Istorikas Darius Juodis su partizanų uniforma. Asmeninio archyvo nuotrauka

Partizaninės kovos dešimtmetis okupuotoje Lietuvoje vertinamas kaip Lietuvos valstybingumo tąsa. Vis dėlto šio sudėtingo ir dramatiško laiko istorija dar nėra parašyta ir iki galo suprasta. Apie šio laikotarpio tyrimus ir juose atsiskleidžiančius partizaninio karo ypatumus su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro istoriku dr. DARIUMI JUODŽIU kalbasi Lina Leparskienė. Kviečiame skaityti pokalbio, publikuoto žurnale „Liaudies kultūra“ ištrauką.

[...]

Yra kelios grupės šaltinių partizanų veiklai ir gyvenimui tirti: represinių struktūrų sukaupti dokumentai, pačių partizanų archyvai, gyvoji atmintis, archeologija. Kokios šių šaltinių ypatybės?

Sovietų saugumo dokumentai sudaro gausią šaltinių bazę. Tai nevienareikšmiai šaltiniai, kartais jų duomenys prieštaringi (pavyzdžiui, skiriasi tos pačios institucijos skirtinguose dokumentuose pateikiami duomenys). Jie įvairaus turinio ir kilmės: tai suimtųjų tardymo protokolai, agentų pranešimai, čekistų raportai apie įvykius, ataskaitos vadovybei ir t. t. Partizanų dokumentai – tai įvairūs partizanų vadovybės įsakymai, spauda, dienoraščiai ir pan. Jie pasiekė mūsų laikus įvairiais būdais: partizanai juos tikslingai kaupė ir slėpė, dalį išsaugojo žmonės, dalis jų, kaip įkaltis, pateko į sovietų saugumo bylas. Šiuos dokumentus, tiksliau jų turinį, taip pat reikėtų vertinti kritiškai. Gana problemiška ir gyvoji atmintis. Dabar žmonės neretai pasakoja ne tai, ką patys išgyveno, bet tai, ką girdėjo iš kitų, tad gali tik perpasakoti. Juos veikia ir viešoji informacija, ir visuomenės nuotaikos. Metams bėgant daug kas užsimiršta, ypač išblanksta detalės. Pasakotojas kartais vengia kalbėti apie jam nemalonius dalykus. Nepaisant to, būtina rinkti šiuos sakytinės istorijos pasakojimus, o tyrimo metu vertinti juos kritiškai. Na, o archeologai padeda atrasti tai, ko istorikai nerado rašytiniuose šaltiniuose, jie padeda paaiškinti dokumentuose randamą informaciją.

Tyrimo metu reikia tarpusavyje lyginti visus šaltinius. Antai struktūrų dokumentai informuoja apie kokį nors įvykį, tarkime, kautynes. Jei noriu išsiaiškinti, kiek jose dalyvavo sovietinės kariuomenės, labiau pasitikėsiu sovietų dokumentais, o jei reikia sužinoti, kokius nuostolius patyrė partizanai, – pasitikėsiu jų pačių dokumentais (jei jie išlikę), mat saugumas galėjo padidinti žuvusių priešininkų skaičių, kad įspūdingiau atrodytų. Na, o apie priešininkų išsidėstymą kautynių metu – kur būta apkasų, įtvirtinimų, kur vyko intensyviausias susišaudymas ir pan. – duomenų gali suteikti archeologija.

Pastebima, kad istorikų tyrimuose pernelyg mažai dėmesio skiriama partizanų dokumentams. Ar sutiktumėte?

Galbūt. Be to, tų šaltinių yra per mažai. Turėčiau kai kuriems tyrėjams kitą pastabą – kartais neatsispiriama pagundai dalį informacijos atmesti, kitaip sakant – subjektyviai atrinkti informaciją, kuri patvirtintų iš anksto susikurtą vaizdinį. Tokių tendencijų dažnai pasitaikydavo pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai staiga atsirado daug rašančių šia tema. Pateiksiu pavyzdį: rašoma, kad 1945 m. vykusioms Virtukų kautynėms vadovavo Jonas Žemaitis-Vytautas, o jis pats savo Laisvės kovotojo Tėvynei pareigų ėjimo lape rašo, kad buvo kontūzytas, laikinai prarado sąmonę, o po tų kautynių suprastėjo klausa. Akivaizdu, kad būdamas tokios būsenos, jis negalėjo vadovauti kautynėms, kad vadovavimą perėmė kiti. Kam tokius dalykus nutylėti? Gal norint pabrėžti asmens didvyriškumą? Bet J. Žemaitis-Vytautas ir taip buvo idėjinės kovos pavyzdys. Nėra būtinybės jo biografiją dar pagražinti.

