Vieno fariziejaus vyresniojo namuose vienas svečias Jėzui tarė: „Palaimintas, kam teks dalyvauti Dievo karalystės pokylyje!“
    Jėzus atsiliepė: „Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių. Atėjus metui puotauti, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: 'Ateikite, jau viskas surengta'. Tuomet jie visi kaip vienas pradėjo atsikalbinėti. Vienas jam tarė: 'Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Prašau laikyti mane išteisintu'. Vėl kitas sakė: 'Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Prašau laikyti mane išteisintu'. Trečias tarė: 'Vedžiau žmoną ir todėl negaliu atvykti'. 
    Tarnas sugrįžęs viską apsakė šeimininkui. Šis supyko ir įsakė tarnui: 'Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus'. Tarnas ir vėl pranešė: 'Šeimininke, kaip buvai liepęs,– padaryta, bet dar yra vietos!' Tada šeimininkas tarė tarnui: 'Eik į kelius bei patvorius ir varu atvesk žmones, kad mano namai būtų pilni. 
    Sakau jums,– nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių'“.

Skaitiniai E2 (444)

Fil 2, 5–11: Jis nusižemino, todėl ir Dievas jį išaukštino

Ps 22, 26b–27. 28–30a. 31–32. P.: Aš tave, Viešpatie, aukštinsiu didžiulėj bendrijoj.


Liturginius skaitinius komentuoja s. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Pirmasis skaitinys kviečia mus į Jėzaus nusiteikimą: būti tokio nusistatymo, kaip Kristus, kuris nusižemino. Jis leidosi būti nieku laikomas, net iki kryžiaus mirties. Nusižeminimas yra raktas į Dievo širdį, pažinti save, kas iš tiesų esame – NIEKAS be Dievo pagalbos. Tai Dievas mus pakelia. Tegalime didžiuotis Jėzumi.

Koks slėpinys, kokia realybė – ją dera nuolat apmąstyti, – kad Jėzus nusižemino ir tapo mažu vaikeliu, leidosi nukryžiuojamas. Kas iš mūsų leistų su savimi taip elgtis, kaip leido Jėzus, mus mylėdamas? Jis mylėjo ir myli kiekvieną iš mūsų didžia meile.

Skaitydami šiandienę Evangelijos ištrauką galime pagalvoti: kaip tai žema, būti pakviestam į puotą ir atsisakinėti tokiais varganais pasiteisinimais. Tačiau pažvelkime į savo kasdienybę: kasdien esame kviečiami į eucharistinę puotą; koks mūsų pasiaiškinimas, kai neiname?

Tiesa, kad esama svarių ir teisėtų priežasčių, bet jeigu nesame užimti? Gali būti, jog taip pasinėrėme į šio pasaulio reikalus, kad atsisakome: nėra laiko, noriu pasižiūrėti tą laidą ir pan. Ir vis dėlto vaišių šeimininkas laukia mūsų, Jėzus Eucharistijoje dovanoja mums save. Tai didžiausias artumas ir draugystė, kokia galime dalytis su Jėzumi čia, žemėje. Ar įsimąstėme į šią tokią brangią tikrovę?

Kasdien melskime malonės, kad būtume atviri bei jautrūs Šventosios Dvasios įkvėpimams ir atvertume savo gyvenimą Jėzui, sektume Juo artimiau, dalydamiesi Jo ramybe, džiaugsmu ir meile su visais aplinkiniais, ypač kenčiančiais, varguoliais.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai