Arkivyskupas J. Matulaitis 1926 m. Čikagoje, šalia tėvai marijonai Pr. Būčys ir J. Kudirka. Vargdienių seserų nuotrauka

„Seserys turi būti pasirengusios apleisti savo Tėvynę, keliauti į svetimas šalis bei gyventi ten, kur galėtų naudingiau pasidarbuoti didesnei Dievo garbei bei artimo gerovei“ (Vedamoji mintis ir dvasia).

Ryžtas dirbti tarp JAV lietuvių

1926 m. vasarą arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC Čikagoje lankėsi marijonų vienuolyno centre Marian Hills. Ten įsteigęs kolegiją (Junior College), rektoriumi paskyrė kun. dr. Joną Navicką MIC. Prabėgus metams, į Marijampolę atvykęs tėvas Navickas aplankė Vargdienių seserų vienuolyną. Kalba su užjūrio svečiu sukosi apie tai, kad ir marijonams, ir vargdienių seserims būtų naudinga, jei jos atvyktų į JAV dirbti tarp lietuvių. Pirmiausia – Marijanapolio kolegijoje, o vėliau ir platesnėje visuomenėje. Buvo susitarta dėl būsimų iš Amerikos atvyksiančių kandidačių noviciato.

1936 m. rugpjūčio 8 d. penkios pasiryžėlės išplaukė į Ameriką. Vyriausioji vadovė ses. Uršulė M. Teresė Novickaitė didžiojoje kelionėje lydėjo seseris M. Augustiną Novickaitę, Oną M. Aloyzą Šaulytę, Mariją Apoloniją Pacevičiūtę, Angelę M. Consolatą Paulauskaitę, Eleną M. Tarciziją Navickaitę.

Seserys, talkindamos tėvams marijonams, pamažu rengėsi savarankiškam gyvenimui. 1939 m. Thompsone, netoli Marijanapolio kolegijos, buvo nupirktas nedidelis namelis, pavadintas Villa Maria.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų kariuomenė peržengė Lietuvos sieną, o po mėnesio visa jėga pasirodė Marijampolėje. Buvo atimtas vienuolijos centrinis namas ir noviciato pastatas, uždaryta Jurgio Matulaičio vardo pradinė mokykla. Kokia bus seserų ateitis? Ar galės jos toliau žingsniuoti gerai įmintu krikščioniškos socialinės ir pedagoginės veiklos keliu? Aplinkybės rodė: nebent slapta. Vienuolijos vadovė Uršulė Novickaitė žvilgsnį kreipė Amerikos pusėn. Ten nuvykęs mažas nepatyrusių seserų būrelis, atskirtas nuo centro, gali tik blaškytis ir sunykti. Todėl motina Uršulė pranašiškai ryžosi siūlyti ses. M. Augustai Apolonijai Sereikytei su kuria kita seserimi bėgti per sieną į Vokietiją, o iš ten pasiekti Jungtinėse Amerikos Valstijose esančias seseris. „Aiškinau, kad aš ten netinku ir nenoriu palikti Tėvynės, – atsiminimuose rašė ses. Sereikytė. – Ji atsakė, kad Lietuvai nieko negalėsiu padėti, greičiausiai atsidursiu Sibire. Sesuo Uršulė Novickaitė gyveno Petrapily, matė ir pergyveno 1917-ųjų metų revoliuciją...“

Pirmosios į Ameriką atvykusios seserys Putnamo vienuolyne: s. Tarcizija, s. Augustina, s. Apolonija, s. Aloyza, s. Consolata. Vargdienių seserų nuotrauka

Kelionės kliūčių ruožas

1940 m. rugpjūčio 15 d. septynios seserys, tarp jų ir Augusta Apolonija Sereikytė, davė amžinuosius įžadus. Apeigos spaustuvės koplyčioje vyko tyliai, be giedojimo. Sulaukusi rytojaus, ses. Sereikytė išskubėjo į Kauną: norėjo pasikalbėti su t. Jonu Kippu SJ, jautė pareigą aplankyti vyskupą Vincentą Brizgį. Nuvažiavusi į savo tėviškę Kurkliuose, tėveliams – nenorėdama jų apsunkinti – apie kelionę neužsiminė...

Rugsėjo pabaigoje vienuolė Sereikytė ir jos draugė ses. Felicija Rogalskytė atvyko į Berlyną. Ten buvo nemažai lietuvių: generolas Stasys Raštikis, kun. Stasys Yla, keli broliai pranciškonai ir t. Justinas Vaškys OFM, filosofas Antanas Maceina. Berlyne kun. Yla pasirūpino, kad seselės apsistotų vienuolyno globos namuose. Amerikos konsulas tuo laiku nebuvo palankus pabėgėliams iš Sovietų Sąjungos, –keliauninkės vizų negavo. Tačiau, atsiradus galimybei gauti vizas į Argentiną, o Amerikos seserims vienuolėms pritarus, 1941 m. birželio 13 d. jos išskrido lėktuvu į Barseloną (Ispanija), kad pasiektų Bilbao uostą. Buenos Airėse seseris pasitiko t. Kazimieras Vengras MIC, Kazimieras Čibiras ir du vietiniai lietuviai. Apsistojusios pas vienuoles salezietes, tikėjosi greitai ir lengvai gauti vizas į Ameriką. Deja, netikėta t. Jono Navicko mirtis ir kitos įvairios kliūtys viską keitė. „Jau aštuntas mėnuo čia gyvenam, – dienoraštyje rašė ses. Augusta Apolonija Sereikytė. – Už pragyvenimą reiktų mokėti, bent minimaliai. Liūdna nuotaika, nes padėtis tikrai liūdna. Žinoma, malda kiek atgaivina. Matom, kad visi stengiasi mums padėti. Mūsų seselės Amerikoje, t. Kaziemieras Vengras MIC vis klebena konsulatą, bet nieko nesigirdi... Seselė Aloyza rašo, kad mūsų reikalu Vašingtonas turi tų prašymų kalnus.“