Gal per trisdešimt nepriklausomybės metų padaugėjo objektyvumo, atsirado įvairių požiūrių?

Objektyvumo padaugėjo, bet per mažai tiriančių šią sritį. Prirašyta daug, bet kokybiškų tyrimų trūksta. Deja, dominuoja paviršutiniškas rašymas dėl rašymo internete, spaudoje, vengiama aštresnių temų.

Archeologinių žvalgymų metu Užpelkių miško kautynių vietoje jaunimo stovyklos „Laisvės kovų atmintis“ dalyviai sudaro itin retą partizanų žiedą su Vyčiu. 2016 m. Gedimino Petrausko nuotrauka.

Tad partizanų kovos istorija dar nėra parašyta?

Išties dar neparašyta. Kartais atsisakau diskutuoti dėl kokio nors įvykio ar reiškinio interpretacijos, nes trūksta faktografijos. Negalima statyti vežimo prieš arklį. Pirmiausia reikia rinkti pirminius šaltinius, analizuoti faktus, tik tada imtis interpretacijų. Kryptingam istorikų darbui trukdo ir kita blogybė – partizanų tema tebekelia aistras. Dar politikai kišasi. O pastarųjų indėlis turėtų būti kitoks: rūpinimasis tyrimų finansavimu, o ne noras, kad tyrimai būtinai patvirtintų jų išankstinę nuomonę. Manęs neapleidžia mintis, kad rašyti Lietuvos partizanų istoriją dar per anksti. Manau, kad dabartinė karta dar nebus pajėgi atsispirti politinei konjunktūrai ir parašyti ją nešališkai.

Šiuo metu itin daug kalbama apie pokario ir sovietmečio atmintis. Palyginti nesena patirtis neišvengiamai tebejaudina...

Istorija neturi kelti pykčio, ji neturi būti nesantaikos akmeniu. Jau padarėme klaidą, kai užuot bendravę su liudininkais, rinkę šaltinius, 10-ajame XX a. dešimtmetyje puolėme ją rašyti. Antai dažnai rašoma apie Kosto Kubilinsko išdavystę, nes jis žinomas poetas. Bet žmogus, kuris buvo priverstas vežti agentus Varną (Kubilinską) ir Rytą (Algirdą Skinkį) į Alytų, kur šiedu skubėjo pranešti MGB apie partizanų bunkerius, nebuvo apklaustas. Partizanų rėmėjas Petras Šerpenskas buvo suimtas ir nuteistas, bet ką jis tą dieną matė, vargu ar kas užfiksavo popieriuje ar garso įraše.

Daug žmonių mirė, taip ir nepalikę savo liudijimo. 10-ajame dešimtmetyje istorijos mokslas prarado išties daug – galimybę turėti sakytinės istorijos šaltinius. Juk tada žmonės dar nebuvo prisiskaitę knygų, jų asmeninė atmintis dar buvo „švari“. Žinoma, žmonės buvo uždari: gyvenimo pamokyti jie užrakino savo praeitį. Vis dėlto, manau, tada reikėjo toliau dirbti Romo Kauniečio darbą, o ne rašyti negausiais šaltiniais pagrįstas istorijėles.

LLKĮS Deklaraciją Vanagiškių kaimo palaukėje pasirašo ilgametis laisvės kovų metraštininkas Romas Kaunietis. 2011 m. Algimanto Stalilionio nuotrauka.

Romas Kaunietis – išskirtinė asmenybė. Kas dar nuosekliau rinko medžiagą apie partizanus?

