Prieš keletą savaičių Italijos televizija parodė dokumentinį filmą intriguojančiu pavadinimu „Pasirinkimas: kunigai ir meilė“. Per porą valandų žiūrovai savo ekranuose susipažįsta su daugiau nei dešimtimi vyrų iš keturių Europos valstybių, kurie arba slapta gyvena su moterimi, būdami kunigai, arba yra sukūrę savo nesankcionuotas „bažnyčias“, kuriose vedę kunigai aukoja Mišias, arba yra metę kunigystę vardan santuokos. Filmo leitmotyvas paprastas: dauguma šių vyrų teigia, kad mielai grįžtų į kunigystę ir prisidėtų prie sielovados, jei galėtų išsaugoti puoselėjamą santykį.

Kartais pasigirsta teiginių, esą popiežius Pranciškus neprieštarautų privalomo celibato kunigams atšaukimui. Vieši debatai ypač suaktyvėjo pradėjus ruoštis kitų metų ypatingajam Sinodui, kuris analizuos Amazonijos regiono sielovados specifiką. Popiežius ta proga išties kalbėjo apie norą įsigilinti į vadinamąją viri probati (lot. „išbandytos dorybės vyrų“) alternatyvą, kaip vieną iš būdų numalšinti Amazonijos glūdumų katalikų patiriamą tikrą Eucharistijos badą.

Pranciškus yra išreiškęs savo artumą bei paramą kunigams, kurie vardan šeimos atsisakė kunigystės. „Vedusių kunigų“ asociacijos Vocatio nariai Italijoje neseniai parašė Pranciškui, laiške išsakydami savo palaikymą šiuo itin sunkiu popiežiui metu ir deklaruodami savo pasiruošimą įsijungti į sielovadinę tarnystę, jei tik būtų pakviesti. Šie buvę kunigai pabrėžė dvejopą savo kompetenciją: jiems gerai pažįstama tiek kunigo tarnystės, tiek šeimos gyvenimo specifika. Vocatio duomenimis, vien Italijoje yra apie 5 000 kunigystę metusių vyrų, iš kurių trečdalis norėtų grįžti į tarnystę. Tačiau ar viskas taip paprasta, kaip atrodo?

Kas tie viri probati?

Naujausiais Vatikano duomenimis, kunigų skaičius pasaulyje pastaruoju metu sumažėjo 687 (iki 414 969), o pasaulinė katalikų populiacija išaugo – iki 14,25 milijonų. Vienam kunigui tenkančių katalikų skaičius pasaulio mastu padidėjo nuo 1 895 (1980 m.) iki 3 126 (2012 m.) – skelbia Džordžtauno universiteto (JAV) Taikomųjų apaštalavimo tyrimų centras (CARA). Ne vienoje pasaulio vietoje Katalikų Bažnyčia patiria kunigų trūkumą, kartais vadinamą tiesiog „kunigų krize“.

Amazonijos regione daugybė katalikų ištisus mėnesius nemato katalikų kunigo, negauna sakramentų, nėra katechizuojami. Tuo tarpu kitų denominacijų krikščionys įsitvirtina greičiau ir paprasčiau, nes veikia pamokslininkų pasauliečių dėka ir sakramentai jiems nėra aktualūs. Panaši situacija, pavyzdžiui, ir nutolusiose Ramiojo vandenyno salose.

Kai kurie Lotynų Amerikos vyskupai mano, kad viri probati būtų geras problemos sprendimas. Siūloma – pritaikant tikslinę išimtį – įšventinti jau vedusius patikimus vyrus konkrečiam apribotam regionui (pavyzdžiui, visų gerbiamą bendruomenės vyresnįjį). Tokios idėjos buvo pristatomos jau 1990 metų Sinode kunigystės, o 2005-aisiais – Eucharistijos tema.

Praėjusiais metais Pranciškus, atsakydamas dienraščio Die Zeit žurnalistui, teigė, kad jis linkęs apsvarstyti tokią galimybę: „Turime išanalizuoti, ar tai įmanoma. Be to, reikia apibrėžti, kokias užduotis galima jiems pavesti, pavyzdžiui, aptarnauti nutolusias bendruomenes.“ Nors kai kurie pasigavo šią mintį kaip popiežiaus pritarimą celibato atšaukimui, teisybės dėlei dera priminti, kad toliau Pranciškus sakė: „Laisvas celibato pasirinkimas yra aptarinėjamas labiausiai ten, kur itin trūksta kunigų. Tačiau pasirenkamas celibatas problemos neišspręs“, – sakė jis, išlaikydamas tradicinį savo pirmtakų mokymą kunigystės klausimu.

