Zbigniew Herbert (1924–1998). A. Jałosiński/Forum/culture.pl nuotrauka

Interviu perpublikuojamas iš šeštojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

2018-ieji Lenkijoje paskelbti Zbigniewo Herberto (1924–1998) metais. Nors ten Herberto kūryba savo svarba prilyginama Czesławo Miłoszo palikimui, Lietuvoje apie Herbertą dar žinome nedaug, iki šiol į lietuvių kalbą turime išverstą vos vieną Herberto poezijos rinktinę („Dvejojanti Nikė“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001). XX a. septintame dešimtmetyje kartu su Witoldu Gombrowicziumi Herbertas buvo minimas kaip realus kandidatas gauti Nobelio literatūros premiją. Net ir jos negavęs, jis Lenkijoje yra laikomas vienu svarbiausių visų laikų lenkų poetų. Šiais metais balandžio mėnesį Lenkijoje pasirodė dvitomė kelių tūkstančių puslapių Herberto biografija (An­drzej Franaszek, „Herbert. Biografia“, t. 1: Niepokój, t. 2: Pan Cogito, Kraków: Wydawnictwo Znak, 2018). Anot leidyklos „Znak“, tai laukiamiausia metų knyga.

Su šios monumentalios biografijos autoriumi ANDRZEJUMI FRANASZEKU kalbėjomės pačiomis pirmosiomis knygos pasirodymo dienomis Varšuvoje (2018 04 21). Lietuvos skaitytojams Franaszekas jau pažįstamas kaip itin išsamios Miłoszo biografijos autorius (Miłoszas. Biografija, iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys, Vilnius: Apost­rofa, 2015).

Andrzej Franaszek ir Sabina Kubekė. Viliaus Kubeko nuotrauka

Kaip į Herbertą žiūrima dabar, praėjus 20 metų po jo mirties Varšuvoje? Ar jo palikimo vertinimas skiriasi tarp skirtingų kartų?

Žinoma. Manau, kad žiūrint iš Lenkijos visuomenės perspektyvos, reikšmingiausias Herberto gyvenimo periodas buvo XX a. aštuntas ir devintas dešimtmečiai. 1974 m., kai buvo išleista jo poezijos rinktinė Ponas Cogito (lenk. Pan Cogito), jis laikytas svarbiausiu šalies poetu. Lenkams iš įvairių intelektualų grupių ir tiems, kurie laikėsi antikomunistinių pažiūrų (pavyzdžiui, Adamas Michnikas, Barbara Toruńczyk), Herbertas aštuntame dešimtmetyje buvo poetas iš didžiosios raidės. Be to, itin populiarus Herberto eilėraštis „Pono Cogito žinia“ (lenk. „Przesłanie Pana Cogito“) buvo tarsi visos kartos himnas. Savaime suprantama, kalbame apie tuos, kurie skaitė poeziją ir kuriems ji buvo svarbi, – tai nėra itin gausios visuomenės grupės.

