Bernardinai.lt skaitytojai ir gamtos bei kaimo mylėtojai žino, kad šiame dienraštyje kas mėnesį skelbiami Henriko Gudavičiaus „Laiškai iš kaimo“ – dienoraštiniai, eseistiniai tekstai apie gamtą ir kaimo žmones, papuošti fotomenininkų brolių Černiauskų nuotraukomis. Tekstai sulaukia šiltų komentarų bei padėkų, nes juk dažnas miestietis yra išsiilgęs gamtos prieglobsčio, be to, H. Gudavičiaus tekstai ir brolių Černiauskų nuotraukos labai paveikiai tą gamtos ir žmogaus dermę atskleidžia, sužadindami kam nostalgiją, o kam ryžtą leistis į kelią ir minti savo takus.

Spalio 25 d. Merkinėje ir Varėnoje buvo pristatyta būtent iš tokių pastarųjų ketverių metų tekstų ir nuotraukų sudaryta gamtininko, publicisto Henriko Gudavičiaus ir fotomenininko Algimanto Černiausko knyga „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ (leidykla „Aštuntoji diena“, 2018 m.). Panašiai 2014-aisiais buvo sutikta pirmoji šio ciklo knyga „Laiškai iš kaimo“ („Bernardinai.lt“, 2014 m.), o pačioje 2014-ųjų pradžioje – ir H. Gudavičiaus „Gamtmeldžio sodas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013 m.). Merkinėje, nedidelėje Dzūkijos nacionalinio parko „Šalcinio“ svetainėje, tokių jaukių sutiktuvių netrūksta, nes parkas aktyviai skleidžia žinią apie savo veiklą leisdamas tokius leidinius kaip „Tarp žemės ir dangaus“ (2016 m.), „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“ (2015 m.) ir daugybę kitų.

Leidyklos „Aštuntoji diena“ redaktorius Gediminas Kajėnas susirinkusiems „Šalcinio“ svetainėje prisipažino, kad H. Gudavičiaus ir A. Černiausko knyga jo paties miestiškąją kasdienybę praplėtė gamtiškąja patirtimi, papildė nuostaba: „Atidus stebėjimas, įsižiūrėjimas Henriko knygoje susijęs su nuostaba. Ilgai stebėdamas, visada rasi, dėl ko nustebti. Intensyvioje miesto kasdienybėje lėkimo, skubėjimo sustabdymas tokio lėto, bet ne mažiau pilno ir kupino, buvimo įžvalgomis suteikia daug džiaugsmo ir atgaivos,“ – teigė leidinio redaktorius, pats publicistas, LR kultūros ministerijos ir J. Tumo-Vaižganto premijų laureatas G. Kajėnas.

Henriką Gudavičių šnekina rašytojas, „Merkio kraštas“ redaktorius Aloyzas Tendzegolskis. Varėna. 2018 m. Brolių Černiauskų nuotrauka

Pasak jo, knygos tekstų autorius H. Gudavičius yra stebuklingas pasakotojas, kurio gali klausytis ir klausytis. Ir H. Gudavičiaus pasakojimuose, ir jo tekstuose rodomas mikropasaulis staiga atsiveria kaip didelis ir turtingas,  o tos nuorodos paskatina ir jo besiklausantįjį, skaitantįjį, einantį jo pėdomis taip pat nemažai atrasti. G. Kajėnas pacitavo ištrauką iš Henry'io Davido Thoreau knygos „Ėjimas“, ir teigė, kad šią citatą būtų galima lengvai priskirti ir H. Gudavičiui, kuris savo knygos epigrafu pasirinko Pranciškaus iš Asyžiaus žodžius: „Neverta eiti pamokslauti, jeigu tavo ėjimas nėra pamokslavimas“. G. Kajėno teigimu, jeigu kiekvienas regioninis parkas turėtų po savo H. Gudavičių, mums atsivertų platus ir visiškai kitoks nei mūsų žiniasklaidoje įprastas XXI amžiaus Lietuvos paveikslas. Šiuos tekstus redaktorius įvardijo kaip vaistą nuo erzelio, nuo efektingų „fejerverkų“, bandančių pritraukti mūsų dėmesį ar kriminalais, ar įtartinom schemom, kuriantį visai kitokią Lietuvą.

G. Kajėnas pažymėjo, kad knygas „Laiškai iš kaimo“ ir „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ galima skaityti kaip romanus, kurių pasakotojas yra ir pats veikiantis personažas. Jam prisirišimas prie savo žemės ir darbas joje, ėjimas ir darymas yra lyg instinktas, svarbesnis už abstraktų ir išvestinį galvojimą, kuris grasina pamiršti pirminę idėją. Būti ir daryti tai, ką gali, kad atitolintum nelaimę ar patirtum džiaugsmą, ir yra didžiausia prasmė, – H. Gudavičiaus knygoje teigiamą pasaulėžiūrą apibendrino G. Kajėnas. Brolių Černiauskų nuotraukos, knygoje pateiktos su aprašais, ir papildo tekstus, ir kuria paralelinį pasakojimą.

