Pixabay.com nuotrauka

Kartą sapnavau, kad mano gimtas miestas apsupamas, blokuojami visi išėjimai ir įėjimai, gyventojams pranešama, kad jie nebus puolami, bet niekas nebus išleidžiamas ar įleidžiamas, joks maistas nebus tiekiamas. Pranešta, kad mus palieka pabaigti savo gyvenimus kaip tinkamiems, su turimais resursų likučiais. Visiška, absoliuti izoliacija ir jokios vilties. Nutariu paskutines savaites leisti su savais, leidžiamės kelionėn – lankyt tų, kurių seniai nematėme. Pakeliui patiriu, kad vieni žmonės įsirengia šiltus guolius ir taupo gyvybinę energiją – nejuda, neveikia, nevartoja, laukia – taip ilgiau tvers, sukaustyti artėjančios pabaigos. Kiti plėšikauja, dar kiti linksminasi, svaiginasi, siaučia. Sutinku ir keliaujančių, sėdinčių šeimomis prie laužų, kuriančių – muzikuojančių, skaitančių, šokančių.

Tikrovėje ekstremaliose situacijose – apsupties, fizinės ar socialinės tremties atvejais – vieni panyra į apatiją, kiti siaubia tai, kas sava ir svetima, dar kiti dėvi gražiausius drabužius, švenčia, dar kiti kuria ar mokosi naujų dalykų, diskutuoja. Žmogaus išgyvenimo instinktas, sugebėjimas kurti iš nieko, daryti gyvenimą gražesnį suveikia ir ne tokiomis ekstremaliomis situacijomis, kai savo ar kitų valia paliekame ar netenkame įprastų dalykų – rytinio puodelio kavos mėgstamoje kavinėje, laisvalaikio, žmonių, santykių, įprasto būvio, kai neišvengiamai apima atskirties, tuštumos jausmas.

Lietuvoje šiandien viešai yra matomi du tipai žmonių: „žinomi žmonės“ arba politikai. Nors statistiškai beveik pusės Lietuvos miestų gyventojų amžius yra 50–80 metų , o žemiau skurdo ribos gyvena trečdalis pensininkų, ketvirtadalis vaikų, iš viso – 650 tūkst. asmenų arba beveik ketvirtadalis valstybės. Mūsų šalies svečiai stebisi: kokie jauni ir stilingi jūsų gyventojai! Kurgi visi kiti? Kur jūsų senjorai, kur kiti – įprasti, ne tokie gražūs? Gal čia dėl to, kad pas jus tiek daug universitetų? Ne. Mūsų šalyje dvi kartos pensininkų, medikai, mokytojai, menininkai, mokslininkai, kūrėjai, pareigūnai yra nematomi.

Nematomu virsti paprasta. Eina žmogus vieną dieną gatve ir staiga nebeatpažįsta pažįstamų vietų, prie „jo“ staliuko kavinėje sėdi kažkas kitas, aplinkui nauji pavadinimai, įstaigos, pasikeitė pastatai, gatvės, visas miestas. Nors niekur nebuvo išvykęs, bet jau gal metai, kai žmogus nebuvo teatre ar parodoje, nėjo tiesiog pasivaikščioti. Gal jis atlieka unikalias operacijas, kuria įspūdingus vaidmenis ar spektaklius, tyrinėja aktualų mokslo dalyką, gal Europa ar net pasaulis jam ploja. Bet savo valstybėje jis nematomas, neįdomus, nesvarbus. Jis čia nakvoja, dirba, veda vaikus į darželį, eina į parduotuvę, bet paklausus, ar jis tikrai gyvena, greičiausiai sutriktų.

Kitas būdas tapti nematomam yra nebeįpirkti įprastų dalykų – puodelio kavos, mėgstamo žurnalo, vaistų, automobilio meistro ar dantisto paslaugų. Jo meniu reguliuoja akcijos ir nuolaidos, o parodos ir renginiai atsirenkami pagal „įėjimas laisvas“ kriterijų. Mūsų šalis yra jauna, drąsi, šmaikšti. Kitų čia nėra, nebėra, o gal niekada ir nebuvo. Nematomieji patys palieka įprastas vietas – gyvenimas per brangus arba tiesiog jam nebeliko laiko.

Net jei nebėra valstybės, kur gera būti, dar galima turėti namus, į kuriuos norisi grįžti. o aš būsiu padarius viską, kas nuo manęs priklauso, kad pasaulis liktų geresnė vieta.