Kitas galbūt net dar svarbesnis periodas buvo devinto dešimtmečio pirmoji pusė, kai Lenkijoje buvo paskelbta karinė padėtis, ir keleri metai po jos. Tada, 1983 m., išė­jo dar vienas Herberto poezijos rinkinys – Pranešimas iš apgulto Miesto (lenk. Raport z oblężonego Miasta). Iš pradžių jis buvo išleistas Prancūzijoje, lenkų emigracijos kultūros ir politikos mėnraštyje Kultūra (lenk. Kultura), tačiau labai greitai rinkinys buvo perspausdintas lenkų pogrindyje. Tuo metu Lenkijoje vyko literatūriniai skaitymai, kurių metu buvo skaitoma daugiau ar mažiau opozicijai priklausančių rašytojų kūryba. Tokie susitikimai vykdavo bažnyčiose, į kurias kartais ateidavo net ne šimtai, o tūkstančiai klausytojų. Žinau vieną istoriją, kai į Herberto kūrybos skaitymą Krokuvos bažnyčioje maždaug 1985 m. susirinko apie tris tūkstančius žmonių. Perpildytoje bažnyčioje buvo skaitomi Herberto eilėraščiai „Pono Cogito žinia“ ir „Skonio galia“ (lenk. „Potęga smaku“). Savaime suprantama, tuo metu Herbertas skaitytojams buvo kažkas daugiau nei tik poetas. Ir nors aš negaliu visiškai tiksliai to įvertinti, tačiau manau, kad nepaisant Miłoszo 1980 m. gautos Nobelio literatūros premijos, greičiausiai devintą dešimtmetį Lenkijoje Herbertas buvo svarbesnis poetas. Jo kūryba buvo populiaresnė, be to, sakyčiau, jog Herbertas buvo poetas, daugiau kalbantis apie moralę ir etiką, kai Miłoszui svarbesni buvo metafiziniai klausimai. Manau, kad šiuo laikotarpiu Herberto poezija pasiekė aukščiausią įtakos Lenkijoje tašką. Ir tie, kurie yra kiek vyresni nei aš, sakykime, penkiasdešimtmečiai, puikiai prisimena tuos laikus.

Tačiau dešimtame dešimtmetyje situacija pasikeitė. Sakyčiau, kad tuomet Herbertas buvo atmestas jaunosios kartos poetų, tokių kaip Marcinas Świetlickis ar Jacekas Podsiadło, kuriems tada buvo apie trisdešimt metų. Tai įvyko dėl to, kad moralus Herberto kūrybos pobūdis, jos politiniai niuansai ir viskas, kas buvo svarbu devintame dešimtmetyje, po 1989 m. jauniesiems poetams tapo savotiškai nebepatogu. Prisiminkime ankstesnę epochą, pripildytą politinių klausimų, įdėtas pastangas dėl demokratijos, dėl laisvės. O po to atėjo dešimtas dešimtmetis, susikūrė daugiau ar mažiau normali demokratinė valstybė, nepriklausoma ekonomika. Neabejotinai poezija pakrypo į asmeniškesnes temas, individualias perspektyvas. Tad Herberto kūrybos kalbėjimo būdas, skirtas aptarti didžiuliams istoriniams klausimams, patriotizmui, jau buvo sunkiai pakeliamas jauniems žmonėms po 1989 m.

Man nėra lengva pasakyti, ką dabar Lenkijoje apie Herberto poeziją mano jauni žmonės. Vis dėlto žinau, kad Zbigniewo Herberto fondo sukurtas feisbuko puslapis Mr. Cogito turi daug jaunų sekėjų iš mokyklų, taip pat studentų. Nežinau jų susidomėjimo Herbertu motyvų. Tačiau galima sakyti, kad Herberto poezija moko nepriklausomo mąstymo, kuris priešinasi konformistinėms praktikoms. Viename interviu Herbertas sakė, kad visuomet turėtume plaukti prieš srovę, ne pasroviui. Galvoju, kad tiems, kuriems dabar yra apie dvidešimt metų, svarbi tapatybės dalis yra būtent nepriklausyti miniai.

Iš to, ką pasakėte, atrodo, kad su politinių režimų kaita 1990 m. poezija taip pat pakito ir, rodos, tapo amatu. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl dabar jaunus žmones traukia Herberto kūryba. Šių laikų kontekste ji stebina savo moraline galia ir mokėjimu giliau atskleisti pasaulio sanklodas. Kitais žodžiais tariant, Herberto poezija yra daugiau nei gero amatininko darbo re­zultatas.