Kunigų kongregacijos vadovas kardinolas Benjaminas Stella taip pat ragina dėmesingai įsigilinti į idėją išimties tvarka šventinti kunigus nutolusioms katalikų bendruomenėms. Neseniai išleistoje knygoje (Tutti gli uomini di Francesco“, 2018) kardinolas kviečia apsvarstyti, kaip šie vyrai galėtų toliau pasirūpinti savo šeima, išlaikyti darbą, o kartu įgyti reikiamą formaciją. Stella įsivaizduoja tai kaip savotišką nepilnos darbo dienos (angl. part-time) patarnavimą bendruomenei, iš kurios asmuo kilęs. „Būtinas atidus ištyrimas ir plataus masto bažnytinis aptarimas prieš pajudant šia kryptimi“, – teigia jis. Ir priduria, jog šis pasiūlymas neturi nieko bendra su siūlymais atšaukti kunigų celibatą. Panaši praktika jau taikoma vedusių diakonų atveju: paprastai jais tampa vedę vyrai, vyresni nei 35 m.

Panašiose diskusijose vienu svarbiausių argumentų visuomet būdavo klausimas, kas pasirūpins kunigo šeima. Kaštai dažnai laikomi svarbiausiu motyvu, atvedusiu į privalomą kunigų celibatą XI amžiuje: Bažnyčia nenorėjo, kad jos nuosavybė pereitų kunigo palikuonims.

Tačiau pasirūpinti kunigų vaikais tenka jau dabar. Tiek Vatikanas, tiek įvairios vyskupų konferencijos ar vienuoliniai ordinai pasaulyje ieško būdų, kaip finansiškai paremti nepilnamečius vaikus, kuriuos, mažai kam žinant, augina kunigai ar vienuoliai, sulaužę celibatą. Airis psichoterapeutas ir kunigo sūnus Vincentas Doyle’is įkūrė internetinį portalą Coping International, kuriame teikia emocinę paramą kunigų vaikams, neretai susiduriantiems su depresija, nerimu ar kitomis psichologinėmis problemomis dėl sunkios „paslapties“, kurią tenka nuolat saugoti.

Doyle’is jau kreipėsi į Popiežiškąją nepilnamečių apsaugos tarybą, padedančią Pranciškui pasirūpinti lytinių nusikaltimų aukomis ir užtikrinti deramą prevenciją. Jis prašo, kad taryba į savo darbotvarkę įtrauktų ir kunigų vaikų klausimą – dar ir dėl to, kad kai kurie jų yra gimę nepilnametėms.

Vedusių kunigų požiūris: „Nieko nekeiskite“

Gana paplitusi nuomonė, jog santuoka, kaip tinkamas ir nepiktnaudžiaujantis būdas išreikšti savo lytiškumą, būtų geriausia lytinių nusikaltimų prevencija. O ką šia tema norėtų pasakyti patys vedę kunigai, kurių gausu ne tik kitose krikščionių denominacijose, bet ir pačioje Katalikų Bažnyčioje? Išties Rytų arba Graikų apeigų katalikų kunigai gali vesti, nes ši bendruomenė istoriškai išaugo iš ortodoksų tradicijos. Be to, pagal neseną susitarimą su Anglikonų Bažnyčia, buvę anglikonų kunigai, pareiškę norą tapti katalikais, gali ir toliau vykdyti savo kunigiškas pareigas – ypač anglikonų bendruomenėse, prisijungusiose prie Katalikų Bažnyčios.

Episkopalas Douglasas Grandonas, prieš 14 metų nusprendęs su visa šeima pereiti į Katalikų Bažnyčią, gavo Benedikto XVI leidimą tapti katalikų kunigu. Kun. Grandonas nemano, kad vedusių kunigų atsiradimas Katalikų Bažnyčioje išspręstų esminę kunigų krizės priežastį. Jo nuomone, sprendimas ateina iš didesnio įsipareigojimo tam, ką Georgas Weigelis vadina evangelikaline katalikybe. „Nesvarbu, katalikas tu ar protestantas, – sakė jis CNA, – pašaukimai kyla iš stipraus įsipareigojimo pagrindiniams Jėzaus įsakymams skelbti Evangeliją ir ugdyti mokinius. Ten, kur juntamas stiprus evangelikalinis pasiryžimas, kur kunigai pasišventę gilinti žmonių tikėjimą ir ugdyti juos rimtais mokiniais, turime pašaukimų. Tai – tikrasis raktas.“ „Celibatinis pašaukimas yra nuostabus dalykas, kurį dera saugoti“, – sakė jis.

„Mums reikia ne celibato panaikinimo, o kitų Sekminių“, – sako kitas vedęs amerikietis kunigas, Joshua J. Whitfieldas. Nes kaip tik šitaip buvo užpildytas pirmasis „trūkumas“. Krizę jis ragina vertinti iš dvasinės perspektyvos: „Nemanau, kad [vedusių kunigų] ekonomika paskatins kunigų [skaičiaus] ar Bažnyčios augimą“, – rašė jis CNA.

