R. Blaževičiūtė „Prieš gyvūnams sulipant į laivą“ (aliejus, drobė; 2017; 90x70)

Raminta Blaževičiūtė – jaunosios tapytojų kartos atstovė. Autorė neabejotinai yra profesionali menininkė, baigusi Vilniaus dailės akademijos tapybos bakalauro ir magistro studijas. Šiuo metu jos kūrybai atstovauja „The Rooster Gallery“.

Dailininkė turi susiformavusi savitą, gana lengvai atpažįstamą braižą. Visą Ramintos kūrybą kaip, matyt, ir pačią jos asmenybę, yra persmelkęs paradokso fenomenas. Jos paveiksluose gėris ir blogis, tikrovė ir iliuzija, sąmonė ir pasąmonė visados žingsniuoja greta. Šį dualizmą autorė pastebi kasdienybėje, savo aplinkoje. Būtent tragikomiškumo efektas įtraukia ją ir skaitant Jorge‘o Luiso Borgeso, Johno Irvingo, Gabriel García Márquezo knygas, žiūrint Davido Lyncho, Jano Švankmajerio filmus.

Šiems kūriniams būdingas groteskas, fantasmagorija randami ir Ramintos kūryboje. Bet kitur, kitaip, kitokia. Dailininkės kūrybą aš esu pavadinusi mielu grotesku. Jos paveikslai primena lietuviškas pasakas. Lietuvių pasakų lobynas, mano manymu, kaip ir Ramintos kūrybos visuma: ir vienur, ir kitur jungiasi kraupumas su jaukumu. Tas šiurpas kartais tiesioginis, bet dažniau išsiskaidęs, neapčiuopiamas, abstraktus – plevenantis drobių atmosferoje. Seniau nevengusi nemalonių, šokiruojančių motyvų, dabar autorė pasitelkia subtilesnę metaforą. Nors tapytoja prie savo įkvėpimo šaltinių neįvardijo pasakų, pačios jos paveikslai yra tarsi pasakų fragmentai ar net visos nežinomos, dar nesukurtos pasakos kvintesencija.

R. Blaževičiūtė „Žvelgiant į nakties peizažus“ (aliejus, drobė; 2017; 100x140)

Kita vertus, apie savo magistrinio darbo baigiamųjų kūrinių seriją Raminta yra parašiusi nevaikišką pasaką apie keliavimą iš purvo, pragaro į rojų, kuris, pasirodo, tūno tamsybių dugne. Apie ką dar Raminta seka pasakas? Apie paradoksus ir tik apie paradoksus. Bet tai – neišsemiamos platybės. Jos drobėse prabylama apie tai, kaip entuziastingai žmonės spendžiasi sau spąstus. Kalbama apie keistus, žalingus malonumus. Apie tuo pat metu patrauklią ir šiurpią mirtį. Apie norą nematyti tiesos, žinant jos neišvengiamybę. Bet tik verbalizavus autorės tapybinius mikropasaulius, jie tampa iškeltu moralizuojančiu pirštu. Autorė jokiu būdu nesiekia smerkti, mokyti, nurodinėti. Ji net, sakyčiau, žavisi pasaulio keistumu, prasilenkimu su logika, simpatišku absurdu. Tame nėra nieko nihilistiško.

Dailininkė renkasi derinti du stilius – siurrealizmą ir primityvizmą. Jos paveikslų piešinys – ištobulinta, apgalvota, skoningai sukomponuota vaikiška neva „keverzonė“. Būtent su vaiko smalsa, bet be vaikiško naivumo ir infantilumo, ji ir žvelgia į pasaulį. O jos regimas pasaulis neįprastas, nepaprastas, stebuklingas. Toks, koks ir atrodo vaikams. Tačiau viskas čia vientisa ir organiška. Nepaisant to, kad dauguma siurrealistų naudojo ir tebenaudoja fotografiškai tikslų piešinį, nemažai inspiracijų jie atrado primityviųjų tautų ir mėgėjų mene, psichinių ligonių kūryboje. Todėl, mano supratimu, Ramintos kūryba patampa visiškai „grynaveisliu“ siurrealizmu, atveriančiu ir vėlesnių šios dailės krypties stadijų ištakas.

R. Blaževičiūtė „Asmeniniam dokumentui“ (aliejus, drobė; 2016; 50x60)

R. Blaževičiūtė „Kito akys“ (aliejus, drobė; 2016; 90x110)

Raminta Blaževičiūtė dažnai atkreipia dėmesį į nuotraukas internete ar kitoje vizualinių turtų talpykloje ir jas piešinyje modifikuoja. Aproprijuotos kompozicijos perkeičiamos, papildant jas sąmonės srauto intarpais, pasąmonės reginiais, sapnais, vizijomis ar prasmę įgijusiomis kasdienybės akimirkomis. Eskizai tampa autonomiškais kūriniais – piešiniais. O paveikslas jau kuriamas iš turimo kūrinio – piešinio. Gal kiek jau regėtas motyvas – šachmatų lenta – Ramintos vizionieriškose kompozicijose įgyja naują estetiką ir šviežią turinį. Kvadratėlių kvadratas tampa pačios Ramintos kūrybos esmės – paradokso – įsikūnijimu. Tapytojos drobėse neretai sutinkame ir religinių nuorodų. Krikščionybė autorės gyvenime užima svarbią vietą, tačiau ji nevengia draugiškai pasijuokti iš davatkiškumo, religijos suprekinimo, stabų susikūrimo apraiškų.

R. Blaževičiūtė „Šių dienų tikintieji“ (aliejus, drobė; 2017; 100x100)

R. Blaževičiūtė „Smėlio pilis“ (aliejus, drobė; 2018; 60x70)

Šios menininkės paveiksluose aš mačiau sniegą, speigą, nesibaigiančią žiemą. Bet tai ne šaltojo sezono garbinimas, tai ne snaigių karalystė. Tai – pauzė, pertraukėlė, atsikvėpimas po vis intensyvėjančių ir grynėjančių spalvų, tai erdvės sukūrimas perspektyvos atsisakančioje kūryboje. Tai – erdvė laisvei. Ramintos Blaževičiūtės kūryba išlaisvėjo: išdrįso būti sąlyginai dekoratyvia dėl piešinio gausos, išdrįso būti marga, spalvinga, išdrįso būti naratyvia, išdrįso kalbėti apie laisvę. Ir šie drąsūs žingsniai pasiteisino. Ramintos kūryba kupina mįslių, nuojautų, pojūčių ir todėl negali palikti žiūrovų abejingais.  

R. Blaževičiūtė „Labirinto karalius“ (aliejus, drobė; 2018; 120x140)

R. Blaževičiūtė „Stebėtojas“ (aliejus, drobė; 2018; 120x140)

R. Blaževičiūtė „Sapnų saugotojai“ (aliejus, drobė; 2018; 100x100)

R. Blaževičiūtė „Nespalvoto krašto gyventoja“ (aliejus, drobė; 2018; 50x70)

Pašvaistė