Visiškai sutinku. Tiesą sakant, aš visuomet buvau nusistatęs prieš poezijos, kaip žodžių žaismės, apibrėžimą, kuris kalba apie naujų metaforų ir naujos kalbos paiešką. Tikiu, kad poezija turėtų dorotis su didesnio masto užduotimis. Mes negyvename, kaip pasakytų Francis Fukuyama, istorijos pabaigos laikais. Visiškai priešingai, istorija dabar yra itin ryški ir gyvybinga. Šiek tiek nutoldamas nuo Herberto temos, galiu pasakyti, kad itin stipriai jaučiu, jog, deja, daugelis tarpukario problemų, aptartų Miłoszo Gimtojoje Europoje, t. y. antisemitizmas, ksenofobija, nacionalizmas, yra aktua­lios ir dabar. Jos nėra praeities šmėklos, tai dabarties realybė. Šiuo požiūriu galima sakyti, kad poezija, kuri kalba apie pamatinį pasaulio supratimą, taip pat apie dalykus, susijusius su politika, tokius kaip etika, yra kažkas, kas dabar galėtų būti skaitoma ir reikalinga. Tokiu atveju ir vėl galėtų išmušti Herberto valanda.

Žymioje eilėraščio citatoje Miłoszas klausia: „Kas gi yra poezija, kuri neišgano nei tautų, nei žmonių?“ Atrodo, kad Herbertas, kaip ir Miłoszas, tęsė lenkišką tradiciją, kurioje poetai visuomenėje atliko didesnį nei tik poetų vaidmenį.

Herbertas save laikė Miłoszo mokiniu. Būdamas devyniolikos jis skaitė Miłoszą Lvove karo metu pogrindinėje mokykloje. Tuo metu Herbertas susipažino su pirmaisiais Miłoszo poezijos rinkiniais, išleistais ket­virtame dešimtmetyje. O iškart po Antrojo pasaulinio karo, kai Miłoszas išleido eilėraščių rinkinį Išsigelbėjimas (lenk. Ocalenia), Herbertas tapo itin atsidavusiu jo skaitytoju. Svarbu pasakyti, jog Herbertas atvirai pripažino, kad šios knygos jam tapo savotiška poezijos pamoka; kad jo paties poezija daugiau ar mažiau skleidėsi Miłoszo įtakoje ir Miłoszo supratime, kas yra poezija. Dar daugiau, Herbertas ir Miłoszas apie dešimt metų tarp 1958 ir 1968 m. buvo artimi draugai. Jie susirašinėjo ir palietė daugybę temų, tačiau vienas iš svarbiausių klausimų visuomet buvo pati poezija.

Abu sutiko, kad poezija turėtų rašyti, galvoti ir kalbėti daugiau nei tik apie asmeninį liūdesį ir nepasitenkinimą. Septintame dešimtmetyje poetai iš Vakarų šalių (Jungtinės Karalystės, JAV) savo kūryboje bandė išreikšti save ir įvairias savo skausmingas patirtis. Todėl tokie poetai buvo ir sužavėti, ir priblokšti to fakto, kad tuo pačiu metu Vidurio ir Rytų Europos poetai iš Lenkijos (pavyzdžiui, Tadeuszas Różewiczius), Vengrijos (Sándoras Weöresas) ar Čekoslovakijos (Miroslavas Holubas) sugebėjo rašyti eilėraščius (ne straipsnius ar kažką kita, bet būtent eilėraščius) apie istoriją, filosofiją, sociologiją, religiją ir politiką.

