Nik Shuliani/Unsplash.com nuotr.

Šiandien daug girdime daug kalbų apie Vakarų visuomenės krizę. Kalbama, kad individualizmas tapo toks dominuojantis, kad atmeta bet kokį mes. Kalbama apie tai, kad moraliniai sprendimai, kuriuos turėtų priimti asmenys, yra atiduodami valstybei arba rinkai. Kalbama apie augančią pajamų nelygybę ir augantį socialinį bei institucinį nepasitikėjimą. Kalbama apie tai, kad atsakas atomizacijai ir susvetimėjimui dažnai būna ne visuomeninio audinio atkūrimas, o naujasis tribalizmas, kai valstybėje turime tarpusavyje sunkiai susikalbančių etninių, religinių, rasinių ir kitokių grupių konkuravimą, kuriuo siekiama įtvirtinti save kito sąskaita. Kalbama apie kultūrinius karus – realiai vykstančius ir dirbtinai importuojamus. Kalbama apie tai, kad dėl išaugusios poliarizacijos valstybė įgavo daugiau instrumentų kištis į visuomenės gyvenimą reguliuodama konkuruojančias grupes ir neretai manipuliuodama susipriešinimu – ne visuomenės, o savo politinės galios sustiprinimo labui. 

Naujininkų skverai ir lariokai 

Sąrašą dar būtų galima tęsti ir tęsti – ne dėl to, kad įsibaugintume, su kiek gi daug problemų, o Dieve, susiduriame, o tam, kad suvoktume, kad problemos niekur savaime nedingsta, o reikalauja sprendimo. Be to, jos dažniausiai negali būti išsprendžiamos tik institucijų parėdymais. Mes patys esame šių problemų dalis, tad ir sprendimas yra įmanomas tik mums įsitraukiant aktyviai. 

Neseniai kulniavau pėstute į Vilniaus Naujininkų mikrorajoną pasikalbėti su socialinį darbą gatvėje vykdančios organizacijos „Vilnius Social Club“ atstovais. Praėjus geležinkelio tiltą, yra toks skveras, kur šalia kioskelių, liaudyje vadinamų lariokais, ant suoliukų būriuojasi paaugliai. Ir tada grupelė jų, apspitusių vieną iš suolų, apie kažką šnekučiavosi gliaudydami semkes, klausydamiesi muzono. Galvojau apie socialinius darbuotojus, dirbančius su gatvės vaikais ir paaugliais. Juk tie ant suoliuko yra būtent jų publiką. Galvojau, kaip jie užmezga su jais kontaktą, apie ką kalbasi, kaip įgyja pasitikėjimą.  

Galvojau, kaip man sunku būtų prie jų tiesiog prieiti ir rasti bendrą kalbą. Aš tarsi irgi buvau toks vaikis, kuris stadione ar kur kieme ant suoliuko gliaudydavau semkes. Gal tik treningais nesirengdavau, bet vis tiek mano vaikystės kompanija – tikrų tikriausi gatvės vaikai. Galvojau apie juos ir supratau, kaip esu nuo to nutolęs, tapęs inkliuzu visiškai kitokiame socialiniame gintaro luite. Labai rimtai susimąsčiau, ar tik nesu vienas tų, kurie į tokius, leidžiančius laiką gatvėje, žvelgia kaip į rizikos grupę, kurią kažkas turi sutvarkyti, pasirūpinti. Taip, kažkas kitas, bet ne aš. Ar tik nesu tas, kuris tiesiog atstitveria manydamas, kad tegul jie būna sau, jei tik nelenda ir nedaro nesąmonių. Bet juk jei jie paliekami sau, tai kartais tikrai tų problemų ir iškyla. Bet ir tada juk yra tie, kurie atsakingi už tai, kad juos sutvarkytų. Gal tapau tiesiog pernelyg instituciškas ir per mažai empatiškas? Galvojau, kad sveika taip tiesiog pasivaikščioti ir save iškvosti. 

Futbolas išgelbės pasaulį? 

