Karolinos Sragauskaitės nuotrauka

Popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje buvo tikrai istorinis įvykis. Daugelis mūsų su didžiuliu susidomėjimu dalyvavome jo renginiuose ar stebėjome ekranuose. Ką įsiminėme? Kokias užduotis iš Šventojo Tėvo gavome? Lapkričio 7 dieną Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vyko šiems klausimams skirta diskusija „Pranciškus. O kas toliau“, kurioje savo mintimis ir įžvalgomis dalijosi Vilniaus vyskupas augziliaras Darius Trijonis, filosofas prof. Alvydas Jokubaitis ir politologas Linas Kojala. Diskusiją moderavo bernardinai.lt vyriausioji redaktorė Rosita Garškaitė. Renginį organizavo šv. Tomo Moro klubas.

Vyskupas Darius Trijonis dalijosi asmeniniais įspūdžiais iš susitikimų su popiežiumi. Jam popiežius Pranciškus paliko paprasto, žmogiško ir šilto žmogaus įspūdį. Spalį vykusio Vyskupų Sinodo apie jaunimą Romoje metu vyskupas su popiežiumi susitikdavo kiekvieną dieną. „Kaip paprasta ir kaip natūralu, kalbiesi su juo kaip su paprastu žmogumi“, – kalbėjo D. Trijonis.

Filosofas Alvydas Jokubaitis į klausimą „ar jus kuo nors nustebino popiežius vizito metu?“ atsakė „ne, manęs niekuo nenustebino“. Filosofas teigė girdėjęs homiliją Kaune ir kalbą prie prezidentūros: „man atrodė, kad jam tik vargas sakyt tą kalbą, kad ji tokia neįdomi, reikėjo lenktyniaut kieno neįdomesnė kalba – Grybauskaitės ar popiežiaus. Ir tik kai jis baigė tą biurokratinę dalį, pradėjo atsigaut“. Anot A. Jokubaičio, toks yra popiežiaus vaidmuo. Jis, viena vertus, ganytojas, kita vertus, valstybės galva.

Filosofas taip pat prisiminė sceną iš serialo „Jaunasis popiežius“ (rež. Paolo Sorrentino), kurioje popiežiui atvykus į Veneciją jam sakoma, kad žmonės nori palaiminimo, o jis atsisako, nes „tai būtų paroda, pasirodymas“. „Nesu skaitęs Pauliaus laiškuose ar Naujajam Testamente, kad Petras čia atvažiuos ir suvaidins kažkokį didelį vaidmenį“, – sakė A. Jokubaitis, bet pasaulis, anot jo, pasikeitė ir žmonėms kažkodėl patinka tokie dideli sambūriai.

Karolinos Sragauskaitės nuotrauka

„Lietuviai net jeigu velnias atvažiuotų būtinai eitų pažiūrėt“, – juokavo profesorius, komentuodamas didžiulį lietuvių susidomėjimą popiežiaus vizitu. Pamatyti Šventojo Tėvo į susitikimus Vilniuje ir Kaune atvyko iki 200 tūkst. žmonių. Jis sakė nemanąs, kad Popiežius turi vaidinti politiką ar kad religija turėtų atlikti kažkokią socialinę funkciją. Tai, anot A. Jokubaičio, labai pavojingas aiškinimas. Religija neturi tarnauti išoriniams tikslams. Vidinėje perspektyvoje, tikinčiam žmogui susitinkant su Dievu, nėra reikšminga, kiek visuomenėje visko padaroma ar kokie renginiai įvyksta. „Kas atsitiks viduj žmonių sielų aš nežinau, bet greičiausiai kažkas atsitiks po šito vizito“, – sakė filosofas.

Vyskupas Darius Trijonis atkreipė dėmesį į tai, kad popiežius dažnai nukrypdavo nuo paruošto teksto, pradėdavo kalbėti spontaniškai, o, pavyzdžiui, jo kalba kunigams ir vienuoliams Kauno arkikatedroje buvo visiškai spontaniška ir autentiška. „Ta kalba man patiko“, – sutiko ir Alvydas Jokubaitis.