Būtent septinto dešimtmečio viduryje Herbertas pradėjo savo didžiulę karjerą Vakaruose. Pirmiausia, ir visų svarbiausia, Vakarų Vokietijoje, kur jis buvo labai verčiamas ir spausdinamas, taip pat Jungtinėje Karalystėje, JAV. Pavyzdžiui, 1968 m. Herbertas buvo pakviestas į poezijos festivalį Stoney Brook, netoli Niujorko. Į tą patį festivalį galiausiai buvo pakviestas ir Miłoszas, tačiau reikia pažymėti, kad tuomet festivalio rengėjams Miłoszas buvo suprantamas tik kaip žmogus, verčiantis Herberto kūrybą. Tokia situacija buvo itin kebli, ypač Miłoszui, tačiau taip pat ir Herbertui. Galima manyti, kad tai buvo viena jų nesutarimų priežasčių, ne tik politiniai klausimai. Bet kokiu atveju, net tada, kai dešimtame dešimtmetyje Herbertas apkaltino Miłoszą patriotizmo stoka, tautinės tapatybės trūkumu (kas, beje, buvo labai neteisinga), net tada Herbertas pripažino, kad lenkų poezijoje po Antrojo pasaulinio karo Miłoszas yra kertinė figūra. Taigi nors kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, politiniais, tarp Herberto ir Miłoszo žiojėjo praraja, poezija juos jungė kaip tiltas.

Czesław Miłosz. V. Naujiko nuotrauka

Kaip matome, Herbertas ir Miłoszas turi ilgą asmeninių santykių istoriją. 2008 m. JAV jūs skaitėte paskaitą „Czesławo Miłoszo ir Zbigniewo Herberto draugystė: susižavėjimas, nusivylimas ir kartėlis“. Nuo to laiko jau praėjo dešimt metų, per kuriuos parašėte ir Miłoszo, ir Herberto biografijas. Ar sužinojote kažką naujo apie jų santykius?

Dabar galiu geriau juos suprasti. Žinoma, turiu tam tikras ribas ir negaliu nuolat keisti savo požiūrio. Pag­rindinis skirtumas tarp Miłoszo ir Herberto slypi jų pat­riotizmo sąvokos supratime. Miłoszo perspektyva buvo asmens, nutolusio nuo lenkiškos mitologijos centro, nutolusio nuo tipinių lenkiškų pažiūrų. Jis negalėjo pakęsti tokios lenkiškos mitologijos, kuri lenkus suprato kaip šventuosius, nuolat atsiduriančius istorijos aukos vaidmenyje. Pavyzdžiui, mes, lenkai, dažnai nekalbame apie savo požiūrį į lietuvius, ukrainiečius, žydus tarpukariu. Grubiai tariant, tokioje mitologijoje esame nekalti, esame blogio ar net velnio, ateinančio iš išorės ir ypač iš Rytų, aukos. Miłoszas visiškai nesutiko su tokiu požiūriu. Priešingai, jis nekentė tokio lenkiško mąstymo ir apie tai rašė. Dėl to Miłoszas daug kartų buvo atmestas ir nemėgstamas daugelio lenkų, galvojančių taip, kaip populiariame priežodyje, kad blogas tas paukštis, kuris teršia savo lizdą. Miłoszas drauge su Gombrowicziumi manė, kad kalbant apie Lenkijos istoriją, pagrindinė rašytojo prievolė yra ne sukurti gražų paveikslą apie save pačius ir save idealizuoti, bet nurodyti ir kalbėti apie ne tokius garbingus epizodus. Yra tokia žymi lenkų rašytojo Stefano Żeromskio citata iš tarpukario, kur sakoma, kad rašytojas turi veikti taip, kad mūsų žaizdos ir skausmai negalėtų išgyti iki galo; rašytojas turi nuolat jas krapštinėti. Galima sakyti, kad tokio požiūrio laikėsi Miłoszas, Gombrowiczius, Jerzy Giedroycas.

Žinoma, aš neteigiu, kad Herbertas buvo toks rašytojas, kuris nuolat idealizuotai rašė apie mūsų tautą, kaip, tarkime, Henrykas Sienkiewiczius ar pan. Vis dėlto buvo tam tikra linija, kurios Herbertas niekada neperžengė. Pavyzdžiui, Miłoszas daug kalbėjo ir rašė apie 1944 m. Varšuvos sukilimą, kuris, jo nuomone, buvo klaida, nesėkmė – tam tikras romantiškas lenkiškas likimas, kai pradedama kovoti be svarstymų, ar įmanoma laimėti, o tuomet mirštama (kas yra gražu, tačiau ir labai naivu, labai neišmintinga). Tačiau Herbertas absoliučiai nesutiko su tokia kritika. Jam Varšuvos sukilimas buvo tragedija, kurios metu buvo pralieta tiek daug kraujo, kad jis tapo šventu dalyku, todėl nieko prieš jį nebuvo galima pasakyti. Šiuo klausimu Herbertas buvo kone pamišęs.