Tada prisiminiau politikos mokslų atstovo, Harvardo universiteto profesoriaus Roberto Putnamo, daugiausiai tyrusio socialinį kapitalą, žodžius rabinui Jonathanui Sacksui, jog nusikalstamumo lygis kaiminystėje labiau priklauso ne nuo to, kiek policininkų ten dirba, o nuo to, kiek žmonių žino vienas kito vardus. Trumpai tariant, socialinis kapitalas, kurį drauge sukaupia žmonės, yra geriausia apsauga ne tik nuo nusikaltimų, bet ir nuo daugelio kitų pradžioje išvardintų problemų – susvetimėjimo, susipriešinimo.  

Vienas tokių būdų, kaip kuriasi socialinis kapitalas, yra komandinis sportas. Tas pats R. Putnamas įvardijo, kad viena iš socialinio kapitalo nykimo iliustracijų yra tai, kad žmonės vis dažniau renkasi tokias sporto šakas, kur gali žaisti vieni arba bent jau žaisti už save, kad nereikėtų prisiimti atsakomybės už komandą. 

Svarstydamas apie tai, prisiminiau savo vaikystės futbolo aikštę tarp kelių daugiabučių. Ten vartus vienoje pusėje atstojo du medžiai, o kitoje – vieni ant kitų sudėlioti plytgaliai. Mūsų susirinkdavo gausybė – skirtingo amžiaus, iš skirtingų šeimų, kurios savo ruožtu buvo labai skirtingos, t.y. vienos labiau pasiturinčios, kitos gana skurdžios, vienos tvirtesnės, o kitos subyrėjusios, kenčiančios smurtą artimojoje aplinkoje ar išgyvenančios artimo žmogaus alkoholizmo bėdą.  

Bet tuomet ne tai mums rūpėjo. Tiesiog žinojome, kad žaisime kartu, nes kito pasirinkimo tiesiog nėra. Dabar galiu pasakyti, kad man tai buvo geriausia demokratijos mokykla – ne formalus supažindimas su veikiančiais mechanizmais, o tų mechanizmų kūrimas siekiant išspręsti susidarančias situacijas. Ginčydavomės dėl to, kas bus kapitonas, su kuriuo kamuoliu žaisime ir dar dėl daug ko, tačiau išmokome nusistatyti tam tikras taisykles. Pykdavomės ar net apsikumščiuodavome, tačiau žinojome, kad ir toliau žaisime drauge, todėl mokėmės spręsti konfliktus. Kartais aikštėje trūkdavo vartų, nes plytgalius kažkas išnešiodavo, kartais kokią miną aikštėje palikdavo užklydęs šunėkas, tad turėdavom kažkaip pasiskirstyti darbus, kad aikštė būtų paruošta. Žaisdavome be teisėjo, dažnai žaisdavome gan grubiai, tad turėjome, viena vertus, išmokti pasisaugoti, kad kolega nebūtų sužalotas, o kitas vertus mokėmės būti sąžiningi ir nesugriauti žaidimo dėl bet kokios smulkmenos šaukdami baudas arba niekad nepripažindami savo pražangų. Kartais nelabai galėdavome pakęsti vienas kito, bet mobilizuodavomės, nes reikėjo sužaisti tarpkiemines

Vaikystės ir paauglystės gatvės futbolas buvo ne tik proga sužinoti vieniems kitų vardus. Tai buvo komandas kūrimas, kur yra bendras tikslas, atsakomybės pasidalijimas, kur kiekvienas yra gali įnešti indėlį ir yra vertinamas tik pagal norą prisidėti prie komandos, o ne pagal tai, iš kokios šeimos yra ir kaip jam sekasi mokykloje. Kalbant apie socialinį kapitalą, tada buvau turtingas tuo atžvilgiu, kad galėjau susikalbėti su tais, pro kuriuos šiandien praeinu nežinodamas, ar gebėčiau su jais užmegzti kontaktą ar turėtume apie ką kalbėtis.  

Aišku, gatvės futbolas neišgelbės pasaulio, neišgelbės net mūsų demokratijos. Tačiau jis, kaip ir kitos komandinės sporto šakos, gali demokratiją padaryti atsparesnę, gyvybingesnę ugdydamas mumyse tuos bendruomeniškumo, atsakomybės, iniciatyvos, lyderystės įgūdžius, kurie yra reikalingi pilietiniame ir politiniame gyvenime.