jordanbpeterson.com nuotrauka

Daugybei žmonių patinka Jordanas Petersonas, Toronto universiteto klinikinės psichologijos profesorius ir socialinių tinklų žvaigždė. Savo skaitytojams ir klausytojams jis padeda įprasminti gyvenimus postmodernizmui sugadinus šeimą, valstybę ir religiją. Pasakydamas tai, kas nepatogu, jis įneša tikrą šviežio oro gūsį į viešąjį diskursą, kuriame buvimas „maloniu“ svarbesnis už tiesą. Kiti jį laiko diletantu, kišančiu nosį į jo kompetenciją peržengiančias temas. Jie mano, kad profesorius siaubingai klysta, kalbėdamas apie „kultūrinio marksizmo“ žalą visuomenei, kad jis palaiko patriarchalinę visuomenę, mizoginiją ir neliberalią politiką.

Klausimų ir atsakymų platformoje „Quora“ Jordaną Petersoną seka 21 tūkst. žmonių, socialiniame tinkle „Instagram“ – 377 tūkst., „Facebook“ – 390 tūkst. „Twitter“ – 923 tūkst., „YouTube“ – pusantro milijono. Šiais metais išleistos jo knygos „12 Rules for Life“ (liet. „12 taisyklių gyvenimui“) jau parduoda daugiau nei du milijonai egzempliorių.

Tarptautinio dėmesio Petersonas sulaukė 2016 metais, paskelbęs tris videoįrašus „YouTube“ kanale, pavadintus „Profesorius prieš politinį korektiškumą“. Jis išreiškė susirūpinimą dėl Kanados įstatymo projekto C-16, kuriuo lytinė tapatybė ir jos išraiška įtraukta tarp žmogaus teisių. Petersonas teigė, kad toks teisinis reguliavimas apribotų žodžio laisvę ir reikštų, kad galėtum būti baudžiamas dėl neapykantos nusikaltimo, atsisakęs kreiptis į žmogų pagal jo paties pasirinktą lytį. 

Visgi neatrodo, kad šlovę atnešusi polemika būtų tikroji jo aistra. Kaip rašyta žurnale „New Yorker“, Petersonas lieka psichologu pagal profesiją ir didelę dalį laiko užsiima tam tikra terapija. Jis nesiekia padėti savo sekėjams pakeisti pasaulį, labiau – rasti jame pastovią vietą. Profesorius turi neįtikėtiną dovaną suprasti milijonų žmonių kančią ir prasmės paieškas. Jo kaip terapeuto prieiga taip pat iškelia amžiną dilemą, ar žmogui pilnatvės reikia siekti per visuomenę ar nepaisant jos. 

Iš esmės profesoriui rūpi ne politiniai debatai, o žmogaus egzistencija, ypač viena jos dalis – kančia. Dėl to psichologija ir politika jo darbuose susitinka. Pavyzdžiui, viena nuo seno Petersonui rūpimų temų – ištikimybė įsitikinimams blogio sistemoje, tokioje kaip Stalino Rusija ar Hitlerio Vokietija. Dauguma žmonių tokioje situacijoje pasirenka tapti bendrininkais, o ne priešininkais. Gyvenant moraliniame chaose pasipriešinti galima prisiimant atsakomybę už savo paties veiksmus. Tam reikia neužsimerkti prieš žiaurią tikrovę, o į ją įsižiūrėti, atpažinti jos žiaurumą.

Profesorius pabrėžia tiek kančios neišvengiamumą, tiek galimybę ją ištverti. Savo sekėjams jis atseikėja ir atjautos, ir griežtos tėviškos meilės. 

„Stovėk tiesiai, atlošęs pečius“ – pirma iš garsiųjų Petersono taisyklių. Tai, anot jo, vienintelis būdas prisiimti siaubingas gyvenimo atsakomybes. Norint stabilios tvarkos, kurioje įmanoma gyventi, reikia susidurti su chaosu. Jis nori, kad jo sekėjai keistų požiūrį ir elgesį, bręstų, siekdami tikslo ir tvarkos. Jis supranta patiriamas skriaudas ir neteisybes, tačiau pabrėžia, kad reikia vengti savigailos ar atpirkimo ožio paieškų. Nieko keisto, kad tikrovė baisi. Dauguma žmonių, kaip toliau savo knygoje „12 taisyklių gyvenimui“ dėsto Petersonas, gyvena ligose, skausmuose, tragedijose. Iš tiesų stebina, kaip jie tas kančias ištveria. Tai jis vadina „kasdienišku herojizmu“. 

Profesorius pabrėžia tiek kančios neišvengiamumą, tiek galimybę ją ištverti. Savo sekėjams jis atseikėja ir atjautos, ir griežtos tėviškos meilės. Dalis jo sėkmės recepto – įspūdis, kad jis vos keliais žingsniais priešakyje auditorijos. Šiandien visi ką nors pardavinėja, o Petersonas atrodo kaip nesuinteresuotas ir sąžiningas tiesos ieškotojas, toks pat kaip jo sekėjai.