Konfliktas tarp Miłoszo ir Herberto, prasidėjęs 1968 m. Kalifornijoje (apie kurį galite detaliai paskaityti lietuviškai išleistoje Miłoszo biografijoje), greičiausiai ir įsižiebė tada, kai Miłoszas pasakė kažką kritiško apie pogrindinę Lenkijos armiją, lenkiškas tradicijas ir Varšuvos sukilimą. Herbertas negalėjo šiuo klausimu net diskutuoti. Jam tokios Miłoszo mintys buvo kažkas panašaus į išdavystę. Herbertas buvo stipriai emociškai susijęs su šia Lenkijos istorijos dalimi ir jos romantiškais epizodais.

Į Miłoszą ir Herbertą galima žiūrėti kaip į dvi figūras, atstovaujančias dviem skirtingiems požiūriams į Lenkijos istoriją ir į šių dienų aktualijas. Jie abu vis dar svarbūs. Todėl galima teigti, kad rašymas apie Miłoszą ir Herbertą – tai ne tik rašymas apie praeities laiškus iš septinto ir aštunto dešimtmečio. Deja, tiesa ta, kad jie kalba ir apie šių dienų aktualijas, tai, kas svarbu ir gyva dabar Lenkijoje, kuri labai pasikeitė per paskutinius kelerius metus.

Kodėl Herbertas nebuvo patenkintas Lenkija po 1989 m.?

Komunizmas Lenkijoje pasibaigė ne revoliucija, o Apskritojo stalo derybomis. Ir daug žmonių, kurie prieš tai buvo komunistai ar priklausė valdančiajam sluoksniui, saugumui, po 1989 m. tapo tiesiog laisvi, įvyko ne tiek ir daug teismų. Toks taikus laisvės atgavimo procesas buvo, žinoma, geriau nei atviros kovos gatvėse. Nesakysiu, kad Herbertas tam tikra prasme norėjo kautynių ir šaudymų, žinoma, ne. Tačiau jam buvo itin svetimas toks mąstymas, kad nebereikia prisiminti istorijos, reikia tik žiūrėti ir judėti į priekį. Herbertas visuomet daug rašė apie neužmiršimą, buvimą ištikimu, prisiminimą žmonių, kurie mirė kaip karo ar komunizmo aukos. Todėl jis buvo itin nusivylęs tuo, kad žmonės, atsakingi už komunistinę santvarką Lenkijoje, buvo tiesiog laisvi, kad buvo pasiektas kompromisas. Tai nebuvo romantiška, tai nebuvo „herbertiška“.

Turint tai omenyje, ar būtų teisinga teigti, kad Herbertui egzistavo grynasis gėris ir grynasis blogis? Laikantis tokio požiūrio, ir žmonės gali priklausyti tik vienai ar kitai pusei, be galimybės pasikeisti, galimybės, kurią tam tikra prasme reprezentavo Miłoszas.