Turbūt jis vienintelis kryptingai dirbo šį darbą nuo 7-ojo dešimtmečio. Tuomet, kai dabartiniai jo kritikai gyveno ramų tarybinio piliečio gyvenimą. Niekas tiek nenuveikė, kaip jis, ypač Aukštaitijoje, ir jau nenuveiks. Dar galiu išskirti Laimoną Abarių, apklaususį daug to meto liudininkų Vytauto apygardoje. Kituose Lietuvos kraštuose tokios talkos, deja, pritrūko, nors entuziastų atsirasdavo. 

Ar žmonės siunčia savus atsiminimus į archyvą? 

Pasitaiko, tačiau informacija dažnai būna labai paviršutiniška, be reikšmingų detalių, pateikiami iš esmės anketiniai duomenys. Pas tokius žmones turėtų vykti specialistai, istorikai, ir ne po vieną kartą. Dabar jau laikas prabėgęs. Turime įdomų reiškinį: prisimenami laikai nuo mūsų tolsta, o liudininkų daugėja. Partizaninių kovų metu tebuvę trejų ar penkerių metų asmenys pasakoja, tarsi patys būtų visur dalyvavę.

Ar partizanų dokumentai pasiekia archyvus? Ar atradusieji partizanų paslėptus dokumentus perduoda juos valstybės institucijoms?

Didžioji dalis partizanų archyvų buvo surasti kryptingai ieškant dar praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, bet ir dabar pasitaiko atsitiktinių radinių. Antai Daugėliškių miške buvo aptikta metalinė dėžė su dokumentais, ariant žemę atsitiktinai rastas bidonas Marijampolės rajone. Ir prie Kauno miškininkas rado partizanų paslėptą bidoną su dokumentais...

Kovai sunkėjant, kai šalies ir jų pačių likimas ėmė aiškėti, partizanai slėpė savo dokumentus, suvokdami juos kaip žinią, perduodamą ateities kartoms. Dažniausiai tie, kurie archyvą paslėpdavo, niekam apie tai neprasitardavo, kai kada apie dokumentus pasakydavo patikimiems ryšininkams ar rėmėjams, kurie šią paslaptį išlaikė ilgus metus ir atskleidė tik tada, kai buvo saugu. Pasitaikydavo atvejų, kai partizanai perduodavo dokumentus patikimiems asmenims, kad šie juos saugiai paslėptų. Kartais tokie asmenys neatskleisdavo slaptavietės net savo vaikams. Pasitaikydavo, kad kilus pavojui, partizanai ar ryšininkai dokumentus sunaikindavo. Dabar sunku pasakyti, koks procentas paslėptų partizanų dokumentų pasiekė mūsų laikus.

Kokio pobūdžio tie dokumentai?

Įvairiausi: įsakymai, laiškai, spauda, karo lauko teismo nuosprendžiai, net nuotraukos, nors dauguma jų neišliko dėl drėgmės (liko tik sausai laikytos). Būtų idealu, jei visi šie dokumentai būtų saugomi vienoje vietoje. Dažnai net nežinai, ką turi kiekvienos vietovės istorijos ar kraštotyros muziejus. Istorikas Vykintas Vaitkevičius teisingai pastebėjo, kad valstybės archyvuose tvarkant tokius radinius lydraščiai buvo atskirti nuo dokumentų, tad nebeaišku, kam tie dokumentai buvo siųsti. Toks neapdairumas apsunkins tyrimus.

Grįžkime prie pradėtos kalbos apie tai, kad partizanų kovos istorija dar neparašyta. Mokykloje, istorijos pamokose, susidaro įspūdis, kad apie partizanus viskas žinoma. Iki šiol akyse stovi devynių jų apygardų žemėlapis – atrodo, kad partizanų Lietuva turėjo aiškią sustyguotą struktūrą, valdymo organus, buvo pasiskirstytos teritorijos.

Nebuvo viskas taip sustyguota ir aišku, kadangi dėl aktyvios ir agresyvios priešo veiklos partizanų tarpusavio ryšiai buvo netvirti. Nebuvo tvirti ir atskirų vadų tarpusavio santykiai. Partizanams susitikti ir aptarti kokį reikalą buvo sudėtinga. Antai ryšiai tarp vadų J. Žemaičio-Vytauto ir A. Ramanausko-Vanago nuolat nutrūkdavo. Žinias, dokumentus jie siųsdavo per būrius, per ryšininkus, bet viskas užtrukdavo, į ryšių grandinę nuolat būdavo infiltruojami agentai. Turime suprasti, kad skirtingose Lietuvos vietose partizaninis judėjimas nebuvo vienodas.