Ilgametis autorių bendradarbis ir bendražygis, Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vedėjas dr. Mindaugas Lapelė, vienas iš pirmųjų perskaitęs knygą, teigė, kad H. Gudavičiaus stebėjimų ir atradimų kontekstą labai išplečia jo cituojama daugybė įvairių autorių, gausus literatūros pasaulis, be to, per visą pasaulį nusidriekianti geografija: nuo gimtųjų Kalniškių, Šaukėnų Kelmės rajone iki Altajaus ir Sachalino, vis sugrįžtant prie Krūčiaus. Anot jo, knygoje yra visko: šalčio, speigų, ledų, sausrų, bet ir labai daug šviesos. M. Lapelė prisiminė Dzūkijos nacionalinio parko kūrimosi ištakas: Nepriklausomybės susigrąžinimo laikus ir juos paskatinusį etnokultūrinį sąjūdį bei žygeivystę, kuriems skirta konferencija neseniai vyko Seime. Apie tą žygeivystę, lunatikų žygius ir maratonus rašoma ir H. Gudavičiaus knygoje, o autoriaus anų metų bendražygiai buvo Valentinas Baltrūnas, Gediminas Motuza, Rimantas Krupickas, Tadas Šidiškis, Algimantas Jucevičius ir kiti.

H. Gudavičius džiaugėsi, kad jo knygų bendraautoriai jau daugelį metų yra Algimantas ir Mindaugas Černiauskai ir pabrėžė požiūrio, pasaulio matymo ypatingumą, kai fotomenininkas net į apleistą pastatą žvelgia kaip į etnografinį paveldą, buvusį žmonių gyvenimą. Anot publicisto, rezistentai ar jiems prijaučiantys kaip anais laikais (pavyzdžiui, „Žaliosios plunksnos klubas“), taip ir dabar susikalba be žodžių.

Į klausimą, ką duoda jo tekstuose ir gyvenimo būde jaučiamas nuolatinis bandymas sugrįžti į senovę, išsaugoti daiktus, pasakojimus, konkrečių darbų įgūdžius, H. Gudavičius atsakė, kad toks požiūris sukuria pagarbą: šienaudamas senoviškai su dalgiu, nė vienos varlės nepapjausi, o dirbant su sunkiasvore technika garantuotai bus lavonų. Važiuodamas dviračio, žalčio tikrai nesužeisi, o važiuodamas automobiliu – būtinai pervažiuosi. Gamtininkas prisiminė skaitytą Rūtos Vėliūtės prisiminimą apie savo tėvą, žymiausią Lietuvos etnologą Norbertą Vėlių, kad šis žemę prižiūrėdavo senoviškai, šienavo dalgiu, malkas pjovė pjūklu, basas, paskaitė ir paties N. Vėliaus minčių apie mūsų etnokultūrinę tikrovę, kuri teikia gyvenimo sukauptumą, o ne kosmopolitinį išsisklaidymą. Autorius paskaitė ištrauką iš XIX a. rusų etnografo Aleksejaus Pisemskio knygos, kurioje apgailestaujama, kad traukiniu keliauti daug nuobodžiau nei senovėje arkliais, su humoru klausdamas, ar mums verta kartoti jau prieš du šimtus metų paaiškėjusias klaidas.

Savitą žinią perduoda ne tik tekstų inkrustuojamos brolių Černiauskų nuotraukos, kurias M. Lapelė pavadino „vaizdo mikronovelėmis“, bet ir knygos viršelio nuotrauka, kurioje – ant akmens padėta ir per daugelį metų apsamanojusi karvės kaukolė. Anot M. Lapelės, ši nuotrauka kelia asociacijas su japonų vabi sabi estetika: daiktas gražus tada, kai netobulas, kreivas, aprūkęs, įskilęs.

Pasak fotomenininko, Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų aptarnavimo specialisto Algimanto Černiausko, knygą „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ galima skaityti atsiverčiant ją bet kurioje vietoje, nes ji visa persmelkta meile gyvenimui, gamtai, darbui, žmonėms.

Drevinės bitininkystės puoselėtojas, DNP amatų meistras Romas Norkūnas prisipažino, kad tai, kaip gyvena ir kuria sutinkamos knygos autoriai, jam yra „kosmosas“, o jų knyga yra tikras gidas: atsivertei kurią nors dienoraščio dieną, perskaitei ir eini... nors sąmoningai ir dėmesingai nueiti tą pusę kilometro per dieną gali būti ir nelengva.

Leidyklos „Aštuntoji diena“ informacija