Graikų apeigų katalikų patarimas: „Būkite atsargūs“

Gausios Kanadoje veikiančios Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios vyskupas Kennethas Nowakowskis interviu Crux kalbėjo tiek apie „palaiminimą“, tiek apie „iššūkius“, kuriuos atneša vedusių kunigų tarnystė: graikų apeigų katalikų patirtis ilgaamžė!

„Tiek santuoka, tiek pašaukimas kunigystei ir celibatui yra charizmos ir pašaukimai, ir mums dera likti atviriems Šventajai Dvasiai“, – kalbėjo vyskupas, duodamas interviu portalui Crux. Istorijos eigoje Rytų apeigų Bažnyčiai reikėjo suprasti, kaip įmanoma vienoje bendruomenėje suderinti tiek celibatą pasirenkančius (diecezinius kunigus ir vienuolinių ordinų narius), tiek ir vedusius kunigus.

„Ten, kur parapijos yra labai nutolusios viena nuo kitos, manau, kad šeima yra didelė paspirtis vyrui, kuris paprastai nėra kilęs iš tų vietų ir šalia neturi artimųjų“, – pabrėžia vyskupas. Praeityje Ukrainoje kunigo žmona atliko labai svarbias pareigas: katechizuodavo, organizuodavo giedojimą, rūpinosi labdara. Šiandien tapo akivaizdu, kad jei moteris „neturi pašaukimo būti kunigo žmona“, tai ir vyras neturi pašaukimo būti kunigu. Celibate gyvenantis kunigas paprastai tariasi su savo dvasiniu vadovu, dekanu ar vyskupu, o vedęs kunigas, be mažiausios abejonės, „privalo tartis ir su savo žmona“.

Be to, kunigai yra kilnojami, tad kyla daug klaustukų. Kaip elgtis, jei vaikai nori baigti mokslus kaip tik šioje mokykloje? Ar žmona kitoje vietoje ras darbą pagal savo profesiją? Kita vertus, panašiai gyvena šiuolaikinių diplomatų šeimos. Tai išties dar vienas gyvenimo būdas.

„Nutinka, kad kunigų šeimos skiriasi“, – patvirtina pašnekovas. Be to, tokios šeimos vaikai jaučia nemenką spaudimą būti geresniems už kitus, o tai – didelė psichologinė našta, prieš kurią nederėtų užmerkti akių.

Ukrainos graikų apeigų katalikų arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas taip pat ragina lotynų apeigų katalikus įsigilinti į visus „už“ ir „prieš“. Nepaisant to, kad jų bendruomenėje visą laiką buvo ir yra vedusių kunigų, nereiškia, jog ji buvo apsaugota nuo visų blogybių, kuriomis kaltinamas celibatas. „Didžioji dalis lytinių nusikaltimų juk nutinka šeimos aplinkoje“, – primena Ševčukas.

Kita vertus, jis itin vertina vedusių kunigų gebėjimą bendrauti su vaikais, juos suprasti ir palydėti: „Tėvystės patirtis padeda jiems palaikyti sveiką santykį su vaikais. O Bažnyčia yra pašaukta padėti šiems vaikams subręsti“, – sakė arkivyskupas interviu Crux.

Ką patartų lotynų apeigų katalikams? „Labai atsargiai vertinti celibato panaikinimą: problemų tai tikrai neišspręstų“, – sako Ukrainos graikų apeigų Bažnyčios vadovas. „Tiesa, mes turime daugybę šventų vedusių kunigų. Šis šventumas, ši branda yra didžiulis turtas, tačiau jis kyla ne iš jų gyvenimo būklės“, – pastebi jis. Stengiantis tinkamai paruošti klierikus kunigystei, Ukrainos graikų apeigų katalikų seminarijose neseniai buvo sukurta programa vyrams, kurie įstoja jau būdami vedę. Jie ugdosi, gyvendami savo namuose, išlaikydami darbą, nes neįmanoma šešeriems metams atsitolinti nuo šeimos. Speciali programa sukurta ir seminaristų žmonoms, sužadėtinėms ar draugėms. Ji padeda iškart suprasti, ar pora tikrai nori tęsti pasirengimą kunigystei.

Kaip matome, išsprendus vienas problemas, atsiranda kitų, – ir sunku pasakyti, kurios sudėtingesnės. Viena akivaizdu: Jėzus Kristus paliko savo mergeliško gyvenimo pavyzdį kaip aukštą siektiną idealą, kuriuo žavėjosi ir sekė pirmieji krikščionys. Istorija rodo, kad jis be galo vertingas, kad pasiekiamas, tačiau – jokiu būdu – nėra paprastas.