Pavyzdžiui, Aukštaitijoje partizaninis pasipriešinimas kūrėsi LLA įtakoje. Nemažai vadų priklausė šiai organizacijai ir jos pagrindu kūrė partizanines struktūras. O štai Dzūkijoje ryšiai su LLA buvo epizodiniai. Iš pradžių čia susikūrė du vadovaujantys centrai – Dzūkų grupė ir Dzūkų rinktinė. Jų vadovai turėjo įveikti tarpusavio nesutarimus, kad pavyktų sukurti apygardą: reikėjo susitarti, kas vadovaus, o kas paklus. Biržų krašto partizanai iki 1951 m. iš viso nebuvo prisijungę prie kokių nors kitų struktūrų ir veikė savarankiškai. Taigi, kiekvieno krašto partizanų junginių formavimasis yra atskira istorija, apibendrinimus daryti sudėtinga. Partizanai rinkdavosi skirtingą (aktyvią ar pasyvią) kovos taktiką. Ją dažniausiai lemdavo vado pozicija. Taigi, partizaninė kova buvo bendra, bet kiekvienas regionas turėjo savo specifiką.

wikipedia.org nuotrauka

[...]

Šiandien partizanai prilyginami to meto Lietuvos (jų žodžiais, okupuotosios Lietuvos) kariuomenei. Ar toks lyginimas turi pagrindą ar jis daugiau politinis?

Tai veikiau politinis sprendimas. Partizanams J. Žemaitis-Vytautas buvo LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jis būtų laikinai einantis Lietuvos prezidento pareigas. Dabar jį paskelbėme ketvirtuoju prezidentu. Šis veiksmas liudija, kad politinis sluoksnis pripažįsta partizaninio laikotarpio praeitį. Manau, kad ginkluotų rezistentų paskelbimas Lietuvos kariuomene pirmiausia vertintinas šių dienų kontekste. Laipsnių suteikimas, valstybinių apdovanojimų teikimas rezistentams, manau, bus įdomi tema nepriklausomiems tyrėjams ateityje. Manau, kad tų laikų partizanui nebūtų gyvybiškai svarbu, ar jis dabar vadinamas partizanu, ar kariuomenes dalimi.

Bet jie jautėsi atstovaujantys nepriklausomai Lietuvai.

Taip, jie tai deklaravo. Tai aiškiai parodė 1949 m. vasario 16 d. pasirašyta Deklaracija, kurioje jie apmąstė būsimos nepriklausomos Lietuvos modelį. Jie manė, kad kuria Lietuvos ateitį, ir turbūt tikėjosi, kad ateities lietuviai tai pripažins. Tačiau suteikus partizanams politinio atstovavimo mandatą, nepakanka politinėje ar patriotinėje retorikoje naudotis herojiniu jų įvaizdžiu. Jei jau deklaruojame tęstinumą, reikia priimti ir jų valstybės vaizdinį. O juk partizanai norėjo matyti socialiai teisingą demokratinę Lietuvą, ne buvusią smetoninę. Jie norėjo, kad valstybė rūpintųsi žmonėmis. Kažkodėl šito mes iš jų programos nepaimame. Politikai mėgsta gražias frazes, bet atmeta turinį.

Turbūt dauguma lietuvių nesuprato partizaninio karo reikšmės valstybingumui. Jiems tai buvo dar viena grėsmių, o partizanų jie labiau gailėjo, nei juos palaikė.

Paprastiems kaimo žmonėms visuomet gaila skriaudžiamųjų. Skriaudžiamais jie laikė ne tik partizanus, bet ir save. Jie nenorėjo kolūkių, tik norėjo, kad grįžtų ramūs laikai. Kaimuose buvo realistų, supratusių, kad visos kovos veltui, bet dalis tikėjo, kad ateis amerikonai. Kiek buvo kalbų, kurios ir partizanų dokumentuose užfiksuotos, apie tai, kad tuojau prasidės karas, kad tereikia jo sulaukti. 1945 m. partizanų rėmėjų būta daugiau, nes tarp miško ir kaimo buvo daugiau ryšių – į mišką buvo išėję kaimynai, giminaičiai, artimi žmonės. Prasidėjus terorui žmones pradėjo kaustyti baimė.

