Unsplash.com nuotrauka

Kaip pagauti mintį? Ir ją išreikšti žodžiu, užrašyti. Dabar sustoju ties mintimis apie Dievą. Akimirką sudvejoju, nes kalbėti apie Dievą reiškia visada ir visur eiti pagal Jo valią. Akimirką sudvejoju, nes kalbėti apie Dievą reiškia visada ir visur eiti pagal Jo valią.Tačiau noras pasidalinti mintimis apie Dievą man yra svarbiausia, todėl išdrįstu, renkuosi Dievą.

Pirma mintis – Dievo pasirinkimas. Ir mintys nesusilaiko, jos tiesiog liejasi – nespėju paskui jas. Norėčiau pagauti pabėgančią mintį: kad ją ištarčiau, kad užrašyčiau. Neužrašyta mintis – kaip spėti paskui ją, kad ji išreikštų išdėstytą popieriuje esminį gyvenimo vyksmą. Patį esminį ir svarbiausią Veikėją mano gyvenime, mano gyvenimo Autorių, Kūrėją, mano Dievą. O kuri mano mintis neužrašyta? Kuri nori būti išreikšta? Ta, kuri kalba tyliausiai ir yra giliausiai pasislėpusi, ten kur yra pasislėpęs Dievas – mano širdyje. Mano mintys priklaupia sustojusios prie Jėzaus Kristaus kryžiaus ir atsidususios virsta žodžiais. Kad pagarbintų, kad išsakytų ilgesį, kad išsakytų troškimą pažinti Dievą ir visa prie ko Jis prisiliečia. Jis prisiliečia prie manęs. Prie kiekvieno iš mūsų.

Mano mintis laukia eilės būti išreikšta, tačiau priekin aš kviečiu mintis, kurios pakviečia Dievą į mano gyvenimą. Tai pirmoji mintis. Tai pagrindinė mintis. Jeigu Dievas yra gyvenimo pagrindas, tai ir mintys rikiuojasi ten, kur man svarbiausia. Svarbiausia nepraleisti minties. Neužrašyta mintis nesukuria pavidalo, vaizdinio, atsakymo. Ieškau atsakymų apie Dievo pasaulį, apie Jo santykį su manimi, ieškau minčių, kurios išreikštų Jo begalybę ir patį artimiausią prisilietimą, kuris kaskart pakviečia gyventi. Gyventi su Dievu. Mintis apie Dievą kviečia mane mokytis mylėti kaip Jis myli. Mintis apie mano santykį su Dievu pradeda dialogą, kuris mezgasi su kiekvienu žmogumi. Kaip užrašyti mintis apie santykį su Dievu – tai mano ir Dievo slėpinys. Pirmiausia mintis pradeda kurti santykį su Dievu – prisipažįstu, kad noriu būti su Juo, Jam priklausyti. Pirmiausia mintyse aš pasakau Dievui, kad pasitikiu Juo – ir užrašau, kad pasirinkau Jį ir laimėjau.

Mintis apie Dievą kviečia mane mokytis mylėti kaip Jis myli. Mintis apie mano santykį su Dievu pradeda dialogą, kuris mezgasi su kiekvienu žmogumi. 

Kai lankau mintimis Viešpatį Jo žemiškoje kelionėje, aiškiau galiu įsivaizduoti Jo gimimą, Jo skelbiamą mokslą, Jo daromus stebuklus, Jo kančią ir mirtį ant kryžiaus, Jo prisikėlimą. Mintys sustoja prie kiekvienos Viešpaties išgyventos detalės. Sustoja pagerbti, pagarbinti. Sustoju apmąstyti Dievo Sūnaus gyvenimą, kad įsigilinčiau į Jo atiduotos meilės gelmę dovanoti gyvenimą be nuodėmės. Garbinu mintimi, tapusia žodžiu – nepraleisk nei vienos minties, norinčios kalbėti apie Dievą. Neužrašyta mintis apie Dievą Jį atitolina, pažintis su Juo nutrūksta. Neužrašyta mintis Dievo nepatalpina į atmintį, todėl Jo negaliu prisiminti. Todėl seku mintis, kurios veda link Dievo ir rašau. Dievas eina pirma mano minčių. O aš taip stengiuosi spėti su Dievu – Jis manęs palaukia ir aš spėju užrašyti mintį apie tai kaip Jis kryžiaus keliu mane susigrąžino. Vis skverbiasi mintis, kad aš nenorėjau sugrįžti – mane laikė pasaulis, o aš jam paklusau, mane pasaulis pavergė – aš pasidaviau jo apgaulei. Ir neužrašyta mintis yra ta, kad Dievas pasiūlė man Jo kryžių ir aš išsigandau. Kryžius dovanojamas tik tada, kai tikrai žinoma, kad jis atneša pergalę. Kryžius būtinas mano prisikėlimui. Jeigu nepriimu kryžiaus, aš atsistoju į gretas tų, kurie Kristų nukryžiavo – tik toks pasirinkimas. Kryžius arba išdavystė – renkuosi prisikėlimą.

