Debiutinėje knygoje „Be skaičių“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018; redaktorius Viktoras Rudžianskas) savo filosofinius, minimalios apimties tekstus Ieva Rudžianskaitė pavadina mažosiomis meditacijomis. Susitelkusi į čia ir dabar autorė išsako ne tik savo būsenas, bet ir mąsto filosofijos, religijos temomis, todėl mes jas pavadinsime mažosios prozos žanru – impresijomis. Religines ir filosofines sąvokas, psichologines būsenas autorė neretai įvaizdina poetizmais. Tad žodis čia įgauna ypatingą svorį tapdamas filosofijos ir poezijos sinteze. Atsiveria žodžio, o tuo pačiu ir teksto, daugiasluoksniškumas, teksto interpretacijų laukas. Filosofavimas išnyra iš nuostabos, abejonės ir subtiliai paslėptos kančios. Poetinės filosofijos impresijose keliami iš klausimai, į kuriuos atsakoma, pasak Antano Maceinos, sunaikinant patį klausimą. Atsakymas tėra laikina nuostata, leidžianti atsikvėpti, pabūti tyloje, iš kurios vėl atsiveria nuostaba ir abejonė. Apmąstoma būties esmė, meilės slėpinys, (ne)galimybė rinktis gyvenimo kelią, tikėjimo jėga, gėrio ir blogio santykis, laisvės problema, laikas kaip vienas pagrindinių egzistavimo formų, eilėraščio gimimo fenomenas, gimimo ir mirties amžinasis ratas, interpretuojamos psichologinės būsenos.

Knyga pradedama svarstymu apie meilės, kančios ir gailestingumo santykį, kviečiant skaitytoją kartu nustebti, „kaip čia taip, kodėl?“ (p. 5), kodėl Meilė nepripažįsta gailestingumo? Atkeipiamas dėmesys, jog atsakymas – mumyse: krikščioniškasis Dievas „pavadinamas Meile! Arba Gailestingumu.” (p. 5). Norom nenorom atsigręži į  Bibliją: Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. (Jn 3,16) Per Dievo gailestingumą buvo išgelbėtas pasaulis. Dievas, Meilė ir Gailestingumas yra vienas ir tas pats? Meilė pati savęs nepažįsta? Autorė įžvelgia paradoksą: meilės gebėjimas būti negailestingai – būtinybė ir sąlyga jai peraugti į tobulą Meilę. Tad mūsų kančios, ligos, išsiskyrimas turi ir prasmę, ir būtinybę, „gailestingumas paaiškina nuodėmę, o Meilė jos nepripažįsta! [...] be nuodėmės nebūtų gailestingumo, o be to, kas nutinka po jos, gailestingumas netaptų Gailestingumu.“ (p. 7) Vos apčiuopus atsakymą, autorė iš naujo klausia: „Ar ne dėl to Meilė visada Yra?“ (p. 7), atverdama skaitytojui jo minties laisvę, tad klausiame „Ar tobuloje Meilėje nėra kančios?“

Besąlygiška meilė siejama su troškimu, „jog kitas egzistuotų pasaulyje net tada, kai tas pasaulis matomas pro skirtingus langus.“ (p. 41). Vadinasi, galima meilė be atsako? Po dvejonių, ar valia gali sulaikyti išeinančią meilę, sąžiningai teigiama: „meilė stipresnė už valią. [...] kitaip nebūtų kančios. [...] Deja, silpnesnis negali valdyti stipresnio!” (p. 61). Valia meilės nepalaiko, sako autorė. Kyla klausimas „Kas saugo ir išlaiko meilę?“ Filosofė įsimylėjimą pavadinusi apsėdimu ir gruobuoniška jėga stebisi tuo, kad mes nematome įsimylime, „Klausimas – ar mes matome tą patį pasaulį? – lieka nutylėtas.“ (p. 65). Meilė įsipynusi tarp mirties ir laiko, stipresnė už mirtį: „jei mylėjai, tai myli ir toliau, įsitikini, kad Meilė visa apima. Joks žinojimas jai nereikalingas.“ (p. 69). Ar tai ir yra besąlygiška meilė? Meilė kam? Pamąstymuose pripažįstama visa apimanti Dievo Meilė, tikima Jos galia savyje nugramzdinti blogį: „Jėzus žinojo apie pragaikštingą bučinį ir kryžium atvėrė Meilę.“ (p. 19). Žemiškoji meilė trapi, praeinanti, ji neišvengia kančios, nes meilė ir kančia nekoegzistuoja, ji nenuodėminga. Filosofė paneigia teiginį , jog žmones vieną prie kito traukia priešybės: „Tik tada jaučiamės jaukiai, kada patenkame tarp tų, kurie jaučiasi panašiai kaip mes.“ (p. 31). Galbūt šioje išvadoje slypi analogija: Dievas sukūrė žmogų, panašų į Save?

