EPA nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Tapati“ 2017 m. vasaros numerio. 

Išpažintis šiuolaikiniam žmogui kelia nejaukumo jausmą. Dažnas atlieka ją tik kartą per metus, pareigos labiau verčiamas, nei širdies vedamas. Kam ji reikalinga ir kada ji būna tikra kalbamės su Šv. Ignoto bažnyčios kunigu, policijos kapelionu Algirdu Toliatu.

Algirdai, norėčiau paklausti, kam žmogui reikalinga išpažintis? Juk Šv. Rašte rašoma apie išpažintį ir skirtingi žmonės, bendruomenės ir konfesijos jas interpretuoja skirtingai. Tačiau ar ji reikalinga ir kam?

Jau pats žodis sako „išpažinti, įvardyti, išsakyti“ savo gyvenimo situaciją, skirti tam laiko. Atrodytų, kam to reikia? Mes ir taip žinome, kas ir kur yra. Bet norint tobulėti reikia apskaičiuoti. Jei negali apčiuopti, negali tobulėti. Dažnai mes tiesiog gyvename, negalvojame, ir gyvenimo rutina paskandina mūsų dorybes ir nuodėmes. Tačiau labai svarbu įsivardyti svarbias vietas ir jas pataisyti. Norint tai pamatyti, reikia sustoti ir pamąstyti: koks mano požiūris į vėlavimą, kokie mano santykiai, ryšys su Dievu, su kokiu nors žmogumi, o darbe?.. Kai pasižiūri, kitą kartą jau gali įvardyti, kas negerai. Koks mano santykis su konkrečiu žmogumi, jeigu susipykau, jeigu vėluoju, jeigu įvyko konfliktas, jeigu visą laiką jaučiu įsiūtį? Išpažintis yra proga tą dvasinį gyvenimą nuolatos apčiuopti, prižiūrėti ir keisti Dievo akivaizdoje.

Dažnai žmonės šiuolaikiniame pasaulyje išpažinties baiminasi. Yra visokių patirčių, situacijų nutikę, net anekdotai kuriami. Pati pamenu ne vieną draugių pasakojimą, kai jos išsiskyrusios, pragyvenusios su kitu vyru daug metų, užgyvenusios vaikų, išdrįsta nueiti išpažinties ir pagaliu stipriai gauna į galvą. Jos apšaukiamos. Pasijutusios pažemintos, tos moterys sako: „Nė už ką gyvenime daugiau neisiu.“ Ką galima pasakyti tokiems žmonėms, kurie yra girdėję apie tokias patirtis ir baiminasi patirti ką nors panašaus?

Aišku, tos patirtys labai skausmingos. Manau, kad tokių dalykų neturėtų būti. Nes tai yra taip subtilu, taip jautru, kad net ir aštrus žodis gali nuskambėti kaip kuvalda. Tas aštresnis žodis gal net ir nėra toks, tačiau tai yra labai jautri vieta. Čia kaip atėjus pas daktarą ar mokytoją – visada tikiesi žmogiškumo ir artumo. Tačiau ne visada taip pasiseka. Nepaisant to, išpažintis yra žmogaus ir Dievo santykis. Tai Dievo malonės laikas, ir Dievas per tai veikia. Net tais atvejais, kai įrankis nelabai vykęs. Dievas yra toks profesionalas, kad net jei įrankis pasitaiko gana prastas, Jis vis tiek sugeba veikti. Tačiau taip pat svarbi paties žmogaus vidinė laikysena, kad jis būtų pasiruošęs. Yra labai gražus posakis: „Mokytojas visada atsiras, kai mokinys pasiruošęs.“ Jeigu yra pasiruošęs, brandus ir stiprus dvasiškai gauti atsakymą net per negatyvą. Pavyzdžiui, žmogus išsiruošė į kalnus. Eidamas prisitrynė pūslę arba išsinarino koją. Ką dabar jam daryti? Grįžti atgal? Bet juk toli eiti. Tie kelionės iššūkiai ir sunkumai (aš žinau, kur leidausi, kur einu) ne tik negali jo sustabdyti – jie dar labiau motyvuoja (tiesiog aš keliauju). Aš jokiu būdu neteisinu, kad tai yra gerai ir taip turėtų būti, bet jeigu netyčia taip atsitiko kelyje, kad išsisukai koją, tave aptaškė mašina, netikėtai sulijo lietus arba per išpažintį apšaukė kunigas, priimk tai kaip kelionės iššūkį. Kaip sako romiečiai, „tai, kas mūsų nesulaužo, padaro dar stipresnius“. Ne užkietink širdį, tik ryžkis eiti į priekį.