Pixabay.com nuotrauka

Mintis apie evangelijos tiesą, kuri paklojo pamatus mano, kaip Dievo vaiko, gyvenimui žemėje. Evangelijos tiesa liudija apie Dievą, kalba apie Jį – kalba Jis. Čia aš pažinau Dievą. Evangelija atspindi Viešpaties gyvenimą ir mano ketinimus tuo gyvenimu sekti. Tai užrašyta mintis, kuri padeda mano išganymui. Evangelija – Dievo įkvėpta žinia, skelbianti laimėtas sielas Dievui po Viešpaties kryžiaus aukos. Evangelija – Dievo dienoraštis, rašytas dėl mūsų. Čia visos mintys užrašytos.

Mintys apie Dievą nėra atsitiktinės – tai išmąstyta, išjausta ir tik tada ištarta. Po minties apie Dievą ateina gerumas suartinantis visus lyg artimus. Mintis apie Dievą atneša viltį, kad niekada nebūsime vieni ir apleisti. Mintis apie Dievą man sukužda, kad Jis ilgisi nuo Jo nusisukusio nuodėmingo žmogaus. Ilgisi ir manęs. O aš vis laukiu minties, kuri apšviestų mano širdį ir aš sugrįžčiau pas Dievą. Neužrašyta mintis laukia savo eilės būti ištarta. Užrašyta. Neužrašyta mintis guli Betliejaus ėdžiose – neturtas ir stebuklinga žvaigždė skirta gimusiam širdžių Karaliui. Pagal tuos ženklus aš atpažįstu Viešpatį. Viešpaties pėdsakai mano gyvenime – jais seku, kad nepaklysčiau.

Neužrašyta mintis slapstosi mano širdyje. Ji vengia minios, bet kartu nori būti ištarta, užrašyta. Neužrašyta mintis sustoja ties amžinybės slėpiniu, nes yra riba, už kurios žemiškoji tikrovė įgauna kitą pavidalą. Aš noriu patekti ten, kur nėra nuodėmės. Neužrašyta mintis apie amžinybę netrukdo man džiaugtis Dievo pažadu, kad Jis suteiks galimybę priartėti prie Jo meilės. Amžinybėje būsiu Dievo akivaizdoje – meilės akivaizdoje. Amžinybė yra tęsinys to gerumo, kurį bandžiau kurti žemėje, pabaiga ilgesio ir nepasibaigusios meilės žemėje įtvirtinimas, pasitinkant išsipildžiusią viltį.

Dievas Tėvas yra kitas vilties vardas, Dievo Sūnus yra kitas vilties vardas, Šventoji Dvasia yra kitas vilties vardas. Dievas yra viltis. Nuo šio žinojimo lyg prabundu – nebestoviu gyvenimo užribyje. Sustoju ties dieviška linija. Pasilenkiu ties viltimi. Pasilenkiu ties Dievu. To apkabinimo nesupainiosiu su niekuo – Dievo priartėjimas tik mintyse ištarus Jo vardą. Neužrašytas vilties vardas neleidžia prisiminti ateities vizijos amžinybėje. Neužrašyta mintis pasėja nerimą – neištariau svarbiausio, kad Dievas mane išleido į gyvenimą tikėdamas, kad aš grįšiu pas Jį pilna širdimi meilės pamokų. Tik būnant žemėje mes galime suprasti koks brangus mums yra Dievas ir be Jo neturime kur eiti. Žemė yra ta vieta, kur mokausi mylėti Dievą ir artimą – meilės egzaminas žemės mokykloje. Neužrašyta mintis – neatsilikti nuo Dievo meilės, per savo širdies langą pamatyti priartėjusią Dievo karalystę.

Visada liks kokia nors neužrašyta mintis. Palieku tuščią popieriaus lapą amžinybei.