Jei Petersonas yra priešaky savo sekėjų, tai vos vienu žingsniu. Nes lygiai kaip ir jie profesorius laikosi individualistinės prieigos prie visuomenės problemų. Regis, kad toks požiūris kyla iš jo noro priešintis priespaudos ir blogio struktūroms. Gaila, kad tą pasipriešinimą jis supranta kaip individualų veiksmą, nepalaikomą šeimos, draugų ar tokių tarpinių institucijų tarp asmenų ir valstybės kaip bažnyčios.

Interviu žurnalui „America“ Petersonas pasakojo, kodėl nustojo vaikščioti į protestantišką United Church of Canada, kurią lankė vaikystėje. „Palikau dėl to paties, kaip ir visi. Maniau, kad dauguma dalykų, kurių mane mokė – melas“. Profesoriaus teigimu, dvasininkai patys netiki tuo, ką skelbia.

Pagal Petersoną, moderniame pasaulyje reikia rinktis tarp laisvės ir priklausymo. Pastarasis pasirinkimas atrodo blogesnis, nes tampi anonimu beveidėje minioje. Tačiau ar laisvė daryti, ką tik nori, neatsižvelgiant į savo bendruomenę, negali atvesti į baugią ir bejėgišką vienumą? Mažai kas norėtų ištirpti minioje, tačiau dar mažiau atsirastų norinčių dėl laisvės rizikuoti visišku vienišumu. Individas ar kolektyvas? Amžina dilema.

Knyga „12 taisyklių gyvenimui“ visgi lieka etikos lygmenyje, joje nemąstoma apie naujos rūšies bendruomenių ir socialinių praktikų poreikį.

Dauguma modernių mąstytojų ir menininkų gina individą nuo kolektyvo. Kolektyvizmo bijome, prisimindami Sovietų Sąjungą ir nacių Vokietiją. Petersonas pabrėžia, ką reikia daryti, norint išvengti visuomenės nuodėmių. Jam visuomenė pirmiausia yra problema, kurią reikia spręsti arba jos vengti. Jis negali įsivaizduoti individualaus pasipriešinimo, iš kurio galėtų kilti naujos, sveikesnės socialinės struktūros. Pasak Petersono, įsipainiojusio į daugelį politinių debatų, visuomenė per daug dėmesio skiria politikai. Galbūt jis teisus, tačiau negali į ją neatsižvelgti, nes žmonės – politiniai gyvūnai.

Būtent šis individualistinis etosas, pelnęs jam populiarumą, užtraukė ir priešininkų įtūžį. Pagal Petersoną, moderni kultūra yra sudaryta iš totalitarinių indoktrinuojančių sistemų. Jis kritikuoja akademiją dėl persistengimo su tapatybių politika ir multikultūralizmu. Jis reiškia savo nuomonę apie milžinišką skaičių temų, išeinančių iš jo disciplinos ribų, taiso kolegas ir diagnozuoja sunkias akademijos ligas. Priešininkų teigimu, jis klysta dėl „kultūrinio marksizmo“ žalos visuomenei ir net dėl modernybės interpretavimo. Tokia reakcija Petersonui tik patvirtina, kad jis atsisakęs daryti kompromisus dėl šiuolaikinio pasaulio negerovių. Akivaizdu, kad nė vienas iš jo kritikų žmonėms nepasiūlė atsako į jų patiriamas kančias. 

Knyga „12 taisyklių gyvenimui“ visgi lieka etikos lygmenyje, joje nemąstoma apie naujos rūšies bendruomenių ir socialinių praktikų poreikį. Taigi reikėtų Petersonui užduoti tokį klausimą – ar individualizmas, kuriam suteikiama tiek daug reikšmės, gali sukurti kažką, kas pranoktų vienišą individą, ar vistik jis dūžta į naujo kolektyvizmo šipulius ir vėl esame vieniši drauge?

Kaip rašė C. S. Lewis knygoje „The Weight of Glory“ (liet. Šlovės svoris), opozicija tarp individualizmo ir kolektyvizmo – dirbtinė. Pasak jo, krikščionybė siūlo trečią kelią. Atsižvelgdamas į apaštalo Pauliaus kalbėjimą apie narystę Kristaus kūne, Lewis rašo, kad buvimas nariu reiškia ne buvimą pakeičiama mechanizmo dalimi, o išskirtine ir papildančia dalimi, turinčia savo vietą harmoningoje visumoje. Anot jo, giliausias žmogaus troškimas yra ne būti laisvam nuo benduomenės, o laisvam joje.

Visuomenės blogybių šaknys – painios, bet akivaizdu, kad dar daugiau individualizmo problemų neišspręs. Institucijos žlunga, o visuomenė svetimėja, bandydama išsigelbėti atpirkimo ožio paieškomis, narkotikais, smurtu. Mums reikia ne tik išsilaisvinti iš pavergiančių struktūrų, kaip pataria Petersonas, bet ir kurti naujas, kur galėtume susitikti ir atstatyti bendrą gyvenimą.

Parengta pagal jėzuitų kunigo ir Saint Louis universiteto dėstytojo Billo McCormicko tekstą „Jordan Peterson understands your suffering“ publikuotą žurnale „America“