Kun, Algirdas Toliatas. Teismai.lt nuotrauka

Yra dar vienas įdomus argumentas ir čia jau skiriasi konfesinis suvokimas: Šv. Rašte teigiama, jog turime išpažinti savo nuodėmes vieni kitiems. Kaip ši medalio pusė? Jūs esate katalikų kunigas. Kaip žiūrite iš šios perspektyvos, suprasdamas, kad kitose konfesijose nėra tokio atskiro veiksmo kaip nuodėmių išpažinimas konkrečiam paskirtam asmeniui?

Kur prasideda išpažintis? Išpažintis prasideda, kai sau įvardiji tam tikrus dalykus, pats subrandini, pažadini savyje gailestį, suvoki ir tada žengi dar vieną žingsnį pasidalyti su kunigu, Dievo tarnu. Tai tartum ant altoriaus atnešti savo širdį, gyvenimą, paprašyti Dievo malonės. Dievas veikia nepriklausomai nuo to, apie ką jau kalbėjome. Kai pats išsakai ir pripažįsti nuodėmes arba jeigu turi savo dvasios žmogų, kuriam gali išsakyti, tai yra tos vietos, kurios tau padeda subręsti ir augti ugdant sąmoningumą, nuolankumą, tiesos ieškojimą. Ta brolystė – išsakyti broliui – labai stipri padedanti priemonė. Vienas dalykas yra pripažinti sau, bet tai pavojinga – daug visokių vaizduočių, įsitikinimų.

Močiutė pasakojo, kad kunigas yra liepęs žmogui atsigulti bažnyčioje kryžiumi ir išbūti taip dvi valandas. Šiuolaikiniam žmogui šiurpas ima nuo tokių minčių, skamba kaip siaubo pasakojimas. Bet ar iš tiesų tai taip siaubinga? Kokia čia slypi mintis?

Aš nedrįsčiau žmogui pasiūlyti tokio dalyko. Prisiminus mano minėtą posakį apie mokinį ir mokytoją, galima pasakyti, kad kartais stiprūs išgyvenimai yra tie, kurie apverčia mūsų gyvenimą. Štai šeimos pradeda lankyti šeimos kursus tik dėl to, kad jau prieina liepto galą. Reta šeima labai gerai gyvena ir vis tiek lanko tuos kursus profilaktiškai. Pasitaiko, bet labai retai. Dažniau eina dėl to, kad atsirado poreikis. Dažnai sunkumas išprovokuoja mumyse tikrą poreikį, alkį.

