioniškas dėkui ir tas toks paprastas ir visa ištariantis lietuviškas ačiū Tau, Tėti. Viešpats tebūna Tau dosnus susitikimais, kurių taip laukei ir troškai...

O tuokart mes tegalime ištarti: iki susitikimo, Tėti, kuris mums buvai, kuris esi ir kuris būsi.

Amen.