Adrian Mudder, Matthias Jun Wilhelm ir Gabija Vidrinskaitė.

Spalio mėnesį turėjau progą susipažinti su trijų menininkų, gyvenančių ir kuriančių Leipcige, Vokietijoje, kūryba. Gabija Vidrinskaitė, Adrian Mudder ir Matthias Jun Wilhelm – tai trys šiuolaikinio meno kūrėjai, susieti bendra meno samprata.

Šie menininkai bendradarbiauja jau ne pirmą kartą. Lietuvoje 2015 metais jų kūrinių paroda „Ko norėtum vakarienei? Svečias maistas vietinėms akims“ buvo eksponuota Šilutėje, kur ir yra gimusi Gabija Vidrinskaitė. Būtent tos ekspozicijos metu jie užmezgė kontaktus ir buvo pakviesti į Kintų meno rezidenciją, kur savo kūrybą jie pristatė 2016 metais surengtoje parodoje „Piknik“. O čia, susipažinę su kitais lietuvių menininkais, buvo pakviesti eksponuoti savo darbus Vilniuje. Tokia kontaktų grandininė reakcija įkūnija sveiką, organišką meno sklaidos principą. Kokybiškas, įdomus menas nelieka nepastebėtas. Vilniuje vykusią parodą nuo pradžios iki pabaigos organizavo patys autoriai. Tai, anot Gabijos Vidrinskaitės, labai vertinga patirtis, nors parodos kuravimas, be abejo, pareikalauja daugybės laiko, pastangų resursų ir atitraukia kūrėją nuo jo pagrindinės veiklos. Menininkai viliasi, jog tokia vaisinga bendradarbiavimo pasiūlymų virtinė nenutrūks ir ateityje.

Adrian Mudder „Rebus II“ (akrilas ir aliejinė kreidelė ant drobės, 200 x 180 cm, 2014 m.), „The garden“ (akrilas ir aliejinė kreidelė ant drobės, 200 x 180 cm, 2015 m.) Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Be priplėkusių stalčiukų oro

Gabija Vidrinskaitė grafikos bakalaurą ir magistrą baigė Vilniaus dailės akademijoje. Studijų trečią kursą tęsdama Braunšveigo dailės akademijoje, ji susipažino su kolegomis Matthias ir Adrian. Taip gimė šis trio. Kūrėjus jungia kūrybinės laisvės svarba. Pirmiausia, visus šiuos autorius, ypač Gabiją Vidrinskaitę ir Matthias Jun Wilhelm, knieti pavadinti abstrakcionistais ar abstrakčiaisiais ekspresionistais. Tačiau šie autoriai nepripažįsta šiuolaikinio meno kūrinių spraudimo į ankštus praeities srovių rėmus, nepritaria griežtai skirčiai tarp abstraktaus meno ir figūratyvo. Tai yra tiesiog šiuolaikinio meno apraiškos, egzistuojančios autonomiškai nuo priplėkusio stalčiukų oro.

Gabija Vidrinskaitė pasakojo, jog parodoje eksponuojama serija „Peko“ (lt. nuodėmės) išsivystė iš kovos su frustracija. Jos vaškinėmis kreidelėmis atlikti kūriniai perteikia tam tikras būsenas, kurios, žvelgiant iš kūrybinio kelio pusės, tampa mažomis ir didelėmis nuodėmėmis. Tai: pasyvus žavėjimasis, tingumas, miego nirtulys, savo komforto paisymas, neproduktyvus užsisvajojimas, skubėjimas. Visus savo kūrinius ji pavadina esperanto kalbos arba lotyniškais žodžiais. Toks sprendimas labai pritinka jos meninei raiškai – universaliai spalvų, linijų ir formų kalbai. Darbas su spalva jai pirmiausia reiškia siekį suderinti nesuderinamas. Dauguma menininkės kūrinių – tai būsenų apčiuopimas ir įvardinimas estetiniu asociatyviu kodu. O štai kūrinys „Radius“ turi savo konkretų pirmavaizdį ir yra tiesiogiai susijęs su Lietuva. Tai – tas pavojingai apkerintis 2016 metų Katedros aikštės eglutės grožis.

Matthias Jun Wilhelm „Victoria“ (aliejus ant drobės, 250 x 220 cm, 2014 m.), „Linde“ (aliejus ant drobės, 250 x 220 cm, 2016 m.), „Plural“ (aliejus ant drobės, 250 x 220 cm, 2014 m.), „Singular“ (aliejus ant drobės, 250 x 220 cm, 2013 m.) Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Kuo nori būti paveikslas?