Partizanų šeimų tremtys prasidėjo jau 1945 m. (Didžiosios tremtys: 1948 m. per operaciją „Vesna“ ištremta apie 40 tūkst., 1949 m. per „Priboj“ ištremta apie 32 tūkst. žmonių). Tai neabejotinai sumažino potencialių partizanų rėmėjų skaičių. Bet rėmėjų, kad ir nedaug, išliko iki pat pasipriešinimo pabaigos. Buvo tokių, kurie galvojo, kaip greičiau duoti duonos, kad namuose tų partizanų niekas nepamatytų. Ilgainiui beveik visi suprato, kad norom nenorom teks vykdyti valdžios nurodymus. Galiausiai, kaip ir kiekvienu laikotarpiu, kiekvienoje visuomenėje, daugiausia yra stebėtojų, žiūrėjusių, kur viskas pakryps. Ir niekas nenorėjo mirti... 

Ar pritartumėt minčiai, kad partizanams perdavus valstybingumo mandatą nereikėtų pamiršti ir kitų to meto reiškinių, kitų gyvenimo ir kovos būdų.

Miestas gyveno visai kitu ritmu nei kaimas. Negalime pamiršti mokslo, meno žmonių, kurie savaip priešinosi sovietizacijai. Pokaris buvo labai sudėtingas laikas, kai vyko daug dalykų... Negalima iškelti tik vienos temos, nematant, kas dėjosi aplinkui, nevertinant konteksto. Aptariamuoju laiku Lietuvoje vyko ir daug kitų procesų, kurie turėjo dar didesnę įtaką ateities kartoms. Pavyzdžiui, kolektyvizacija. Svarbu nagrinėti ir Sovietų Lietuvos padėtį. Kokias direktyvas siuntė Maskva, ar jos vietoje buvo koreguojamos, ar tiesiogiai įgyvendinamos? Kokia buvo Lietuvos komunistų laikysena, kaip ji keitėsi? Kokia buvo mokslo, kultūros padėtis, kokios įvyko transformacijos šiose srityse? Klausimų begalės. Į juos jau sėkmingai ieško atsakymų kolegos iš Lietuvos istorijos instituto. Visus raginu žiūrėti plačiau.

Kalbant apie pasipriešinimą: buvo ir kito pobūdžio pasipriešinimas, turiu omenyje įvairias pogrindines organizacijas. Tik jų veikla totalitarinėmis sąlygomis buvo sudėtinga. Sovietų saugumo agentūra ar suimtų pogrindininkų tardymas padėdavo greitai tokias organizacijas susekti. Pavyzdžiui, gimnazistai įkuria organizaciją, išleidžia atsišaukimus, juos paplatina, o kitą dieną juos visus suima... Buvo to meto neginkluotame pogrindyje, ypač tarp mieste veikusių organizacijų narių, nuomonių, kad ginkluota kova nėra pagrindinė priemonė, kad reikia ir kitaip priešintis.

Beje, ir partizanai kovojo ne tik ginklu. Nagrinėjant vadų biografijas, matyti, kad J. Žemaitis-Vytautas ir A. Ramanauskas-Vanagas gerokai daugiau dėmesio skyrė spaudai nei ginklui. Kaip argumentą galima priminti, kad Vanagas dalyvavo devyniose, o Vytautas – tik septyniose kautynėse. Ir tai beveik pusė jų tebuvo trumpi susišaudymai. O kiek šie vadai išleido spaudos, kiek parašė straipsnių, kiek suredagavo atsišaukimų! Mes dažnai siaurai suprantame pasipriešinimą, tarsi jis būtų panašus į kruviną intensyvų veiksmo filmą. Iš tiesų partizanai vengė susidūrimo su vidaus kariuomene, nes suprato, kad tai prapultis. Patyrę daug žmogiškųjų nuostolių ir supratę, su kokia jėga susidūrė, jie daugiau dėmesio teikė neginkluotoms veikimo formoms – informacinei propagandinei veiklai. Įžvalgūs vadai suprato, kad šaudymu daug nepasieksi. Reikia kovoti už mintį, už mąstyseną.

[...]