Gvildenant gyvenimo kelio klausimą Biblijos koncepcija Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jn 14,6) neplėtojama, tačiau, apmąstant kelio kaip gyvenimo metaforą, konstatuojama, jog savajame kelyje, saugotiname nuo svetimos valios, priimta dieviškoji valia tampa sava. Kelias-gyvenimas panašus į saviapgaulę – „neapsaugo nuo kančios.“ (p. 23) Kančia esti todėl, kad ateitis neapibrėžta, kad eini lyg prieš vėją: „Kregždutė irgi kovoja prieš vėją.“ (p. 25)? Klausimas suponuoja laikiną atsakymą, kad žmogus pavaldus visatos dėsniams. Stengiamasi apibrėžti ir konkretizuoti gyvenimo kelią. Susitaikoma su tuo, kad „yra tik viena gyvenamo gyvenimo linija, o visa kita – tušti filosofiniai ginčai ir šiai tikrovei nereikalingas kvantinis pasaulis.“ (p. 11). Tikėtina, kad gyvenimo kelyje priimtas sprendimas pats geriausias, nes neįmanoma patikrinti jo teisingumo. Kita vertus, jis „apnuogina gyvenimo lėkštumą“ (p. 11), vienu metu dviejų sprendimų negali būti, „Vienintelė išeitis – nurimti ir pasitikėti savimi.“ (p. 11). Nurimti – reiškia nuraminti sveiką protą, besistengiantį prisitaikyti prie aplinkybių, besąlygiškai susietą su išoriniu veiksmu. Taigi – pabėgti iš realybės, sociumo. Filosofija gali nutolti nuo sveiko proto, nes tai „minties veiksmas“ (p. 37). Ar filosofija – beprotybė? Autorė iškelia kitą klausimą: „ar egzistuoja absoliučiai sveikas protas?“ (p. 37). Sąveikaujant protui, t. y. minčiai, idėjoms ir veiksmui kuriamas savo gyvenimo kelias. Požiūris „Kartais [...] reiškia egzistavimo ašį; jos taip lengvai nepaversi kažkuo kitu.“ (p. 9). Pakeisti savo gyvenimą padeda valia, teigia autorė, tad kelias – valingas pasirinkimas, lydimas geismo, kuris yra „valios kvėpavimas.“ (p. 9). Autorė geidžia filosofinės minties slinktimi suvokti savo gyvenimo kelio prasmę, tikslumą, kryptį, kančios kilmę, asmeninį santykį su būtimi. 

Būti reiškia išsilaisvinti – „nieko nebenorėti.“ (p. 15), širdis tuščia ir nuščiuvusi, o laisvė – „nejudantis dugnas.“ (p. 15), į kurį esi įsikibęs nelyg inkaras ir kartu su ja jauti „visų gyvų būtybių troškimą gyventi.“ (p. 15). Daoistiškai panirus į meditaciją iškeliamas klausimą, kur dingsta mūsų jausmai, kodėl jie nepastovūs. (p. 27), ar įmanoma „užkonservuoti savo prisiminimą ir padėti į šalį“ (p. 39), ar rašydamas ir skaitydamas jauti savo materialųjį kūną, „kas yra realus gyvenimas?“ (p. 71). Filosofuojančiajai miego tamsa tampa ola, kurioje pasislepia nuo mąstymo ir idėjų, nuo šiurkščios, žėrėjimu apgaubiančios šviesos, o rytui išaušus savastis pametama (p. 57). Kita vertus, būsenos keičiasi Prisikėlimo šviesoje: „norėčiau likti su savuoju pavasariu.“ (p. 33), reikia ieškoti dangaus (p. 17), suprasti, kas Tu esi, toks neapčiuopiamas: „Atsiveria tuštuma, kuri pripildoma kažkuo kitu nei Jis. Kas Tu? Neklausiu, kas Tu Esi, nes nežinau, ką reiškia būti.“ (p. 73).