Matthias Jun Wilhelm, kaip ir Adrian Mudder bei Gabija, akcentuoja, kad kūryba turi būti natūralus, savaeigis procesas, per daug neplanuojant ir neišmąstant. Matthias lygina tapybą su muzika, su džiazo improvizacija ar žaidimu. Darbas su medžiaga, eksperimentai su ja, profesionalumo siekis – dar vienas trijulę apjungiantis faktorius. Kiekviena medžiaga turi savo konsistenciją ir idėją, kuo paveikslas nori būti. Tapyba – tai pokalbis, prieštaraujant medžiagos idėjai arba darnus sutarimas, pritarimas jai. Matthias teigia, jog tapyba pirmiausia yra procesas, tai – kaip muzikos koncertas, labiausiai egzistuojantis tuomet, kai yra kuriamas, atliekamas. Matthias perteikia ne verbalizuojamą žinutę, bet atvirą žinutę akims.

Štai, pavyzdžiui, keturi jo kūriniai, sudarantys tam tikrą poliptiką bendros atmosferos prasme, perteikia šaltą ir gilų, tamsų, bet ne purviną pojūtį. Nuodinga žalia drobė, tyrai juoda drobė, toksiškai rožinė drobė ir gluminančiai fragmentuota, su plokštumu ir erdviškumu žaidžianti drobė. Matthias įsitikinęs, jog kūrinių pavadinimai skirti pirmiausia praktiškam kūrinių identifikavimui. Kita vertus, jie gali atverti nuorodas į kontekstų visetus. Bet jokiu būdu neturi paaiškinti. Paaiškinimai reikštų džiazavimo, interpretavimo pabaigą, o jie turėtų būti dar vienu impulsu. Negana to, kūrinių pavadinimai, anot jo, turi tikti kūriniui, gerai skambėti ir gerai atrodyti. Gerai atrodyti – tai estetinis ne tik paveikslo, bet ir pavadinimo traktavimas. Tai susiję su Matthias susidomėjimu kaligrafija.

Parodos ekspozicijos fragmentas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Pirmojo sluoksnio spirometrija

Matthias pasakoja turintis japoniškų šaknų ir pats pastebintis savo kūriniuose šią Rytų kultūros įtaką. Jam imponuoja grafikai, poetiško peizažo ir abstrahavimo meistrai Hokusai ir Hiroshige. Jo kūryba didele dalimi yra apie rankos judesį. Matthias potėpiai – lyg rašmenys japonišku tušu – jaučiama teptuko judėjimo ramybė, užtikrintumas, sklandumas ir meditatyvi autoriaus būsena. Čia atrasime japonišką eleganciją, discipliną ir saiką.

Saiko siekis neabejotinai rūpi šiam autoriui. Menininkas daug dėmesio skiria šviežumo išsaugojimui. Būtent toks – gaivus ir tyras – ir yra pirmasis sluoksnis. Matthias sprendžia įvairias formaliąsias problemas, neretai intuityviai, siekdamas neuždusinti pirmojo sluoksnio kvėpavimo. Kiekvienas sluoksnis, teigia jis, yra naujas paveikslas. Todėl prie piešinio priartėjantis paveikslas „Medusa“ – išlaisvinto sluoksnio etalonas. Tačiau jis nevengia prisiimti rizikos, įsileisti formaliuosius prašalaičius ir bandyti juos apjungti su pirmuoju sluoksniu, kaip tai daro su pastelinėmis vėjo nugairintomis formomis kūrinyje „Riff II“.

Apskritai sluoksniai – tai vienas grupės dėmesio centrų, subordinuotų darbo su medžiaga problemai. Gabija atrado būdą, kaip spalvą priversti švytėti, kaip suteikti jai pakankamo intensyvumo. Ji dengia popieriaus paviršių sluoksniais, nugramdo vašką ir palieka jau įsigėrusį grynąjį pigmentą veikti žiūrovą. Sluoksniai yra ir Andrian interesų rate. Vieną paveikslų jis pavadina archeologijos pionieriaus Heinricho Schliemanno pavarde. Šis kūrinys primena uolų piešinių ikonografiją. Supaprastintos pirmavaizdžių formos braunasi per nuplautų dažų pigmento ir lako sluoksnį, fone atsiranda išraižymų, fono dažu išpaišomi persidengiantys siluetai.