Visiškai sutinku. Sakyčiau, kad yra du požiūriai į gyvenimą. Yra žmonės, kurie nuolat galvoja, kaip pasiekti kompromisą, kaip dalyvauti diskusijoje. Kitiems toks problemų sprendimo būdas yra tiesiog išdavystė. Jiems egzistuoja labai aiški riba tarp, kaip jūs sakėte, blogio ir gėrio, juodo ir balto, neteisingo ir teisingo. Bet turime prisiminti, kad devintame ir dešimtame dešimtmetyje Herbertas labai sirgo. Jis buvo nusivylęs politine situacija, tačiau taip pat ir savo gyvenimu bei daugybe ligų. Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį Herbertas buvo prikaustytas prie savo lovos bute Varšuvoje. Jis greičiausiai buvo taip pat šiek tiek įsižeidęs, kad jo taip gerai neprisimena kaip praeitą dešimtmetį. Dešimtame dešimtmetyje žmonės itin skaitė Miłoszą, jis buvo labai populiarus ir produktyvus. Sirgdamas Herbertas daug metų net negalėjo rašyti ir jautė, kad prarandamos esminės vertybės. Jis save matė kaip Don Kichotą, kuris miršta kovodamas dėl kažko ypač svarbaus. Tačiau kartu Herbertas kankinosi, nes negalėjo pamiršti tų, kurie jį išdavė, ir jis apie tai nuolat prisimindavo – tai buvo labai skausminga.

Zbigniew Herbert, 1972 m. Erazm Ciołek /Forum/culture.pl nuotrauka

Man pasirodė įdomu, kad komunistiniu laikotarpiu Herbertas taip dažnai keliavo į užsienį, kad ten, ko gero, praleido daugiau laiko nei pačioje Lenkijoje. Tačiau jis visuomet grįždavo ir sąmoningai niekada nepasirinko gyventi emigracijoje.

Kai galvojame apie Herbertą kaip asmenį, itin glaudžiai susijusį su tautos likimu, tikimės, kad jis buvo čia, Lenkijoje, per svarbius jos istorijos momentus, tokius kaip 1968 m. kovo ir 1970 m. gruodžio protestai, 1980 m. rugpjūtis, Solidarumo pradžia ir t. t. Tačiau tiesa ta, kad daugeliu atvejų Herbertas buvo užsienyje. Herberto kūryba buvo gausiai leidžiama Vokietijoje, tad vokiečių leidėjai jį dažnai kvietė į skaitymus ir susitikimus Hamburge, Liubeke, Berlyne ir kitur. Keliskart Herbertas buvo apdovanotas tarptautiniais Austrijos, Vokietijos literatūriniais prizais, jis turėjo galimybių apsigyventi Paryžiuje ar Berlyne.

Vienas iš svarbiausių Herberto eilėraščių yra „Pranešimas iš apgulto Miesto“. Jis laikomas tarsi Lenkijos istorija, nusakyta trumpa eilėraščio forma. Tai iš dalies tiesa, tačiau kartu tai itin romantiškas poezijos supratimas. Įdomu tai, kad šis Herberto eilėraštis buvo pradėtas rašyti Berlyne ir greičiausiai Berlyno siena tapo savotišku eilėraščio įkvėpimu. Savaime suprantama, eilė­raštis yra apie Lenkiją. Ir nesakau, kad tas faktas, jog eilėraštis pradėtas rašyti Berlyne, sumenkina jo vertę, tačiau galime šią istoriją laikyti simboline.

Herbertas 1968 m. nenorėjo likti emigracijoje Paryžiuje, kaip tai, pavyzdžiui, padarė Sławomiras Mrożekas. Tokiam neigiamam sprendimui buvo ne viena priežastis, situacija buvo sudėtinga. Lenkiškuose literatūros vadovėliuose galite atrasti Herberto aprašymų, kuriuose jis apibūdinamas kaip kovotojas prieš komunizmą, kaip nepriklausomo gyvenimo pavyzdys komunizmo laikotarpiu, kaip ištisos kartos moralinis autoritetas ir t. t. Iš dalies tai yra tiesa. Tačiau bendras vaizdas yra kur kas sudėtingesnis.

Gal galite paaiškinti, kodėl Herbertui komunistinis režimas leido taip dažnai vykti į užsienį?