Būties nežinomybė inspiruoja ir nebūties klausimą: „žiauru tai, kad egzistuojame. [...] ar mirti ir dar negimti – vienas ir tas pats? [...] kai gyveni stebuklingame čia ir dabar, argi galvoji, kad vieną dieną teks numirti?“ (p. 69). Mirties pažinimas ribojasi su kito mirtimi. Išsiskyrimo kančią nugali laikas,tarp laiko ir mirties įsiterpia Meilė, teigia filosofė. Jeigu tai Dievo Meilė, vadinasi, mirties nėra? Toks tikėjimas panaikintų baimę, tereikia suvynioti „savo baimes į juoką.“ (p. 75), nes gyvenimas ir mirtis – dvyniai: „Gyvenime, mes kartu mirsime, Mirtie, mes tik abu gyvensime.“ (p. 21). Prisiliečiama prie gimimo slėpinio, keliamas klausimas, kodėl gimstama mirčiai (p. 43). Tik daiktai ramiai ir nuolankiai būva, nepaisydami mūsų (ne)buvimo (p. 45). Filosofavimas apie mirtį, eilėraščių rašymas, ekstremalūs pomėgiai tėra flirtas su mirtimi, mirties pažinimo baimės uždanga (p. 49). Mirtis siejama su dangaus amžinąja šviesa, nes nakties tamsa „tėra iliuzija, kurią tuoj tuoj užlies akinamas šviesos žaismas.“ (p. 53). Ar tolimas kito buvimas yra artimesnis nei realybėje, ar jis įmanomas dabar, klausia autorė (p. 59). Rytojaus ilgesys teatneša kaip rūgštis graužiančią „iliuzinę viltį“ (p. 63), kol „pradedame suvokti – kiekvieną akimirką išgyvename savo pačių mirtį.“ (p. 63). Visagalis pasaulio laikas nubėgęs ateitin, „Jis traukia per save į save“  (p. 63).

Laikas gali būti ruduo, pavasaris, skaičiai. Kai tiesioginė patirtis negali kai kurių dalykų apčiuopti, belieka tikėjimas: „žiūriu į skaičių ir juo tikiu.“ (p. 13). Linijinis laikas panašus į mirtį, nes abu juda tik į priekį. Kuris iš jų pirmesnis? Gal mirtis, nes „Laikas – tarsi mirties šešėlis.“ (p. 69). Kita vertus, jis ciklinis, suvokiamas mirties ir gimimo amžinajame rate. Laikas laisvas, nes laisvė gali būti bet kuo, „Net ir tuo pačiu laiku.“ (p. 55). Laisva mumyse glūdinti įvairių pavidalų chimera, su savo ateities svajonėmis, fantazijomis, be kurių neįmanoma egzistencija.

Galbūt ši chimera inspiruoja dualizmą: rašai viena, o elgiesi kitaip, galbūt – rašoma ne tai, kas norima, gyvenama ne taip kaip norima (p. 29). Kurdami eilėraštį, kurio vidinę logiką uždengia meninė raiška, norime išsakyti vos apčiuopiamą idėją, bet lyg skalpeliu skrosdamas eilėraštį pamatai, jog „norėjai pasakyti kažką kita, nei parašei. Kažkas kita mėgsta likti nutylėtas.“ (p. 35). „Gera poezija niekada nepasiduoda užgaidai ir gražbylystei.“ (p. 47), teigia autorė.

Poetinės filosofijos impresijose I. Rudžianskaitė nepasiduoda nepamatuotai ambicijai atsakyti į visus būties klausimus. Negražbyliaudama taupiai naudoja filosofinį žodį, palieka atviras duris apmąstyti savo chimeras, gyvenimo kelio dabartiškumą, laikinumą, savitumą, gyvenimo, mirties ir meilės slėpinį. Nepretenduodama į visažinystę teigia: „Kartais filosofija yra lyg pleistras neregiui – klijuoji, bet nepataikai ant žaizdos.“ (p. 67).