Matthias Jun Wilhelm „Riff II“ (aliejus ant drobės, 250 x 220 cm, 2016 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Formų griaučiai ir mėsa

Supaprastinimas – dar viena visą trijulę jungianti raiškos priemonė. Formos minimalizuojamos iki beveik matematinės formulės. Tai – tarsi tam tikro primityvizmo atšaka. Tikrovės reiškiniai, gamta, iš realybės kylančios fantazijos analizuojamos, nagrinėjamos, pažįstamos tol, kol aiški tampa pati jų esmė, griaučiai, struktūra. Tiesa, Adrian Mudder kūryboje dažniau sutiksime lengviau identifikuojamus veikėjus. Čia griaučiai turi ir mėsos bei odą, nors neabejotina, kad autorius per odą ir mėsą rentgenu permato griaučius/esmę/vidų.

Adrian netiki vieno stiliaus doktrina. Jis seka atėjusiu impulsu, leidžia jam ir sau laisvai veikti. Jo paveikslai kiek karikatūriški, bet čia susiduriame su vaiskiu humoro jausmu, o ne su ironija ar sarkazmu. Jo drobėse taip pat skleidžiasi ne istorijos, bet spalvos, motyvai, emocinės reakcijos. Spalva (jos derinimo, gryninimo uždaviniai) – dar vienas raktinis žodis visiems trims kūrėjams. Adrian paveikslas „Rebus II“ yra mįslė tiek jam, tiek žiūrovui. Esame kviečiami kartu pasvarstyti, kodėl čia išdėliotos formos yra tapusios kūrėjo leitmotyvais. Tai yra tarsi jo estetinis žodynas, ne kolektyviniai, bet privatūs pasąmonės archetipai.

Kitame paveiksle Adrian panaudoja turkų, graikų pamėgtą saugančios akies simbolį. Tai – parazitinis vaizdinys, įsismelkiantis į unikalias minčių struktūras. Kitur jis žavisi juodo dažo tekstūra, violančelinėmis potėpio stygomis. Gulinčių žmonių portretus jis paslepia po baltų dažų voratinkliu. Kuria mikroskopinį, neuronais apraizgytą pasaulį. Perteikia žmonių santykių schemas, apjungia atsitiktinai šalia atsidūrusius eskizus į vieną siurrealų paveikslą. Nupiešia ateivį, nežinia kaip (turbūt ateiviškomis technologijomis) išdygusį jo mentaliniame repertuare. Naujos Sushi parduotuvės virtina sufleruoja apie naują savo gyvenimo etapą, kuomet 2015 metais visi trys menininkai persikraustė į Leipcigą.

Matthias Jun Wilhelm „Mizore“ (aliejus ant drobės, 250 x 220 cm, 2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Gastronominės parodos

Svarbu paminėti ir tai, jog šios trijulės paroda Vilniuje vadinosi „Multivitamin“. Viena vertus, toks pavadinamas pratęsė gastronominių parodų Lietuvoje seriją. Kita vertus, priešdėlis multi, reiškiantis daugį, nurodo į didelius, o todėl dar labiau paveikius, kūrėjų darbų matmenis. Šios parodos poveikis, ypač praturtintas autorių pasidalinimais mintimis apie kūrybos esmę, didžiulis, neišdildomas ir pozityvus. Patys autoriai tvirtino, kad jiems buvo svarbu savo kūryba neužatakuoti žiūrovo – pateikti suprantamą meną, kurti draugišką atmosferą. Visa tai puikiai pavyko. Po šios parodos stebėjimo ir pašnekesių patirties pasijutau kaip gavusi gerą vitaminų veikti, kurti, džiaugtis, dozę.

Adrian Mudder „Sushi“ (akrilas ir lipni folija ant drobės, 200 x 180 cm, 2016 m.), antrame plane: Adrian Mudder „Tranzit“ (akrilas ir aliejus ant drobės, 200 x 180 cm, 2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

ADRIAN MUDDER

https://www.adrian-mudder.de/

https://www.instagram.com/adrianmudder/

GABIJA VIDRINSKAITĖ

https://www.instagram.com/gabijavid/

MATTHIAS JUN WILHELM

https://www.instagram.com/matthiasjunwilhelm/

Adrian Mudder „Schliemann“ (anglis, lakas ir aliejus ant drobės, 200 x 180 cm, 2014 m.) Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Gabija Vidrinskaitė „Uzo“ (aliejinė pastelė ant popieriaus, 254 x 150 cm, 2016 m.)

Gabija Vidrinskaitė „Frost“ (aliejinė pastelė ant popieriaus, 234 x 150 cm, 2018 m.)