Žmonės, neišvykstantys iš šalies, bet savo ar kitų valia paliekantys įprastas vietas, vadinami vidiniais migrantais. Jų streso lygis žemesnis nei emigravusiųjų – nepasikeičia kalba, maistas, informacinės medijos, kiti socialiniai įpročiai, bet visgi netenkama svarbių kasdienių dalykų, nyksta įprasti socialiniai konstruktai. Neradus atsvaros, ilgainiui tai veikia psichiką, siejasi su depresija, priklausomybėmis ir savižudybėmis – itin specifinė mūsų mentaliteto statistika ir skurdo išraiška. Išstūmimo atvejai urbanistinėje bendruomenėje gan dažni – kiekvienas bent kartą gyvenime tai patiria – kiemo gaujoje, mokykloje, darbe, netgi šeimoje. Unikalu tai, kad mūsų šalyje tai patiria tūkstančiai, šimtai tūkstančių žmonių iš mokslo, meno, medicinos, švietimo sričių. Jų nelieka šalies pasiekimuose, progrese, diskusijose apie vystymąsi, ateitį. Jie išnyko, dingo, liko tik „žinomi žmonės“ ir politikai su „dešimt ateities specialybių“ iššūkiu ir menama galybe nuo Baltijos iki Juodosios jūros (na, dar turime lazerius).

Galvosenos požiūriu, tautą, šalį sunku apibrėžti. Dabartinio mentaliteto formavimas vyko vakar, dar (po)sovietmečiu – miškuose, lageriuose, kolūkiuose, partkomuose, mitinguose, automobilių turguose, išvykusiųjų ir likusiųjų triumfe bei tragedijose. Tuomet kaip niekad aktyvi buvo išstūmimo taktika, „nematomieji“ buvo nepatogūs, idėjiškai netinkami žmonės – jų šalyje paprasčiausiai nebuvo, visai kaip sekso, o už atsiradimą buvo baudžiama. Rytojaus mentaliteto formavimas vyksta dabar – namuose, gatvėse, mokslo, meno ir verslo įstaigose, socialiniuose tinkluose, medijose, ir Seime. Kokie mūsų bendrumai – pasakyti sunku. Plačiai pažvelgus, kaip homo sapiens bendrumų turime daug. Užėmėme visą Žemę, atsidūrėme mitybos grandinės viršūnėje, išvystėme technologijas. Mus jungia instinktai – dominuoti, bendrauti, pažinti ir kurti. Visos civilizacijos akcentavo darną su savimi ir aplinka – nuo senųjų Indijos raštų iki dabarties teisinių ir religinių normų (pvz., dešimt Dievo įsakymų). Tai buvo ir yra apynasris mums patiems, kad neišsipjautume ir nepribaigtume planetos, kol neturime alternatyvos. Kad leistume vienas kitam gyventi.

Net ir netekęs kasdienos įpročių, draugų, aplinkos, netgi savo šalies – žmogus gali kurti viską iš naujo, atverti idėjų ir galimybių erdves. Danai, bėgdami nuo tamsių vakarų, ilgų žiemų ir šalčio, atrado hygge – namų jaukumo jausmą – su žvakėmis, knyga, artimuoju ar kūryba. Tarp lietuvių populiarėja kameriniai pasisėdėjimai be cepelinų, su intelektiniu turiniu – muzikavimai, pokalbiai, rašymas. Kartais šventė laukia čia pat, šalia – tereikia ją atskleisti, įgalinti. Pamenu apsilankymą pas buvusią primadoną. Viešoje erdvėje susitikti ji atsisakė, nes „penkis eurus už kavą tegu plėšikai moka“, pakvietė į namus. Pasipuošusi šeimininkė ant stalo padėjo sidabrinę cukrinę su dangteliu ir įtaigiai pasakojo, kaip kažkas jai iš Paryžiaus sendaikčių turgaus ją rinko, kaip vyko derybos su senos aristokratės, cukrinės savininkės, tarnu, kuriam buvo svarbu, ar į padorius namus štai ta cukrinė iškeliauja, kaip vežė ją saugiai įvynioję rankiniame bagaže, kaip ji galop atkeliavo. Kasdieną, šeimininkei dedantis cukrų, prieš jos akis atsiveria Paryžius. Atvėrus cukrinę, ten gulėjo du cukraus kubeliai – mes buvome trise, bet tai nebuvo svarbu. Kubeliai buvo skaidrūs, dailūs, blizgantys ir nuostabūs kaip juvelyriniai dirbiniai. Sidabrinė cukrinė tąkart sukūrė šventę.

Vakar draugė papasakojo tikrą juokingą istoriją: močiutė miršta, o mažas vaikas jos nekantriai klausinėja – sakyk, ką matai, ar jau matai ką nors, sakyk? Dieve mano, pagalvojau, juk kaip tik vaikai mato daugiausia, mato ateitį, kas įvyks rytoj – „žinomus žmones“, politikus, „nematomuosius“ bedančius tėvus ir senelius. Bet jie gali matyti ir sidabrines cukrines, pusryčius su meile, girdėti: „kas gero ir įdomaus šiandien, žmogau?“ Net jei nebėra valstybės, kur gera būti, dar galima turėti namus, į kuriuos norisi grįžti. O aš būsiu padarius viską, kas nuo manęs priklauso, kad pasaulis liktų geresnė vieta. Ir dar ilgai matysiu „savo“ staliuką įprastoje senamiesčio kavinėje, ten garuos mano espresso.