Žmonės kartais patys apsisprendžia keliauti Šv. Jokūbo keliu, vedančiu į Santjago de Kompostelą, keliauti į kokią nors viršūnę, kalnus, Jeruzalę, keliauti tyloje. Jei tai nebūtų primesta, jei žmogui būtų pasiūlyta kaip atgaila dvi valandas kryžiumi gulėti, jei žmogus priimtų tai su nuolankumo dvasia ir ne kaip kunigo užgaidą, bet kaip iššūkį pabūti dvi valandas tyloje su savimi... Ką tai reiškia „atsigulus kryžiumi“? Tai reiškia visiško atsidavimo ir pažeidžiamumo būseną. Net neabejoju, kad ta atgaila būtų viena produktyviausių, labiausiai palietusių ir pakeitusių gyvenime. Tas dvi valandas pabūti tiesiog Dievo akivaizdoje su visu savo trapumu, negalvojant nei koks čia kunigas, nei ką žmonės mano. Tai irgi didelis faktorius: „O ką žmonės pamanys?“ Mes tiek esame susirūpinę, ką žmonės apie mus pamanys, susirūpinę savo įvaizdžiu... Jei pagulėjimas kryžiumi padėtų mums patirti, kad esame Dievo vaikai, be galo mylimi, visiškai priimami, nesvarbu, ką žmonės apie mus mano, įsivaizduokite, koks tai būtų išsilaisvinimas! Bet, aišku, tai neįvyktų savaime. Jeigu žmogus dvi valandas gulėtų ir galvotų, koks klebonas bjaurus tipas ir kaip jis išdrįso taip padaryti, tai turbūt būtų daugiau žalinga negu naudinga. Viskas priklauso nuo mūsų pačių dispozicijos.

EPA nuotrauka

O atgaila? Vienas dalykas, kai ją skiria kunigas. Bet, sakykime, žmogus išpažino savo kaltes Dievui arba broliui, bičiuliui… Ar atgaila, kurią pats sau skiri, prasminga?

Aišku, kad prasminga. Suprantama, nepamirškime, kad esame labai subjektyvūs – vienoje vietoje galime perlenkti lazdą, o kitoje vietoje nepakankamai skirti tam dėmesio... Bet jeigu priimtume tai, ką man brolis ar kunigas davė kaip atgailą iš Dievo ir labai nuoširdžiai pasakytume: „Aš priimsiu tai, ką tu pasakysi, ir padarysiu iš visos širdies“, manau, būtų miela.

Kokia galėtų būti atgailos forma? Žmonės kartais neįsivaizduoja, kokia ji gali būti. Iš kunigo esame įpratę girdėti: „Sušnekėk poterius.“

Atgailos formų gali būti labai įvairių. Pavyzdžiui, šventasis Pilypas Neris skirdavo labai netradicines atgailas. Vienam kunigui, kuris itin didžiavosi savo pamokslais, liepė keturis sekmadienius iš eilės pakartoti tą patį pamokslą. Tai jam buvo didelis iššūkis ir pažeminimas. Bet vėlgi – tai nėra pažeminimas, tai išlaisvinimas. Visiškai nesvarbu, ką žmonės pasakys, pamanys. Tai buvo jo išsilaisvinimo kelias. Kitą aprengė kailiniais vasarą, kad jis pereitų Romos miestu. Tas susireikšminimas... Tai viena didžiausių mūsų bėdų gyvenime. Ir jis pats buvo toks žmogus, kuris sau duodavo atgailą. Kai jį žmonės pradėjo laikyti šventu, jis pusę barzdos nusiskuto. Senas durnius. Ir aš manau, kad jis taip padarė galbūt dėl to, kad pradėjo susireikšminti savo akyse. Jis pajuto ir ėmėsi tam tikrų priemonių. Ir mes patys taip galime. Kai tik jaučiame, kad jau pradeda dygti pasipūtimas, patys galėtume imti ir pasidaryti. Bet labai svarbu, kad tai nebūtų vaidyba. Tai turi būti tikra. Galiausiai atsigulimas kryžiumi – nesvarbu, ar tau kunigas pasakė, brolis, ar tu pats sugalvojai, galbūt tyliai vienas pats sau kamputyje. Aišku, tai yra mažiau veiksminga, nei atsigulti prieš kitus. Įsivaizduojate, per kokį didelį ego reikia perlipti? Prie visos bendruomenės, visų atsigulti kryžiumi... Ir jeigu gali tai padaryti, tau nebus gėda. Nei kai žmonės tau plos, per daug nesureikšminsi, nei kai žmonės tau švilps, per daug nenusvirs rankos.

tapati logo