Mykolas Giedraitis, Videniškių bažnyčia. Vaidoto Žuko nuotrauka

Iš Vatikano pranešta, kad lapkričio 7-osios dekretu Dievo tarnas Mykolas Giedraitis paskelbtas palaimintuoju. Ir anksčiau jis šitaip buvo vadintas, bet dabar tai paskelbta oficialiai. Vatikano dekrete nurodyta, kad naujasis palaimintasis ne vienuolis, o pasaulietis, t. y. Ordino tretininkas.

M. Giedraitis gimė apie 1425  m. (gal Giedraičiuose, Videniškiuose, Mykoliškyje). Istorikas Zenonas Ivinskis rašė, kad palaimintasis Mykolas buvo ne vyskupo Merkelio Giedraičio kunigaikštiškos kilmės, bet kitų Giedraičių giminės; iš mažens šlubas ir mažo ūgio. Šalindamasis pasaulio tuštybių, Bistricoje stojo į regulinius atgailos kanauninkus. Baigęs studijas Krokuvos universiteto filosofijos bakalauro laipsniu (1460), gyveno vienuolyne prie Šv. Morkaus bažnyčios Krokuvoje, buvo zakristijonas. Pasižymėjo labai pamaldžiu gyvenimu. Mirė 1485 gegužės 4 d. Krokuvoje, 14 mėnesių po šv. Kazimiero mirties. Apie Giedraitį pirmas autentiškų žinių davė kronikininkas Miechovita XVI a. pradžioje. Nuo 1544 m. Mykolas buvo laikomas palaimintuoju, jo biografija įtraukta į šventųjų gyvenimo aprašymus.  

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika” Nr. 65 spausdino: 1985 m. gegužės 4 d. sukanka 500 metų nuo pal. Mykolo Giedraičio mirties, tačiau valdžia neleidžia minėti šio jubiliejaus. Religijos Reikalų Tarnybos (RRT) įgaliotinis Petras Anilionis uždraudė „Katalikų kalendoriuje – žinyne" įdėti net trumpą informaciją apie pal. M. Giedraitį, kad Bažnyčia nesugalvotų ruošti jubiliejų.

Iš knygos „Molėtai 625"

Kelios ištraukos iš pal. M. Giedraičio biografijos, kurios RRT įgaliotinis P. Anilionis neleido įdėti į „Katalikų kalendorių – žinyną”: Jis buvo silpnos sveikatos ir dažnai būdavo vienas, dienas leisdavo drožinėdamas medžio dirbinius. Jau būdamas jaunuolis, Mykolas, pajutęs pašaukimą dvasiniam gyvenimui, kreipėsi į Bistryčios regulinių kanauninkų vienuolyną (40 km. į šiaurės rytus nuo Vilniaus) ir buvo priimtas. Mąstydamas apie Nukryžiuotąjį, jis gilino savo meilę Dievui ir žmogui. Ištvermingas mąstymas atvedė jį į kontempliacijos maldą, kuri buvo jam nepamirštamo džiaugsmo šaltinis. Savo vidinio gyvenimo turtingumu Mykolas Giedraitis priartėjo prie tos ribos, kurią buvo pasiekę didieji vidurinių amžių mistikai. Prieš mirtį pasisakė broliams, kad melsdamasis girdėjęs šiuos Kristaus žodžius — Ištverk kantriai iki mirties ir gausi garbės vainiką.

Istoriko Alberto Kojalavičiaus raštuose randame Krokuvos Akademijos aktų knygų įrašus. Iš jų paaiškėja, kad M. Giedraitis 1460 m. baigė šią akademiją. A. Kojalavičius cituoja, kad Krokuvos bendrųjų studijų universitete laisvųjų mokslų ir filosofijos bakalauro laipsnis suteiktas Mykolui Giedraičiui, Lietuvos kunigaikščiui. Pažymėtina, kad jis buvo pirmasis studentas XV a. atvykęs iš Lietuvos mokytis į Jogailos universitetą. Mykolas plačiausiai išgarsino regulinių kanauninkų vienuoliją, nors ten šventų vienuolių netrūko. „Bažnytinė enciklopedija” jį vadina brangiausiu tos vienuolijos perlu.

Ypač palaimintojo M. Giedraičio kultas sustiprėjo XVII a. pradžioje, kai Krokuvos vyskupijai vadovavo lietuvis kardinolas Jurgis Radvila. Palaimintojo palaikai 1624  m. buvo perkelti į sarkofagą šv. Morkaus bažnyčios didžiojo altoriaus evangelijos pusėje. Virš sarkofago pakabintas palaimintojo paveikslas, kurio apačioje nupiešti Mykolo bendraamžiai, Krokuvos šventieji ir palaimintieji. Paveiksle taip pat pavaizduota vienuolika Mykolo užtarimu įvykusių stebuklų. Apie patirtas malones ir stebuklus liudija gausūs votai. Maldos į palaimintąjį su vyskupo aprobata buvo išleistos atskiru leidiniu 1759  m.

Apie M. Giedraitį yra parašyta apie 20 veikalų. Pats svarbiausias — kun. A. G. Dylio 1981 m. Krokuvoje apginta daktaro disertacija „Pal. M. Giedraitis, gyvenimas ir kultas”  — 500 puslapių veikalas. Iš senųjų lietuvių autorių paminėtinas Visvainis Butkevičius ir jo knyga „Dieviškojo kryžiaus papuošalas — Giedraičių Rožė” (Krokuva, 1682 m.).

Vatican News nuotrauka

Nepaisant draudimų, M. Giedraičio 500 metų mirties jubiliejų  įvyko. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika” rašė: 1985 m. gegužės 2 d. buvo šalta ir lietinga. Tačiau nežiūrint nepalankaus oro, į Giedraičių bažnyčią, kurioje yra Palaimintojo Mykolo Giedraičio altorius, rinkosi žmonės. Prieš pamaldas į vainikais ir gėlėmis išpuoštą bažnyčią atėjo didelis būrys tautiniais rūbais pasipuošusio jaunimo . Jaunoji Lietuvos karta, suvažiavusi iš įvairių miestų ir miestelių, kaip meilės ir pagarbos dovanas ant Palaimintojo Mykolo Giedraičio altoriaus sudėjo gėles.Taip tikintieji pradėjo švęsti Palaimintojo Mykolo Giedraičio 500 metų mirties jubiliejų. Oficialiai švęsti jubiliejų buvo nepageidaujama. Pasibaigus minėjimui, kun. V. Cukurą užpuolė valdžios pareigūnai; gąsdino, grasino, buvo atvažiavę net iš Vilniaus. Kleboną kaltino, kam jis suruošęs minėjimą, leidęs sakyti pamokslus „reakcingiems" kunigams; būk tai jaunimas giedojęs senąjį Lietuvos himną, nepatiko pareigūnams ir Maironio „Lietuva brangi", tapusi neoficialiu Lietuvos himnu, reikalavo, kad daugiau panašių minėjimų nebūtų.

Parengta pagal autoriaus knygą „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“, Vilnius: „Savas takas“, 2012