Pixabay.com nuotrauka

Pagyvenkite kurį laiką su kuo nors ir išsiaiškinsite, ar esate tinkami vienas kitam visam gyvenimui. Ar nenorėtumėte iš anksto žinoti apie tą bjaurų įprotį, kurio negalite pakęsti? Gyvendami kartu, įsitikinate, ar suradote sau skirtąjį, o kartu išvengiate didžiulės klaidos!

Žinoma, tai gerokai skiriasi nuo to, kaip mąstė ankstesnės kartos, tikėjusios, kad pirma – santuoka, tuomet – apsigyvenimas kartu. Vis dėlto šiandien taip tikrai mano daugelis.

Šį požiūrį pagrindžia vis daugiau mokslinių tyrimų.

Dabar keli tyrimai teigia, kad ikisantuokinis gyvenimas kartu neturi įtakos skyrybų tikimybei. 2014 m. straipsnis žurnale Time pranešė apie garsų tyrimą, nustačiusį, kad pagrindinė priežastis, lemianti, kaip klostosi santuoka, jei sutuoktiniai prieš tai gyveno susimetę, yra amžius, kuriame jie apsigyveno kartu, o ne pats ikisantuokinio gyvenimo kartu faktas.

Tik pamėginkite įsivaizduoti nuostabą, kai po keturių metų tame pačiame žurnale pasirodo tyrimas, priėjęs visiškai priešingos išvados.

Neskaitant pirmųjų santuokos metų, kai rizika yra mažesnė, iki vedybų kartu gyvenusioms poroms susituokus sekasi prasčiau palyginus su poromis, kurios iki santuokos negyveno kartu. Kaip ir ankstesnis tyrimas, šis taip pat atsižvelgė į sutuoktinių amžių tuokiantis, išsilavinimą, etniškumą, santuokos trukmę, vaikų turėjimą ir šeimos istoriją.

Akademiniuose tinklaraščiuose vyksta sveiki ir netikėtinai mandagūs debatai apie tai, kodėl gyvenimas kartu iki santuokos didina arba mažina rizikas. Kas teisus?

Plačiai sutariama dėl dviejų priežasčių, kodėl iki santuokos kartu gyvenančioms poroms sekasi prasčiau.

Pirmoji yra pasirinkimas. Kaip pastebima naujausiame tyrime, „Iki santuokos kartu gyvenusios poros net ir iki bendro gyvenimo patirties yra linkusios būti liberalesnės, mažiau tikinčios ir pasirengusios skyryboms, jei santykiai apkarstų“.

Taip pat yra reikšminga patirtis. „Poros, iš sugyventinių tapdamos sutuoktiniais, žengia pirmyn, kai jų santykių įsipareigojimai jau yra pažeisti neformalios ir nerūpestingos gyvenimo susimetus prigimties“.

Tačiau yra dar vienas paaiškinimas, kurį pražiūrėjo visi tyrimai.

Tai – inercija. Sąlyginai nesunkiai pradėjus gyventi kartu tampa sunkiau išeiti, jei santykiai nesiklosto. Taigi kažkuri dalis trapių sugyventinių santykių taps santuokomis, kurios galėjo – ar net turėjo – niekada neįvykti. Šios poros susituokia, nes santuoka yra lengvesnis pasirinkimas. Vietoje to, kad santykiai būtų nutraukti anksti (prieš gyvenimą kartu), jų pabaiga pavėlinama iki kol pora susituokia.

Profesorius Scottas Stanley atkreipia į tai dėmesį aptardamas naują tyrimą: „Nėra priežasties tikėtis, jog inercijos rizika išsisklaidys su nesantuokinio bendro gyvenimo populiarėjimu, nes mechanizmas yra susijęs su laiko pasirinkimu įsipareigojimų didinimui, o ne su visuomenės nuomone ir asmeniniu požiūriu“.

Esmingai svarbu tai, kad net jei šis tyrimas klysta ir paaiškės, kad sutuoktiniams geriau sekasi, jeigu iš pradžių jie pagyvena kartu, privalome nepamiršti visų sugyventinių porų, kurios net nesusituokė. Mūsų pačių paskelbti duomenys apie Jungtinę Karalystę rodo, kad dešimčiai sugyventinių porų, kuriuos susituokia tam tikrais metais, tenka 7 sugyventinių poros, kurios išsiskiria.

Nepaisant to, ar šie tyrimai mums ką nors sako apie poras, kurios susituokia, jie mums neparodo, ar gyvenimas kartu padidina santuokos tikimybę. Nepadidina.

Ir kai porų klausia, kodėl jos gyvena kartu, paaiškėja, kad „santykių patikrinimas“ yra blogiausia galima priežastis.

Parengta pagal „Living together: why ‘try before you buy’ doesn’t work“ 

Laisvos visuomenės insitutas