Ilgą laiką šis režimas nelaikė Herberto pavojingu ir atvirai priešiškai nusiteikusiu. Opozicijos rašytoju jį galime laikyti nuo aštunto dešimtmečio pradžios. Pirmą kartą į užsienį Herbertas išvyko 1958 m. ir, tik jam grįžus iš JAV aštunto dešimtmečio pradžioje, jis atvirai įsitraukė į kovą su režimu (žinoma, ne gatvės barikadose) bei prisijungė prie Antonio Słonimskio, Adamo Michniko ir kitų. Tuo metu Herbertas pasirašė protesto laišką dėl Lenkijos Konstitucijos pakeitimo ir apie penkerius metus buvo cenzūros uždraustas. Bet dėl tam tikrų priežasčių, kurių aš negaliu iki galo suprasti, vyriausybė vėl leido jam keliauti. Be to, žmonės iš saugumo tarnybų tada puikiai žinojo, kad Herbertas sirgo psichine liga – jis turėjo bipolinį sutrikimą. Tad Herbertui greičiausiai niekada nebūtų pavykę tapti lyderiu tarp lenkų emigrantų.

Taigi Herbertas vėl išvyko iš Lenkijos apie 1975 m. ir sugrįžo 1981 m., kai jau buvo prasidėjęs Solidarumo judėjimas. Po to sekė dar vienas išvykimas į Paryžių 1986 m. ir sugrįžimas 1991 m. Taigi nuolatinė gyvenamosios vietos kaita. Tačiau nemanau, kad tai lėmė politinės priežastys, greičiau Herbertui tai buvo būtinybė. Jau daug kartų esu sakęs, tačiau pakartosiu: Herbertas buvo katė, ne šuo. Jam nepatiko būti per arti, būti itin prisirišusiu prie kažko – daikto ar žmogaus: vienos moters, vienos vietos, vieno savo apibūdinimo. Herbertui buvo sudėtinga priklausyti kažkokiai grupei, jis visuomet bandė atrasti savo kelią.

Ar tai viena iš priežasčių, kodėl pirmą Herberto biografijos tomą pavadinote Nerimas (lenk. Niepokój)? Kodėl antrasis tomas pavadintas Ponas Cogito?

Pavadinimas Ponas Cogito kaip ir aiškus. Herberto eilėraščių herojaus Pono Cogito išradimas – tai Herberto šedevras, leidęs jam ne tik užsitarnauti labai gerą poziciją Europos poezijos istorijoje, tačiau ir suteikęs unikalią galimybę išreikšti savo mintis bei emocijas. Herbertui buvo labai svarbu išvengti atvirų prisipažinimų, jis verčiau rinkosi būti pusiau matomu, besislepiančiu už savo poetinio veikėjo.

O Nerimas? Manau, kad tai puikus žodis nusakyti daugybei Herberto biografijos bruožų, daugybei jo dvasios stygų. Nors jo poezija dažniausiai labai aiški, skaid­ri, stebinančiai „sveika“ (nemažai Vakarų poetų, kaip Al Alvarezas, pastebėjo ir žavėjosi šia savybe), Herberto privatus gyvenimas buvo komplikuotas, jį persekiojo ne vienas demonas. Bandžiau aprašyti bent dalį jų.

Iš to, ką jau pasakėte apie Herbertą, atrodytų, kad tiems, kuriems Herbertas yra herojus, ši biografija nebus itin lengvai skaitoma. Kita vertus, visuomet pavojinga sukurti altorių bet kuriam rašytojui. Ar jums asmeniškai, rašant Herberto biografiją, buvo sunku išlikti nešališkam?

Tiesą pasakius, tai nebuvo lengva, ypač todėl, kad itin žaviuosi jo eilėraščiais, tačiau turiu problemų su tam tikrais Herberto asmenybės bruožais. Tačiau biografo užduotis yra stengtis būti kiek įmanoma objektyviam. Ir prie to pridėti žiupsnį empatijos, galbūt net meilės. Neturėtume teisti savo herojų, verčiau stenkimės juos suprasti.

Naujasis židinys