Veikla pagal Lietuvoje įgytą patirtį

Gavusios vizas, 1943 m. vasario 5 d. seserys Augusta Apolonija Sereikytė ir Vincenta Felicija Rogalskytė atskrido į Majamį Floridoje ir iš ten pasiekė savųjų seserų namus – Vila Maria Thompsone. Pagal atsivežtus vienuolijos vadovybės Lietuvoje nurodymus abi seserys tapo Amerikos skyriaus tarybos narėmis; jų išsilavinimas, patirtis, asmeniniai gebėjimai ir mokėjimas bendrauti su įvairiais žmonėmis davė gerą impulsą ir Amerikos seserims. Buvo katekizuojami vaikai, rengiami lietuvių kalbos vasaros kursai tose parapijose, kur nėra lietuvių kongregacijų seserų.

Platesnio darbo su išeiviais lietuviais strateginiai planai buvo kuriami remiantis turima Lietuvos katalikiškų organizacijų (Katalikių moterų draugijos, Ateitininkų federacijos ir kt.) veiklos patirtimi. 1943 m. netoli Putnamo buvo įsigytas 65 akrų žemės plotas su erdviu trijų aukštų namu ir keliais kitais trobesiais. Įsikūrus naujose patalpose, buvo organizuojamos uždaros rekolekcijos, į kurias susirinkdavo mergaitės ir moterys iš įvairių Rytų pakrantės (Naujosios Anglijos) vietovių. 1944-ųjų liepos–rugpjūčio mėnesiais ypatingomis ses. Augustos Apolonijos pastangomis Putnamo sodyboje buvo suorganizuota pirmoji Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolyno mergaičių stovykla. Iki 1948 m. į stovyklą suvažiuodavo senosios kartos imigrantų dukros, o nuo 1948-ųjų pradėjo atvykti lietuviai tremtiniai iš Vokietijos bei kitų šalių, ir tėvai mielai siųsdavo savo dukras į stovyklą.

1949 m., atjaučiant atvykusių lietuvių šeimų sunkumus, buvo įsteigtas mergaičių bendrabutis, kuriame gyveno nuo 30 iki 50 mergaičių. Jos mokėsi Putname, Šventosios Dvasios seserų vadovaujamoje kolegijoje, arba paties bendrabučio organizuotoje gimnazijoje.

Sodyba Putname – dvasinis ir kultūrinis centras

Putnamo vienuolyno kapelionas, švietėjas kun. Stasys Yla. Vargdienių seserų nuotrauka

1949 m. gegužės 15 d. vyskupas Vincentas Brizgys pašventino kunigo prelato Pranciškaus Mykolo Juro ir seserų pastangomis Putnamo vienuolyne įkurtą spaustuvę „Immaculata“ („Šešupės“ spaustuvės Marijampolėje darbų tęsėją). Neatsitiktinai mecenatas kun. Juras entuziastingai tada kalbėjo: „Ar galima manyti, kad skaudžiojo nulietuvėjimo ir nukrikščionėjimo laiku mūsų Dangiškasis valdovas yra paskyręs seserims Amerikoje misiją – išugdyti ir išplatinti katalikiškąją spaudą.“ Pirmoji jų „įmūryta plyta“ – tai išspausdinta dr. Onos Labanauskaitės parengta arkivyskupo Jurgio Matulaičio biografija. Taip pat išspausdinta Sibiro lietuvaičių maldaknygė lietuvių ir anglų kalbomis, kun. Stasio Ylos maldaknygė Sveika, Marija, visi Krikščionis gyvenime ir kiti leidiniai. Netrukus įsteigtas lietuvių laikraštis vaikams Eglutė, kurį sutiko redaguoti į JAV atvykęs poetas Bernardas Brazdžionis (Vytė Nemunėlis). Bet vėliau, dažnai keičiantis redaktoriams, kun. Juras paprašė Putnamo seserų literatūrinės pagalbos. Štai kaip apie vienuolių darbą atsiliepė prof. Juozas Eretas: „Perverčiau Eglutę tik paviršutiniškai, bet su džiaugsmu pastebiu, kad pasirinkimas perduoti seselėms redaguoti yra vykęs. Daugiau vaikiškos šilumos ir fantazijos. Daugiau širdies.“

ALKA, Amerikos lietuvių kultūros archyvas, pasak jo įkūrėjo kun. Pranciškaus Mykolo Juro, buvo mėtytas iš vienos vietos į kitą, kol nepateko į Putnamo vienuolyną. Prof. Maceinai kun. Juras taip rašė: „Seselės yra patriotiškai nusiteikusios. Jų sodyboje sulipdžiau lizdelį ir jos prižiūrės.“ Taip ši sodyba tapo ne tik centriniais amerikos seserų namais, bet ir Šiaurės Amerikos Rytų pakrantės lietuvių ateivių dvasiniu bei kultūriniu centru. 1950 m. į Putnamą pastoviam pastoraciniam darbui atvykęs rašytojas ir visuomenininkas, kaip magnetas traukęs jaunimą ir suaugusius žmones, kun. Stasys Yla rašė: „Nūn esu Matulaičio dvasinių dukrų tarnyboje, turiu progos iš arti stebėti jo paliktą, įkvėptą ir palaikomą dvasią. Iš vaisių sprendžiama apie medį, iš vaikų apie tėvą. Nesistebiu, jei šios kongregacijos namuose iškabintas Editto (dekretas), liečiąs Dievo Tarno Arkivyskupo Jurgio beatifikacijos bylą.“