Politologas Linas Kojala pridūrė, kad vaizdas renginiuose jam šiek tiek priminė koncertus ar sporto renginius – daug iškeltų telefonų, viskas filmuojama, fotografuojama, transliuojama. „Atrodo, kad vyksta simuliakras, panašiai kaip tada, kai tėvai nepamato savo vaikų pirmųjų pasirodymų darželiuose, nes į juos žiūri per telefono arba planšetės ekraną“. Anot L. Kojalos, atrodo, kad daugelis žmonių, būdami prie popiežiaus, žiūrėjo į jį per telefono ekraną ir tai labai banalu: „tu eini ten tik tam, kad galėtum pasidalyti tuo įrašu ir jis, tikėtina, susilauks daugiau nei vidutiniškai laikų“.

Karolinos Sragauskaitės nuotrauka

Politologas dalinosi nuostaba, kad vis dėlto buvo žmonių, kurie labai atidžiai klausėsi popiežiaus Pranciškaus kalbų. Jis prisiminė, kaip praėjus porai savaičių po popiežiaus vizito važiavo taksi ir teko su taksistu diskutuoti apie popiežiaus paraginimą Lietuvai būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. „Man pasirodė labai svarbu, kad mes apie tai kalbame“, – dalijosi Linas Kojala. Anot politologo, tai, kaip žmonės domėjosi ir diskutavo apie popiežiaus kalbą, buvo tam tikras prieštaravimas šiuolaikinei tendencijai viską daryti kuo trumpiau, nes šiuolaikinis žmogus nebesugeba įsisavinti didelio kiekio informacijos. „Geriausias to pavyzdys yra Twitteris su vienu prezidentu, kur viskas, ko reikia, sutelpa į 200 spaudos ženklų“. O popiežiaus kalbą žmonės perskaito, diskutuoja, domisi ir bando suprasti. Tai, anot L. Kojalos, yra tikrai teigiamas dalykas.

Linas Kojala taip pat pasidalino savo svarstymais apie popiežaus paraginimą „Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų Europos“. Anot L. Kojalos, kalbėdami apie buvimą tiltu tarp Rytų ir Vakarų, nebūtinai turime įsivaizduoti, kad esame to tilto viduryje, sakė L. Kojala, galime galvoti, kad tiesiame tiltą iš Vakarų į Rytus, o Rytai – tai ne vien Rusija, kuri mums kelia geopolitinę grėsmę, bet ir tokios šalys kaip, pavyzdžiui, Ukraina, Gruzija ar Moldova, su kuriomis draugaujame ir labai norime, kad jos taptų europietiškesnės ir integruotųsi į Vakarus. Tad mes neturime šio Pranciškaus kvietimo išsigąsti – tai abstraktus pasakymas, kurį galima interpretuoti iš skirtingų perspektyvų, apibendrino politologas.

Filosofas A. Jokubaitis pridūrė, kad popiežiaus namų darbai užduoti jau prieš 2000 metų ir nuo to laiko iš esmės nepasikeitė.Paklaustas apie tai, kokius namų darbus popiežius Pranciškus uždavė Lietuvai, vyskupas taip pat priminė momentą iš popiežiaus susitikimo su jaunimu, kai jis sakė: „Brangus jaunime, jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn“.Vyskupas D. Trijonis sakė, kad jam pranašiškai nuskambėjo vienas sakinys iš popiežiaus kalbos politikams ir visuomenės atstovams: „kiekvienai kartai tenka įsisamoninti praeities sunkumus ir pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome kas bus rytoj“. Taigi, popiežius mums primena, kad nežinome, kokie iššūkiai mūsų laukia ateityje ir turime būti pasiruošę išgyventi visa tai, kas įvyks.