EPA nuotrauka

Mano romanas su Lenkija prasidėjo nuo Krokuvos – klajonių Czeslawo Miloszo, Jono Pauliaus II pėdomis, trimitininko melodijos, skambančios iš Šv. Marijos bazilikos bokšto, „Massolit“ knygyno lentynų, plačiau atvėrusių duris į turtingą lenkų literatūros pasaulį, Krokuvos „Wisla“ futbolo komandos stadiono, kur prieš kiekvienas rungtynes skambėdavo „Jak dlugo na Wawelu Zygmunta bije dzwon“. Galiu tarti, kad pamilau ir tebemyliu šiandien, lapkričio 11-ąją, šimtmetį švenčiančią Lenkiją, tačiau jaučiu, kad svarbu yra paaiškinti, kodėl. 

Radau Lenkijoje istoriją, pasakojančią apie žmones, kurie po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ne pasidavė, o pakilo kovai su šūkiu „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Jie manė, kad kova už savo laisvę yra neatsiejama nuo pagalbos kitoms už laisvę kovojančioms tautoms. Kai kiti praranda laisvę, pavojus kyla ir tavajai. 

Skaičiau Lenkijos istorijoje apie žmones, kurie netekę fizinės tėvynės, išsaugojo ją žodyje – poezijoje, dramose, romanuose. Jiems žodis nebuvo tik žaismas. Jiems žodis buvo esmė, kurioje kaip sėkloje išsaugojamas tautos gyvybinis pradas, laukiantis palankių sąlygų atgimti. 

Kai esmė tapo tik tuščia forma, puikybės kauke, o savasties puoselėjimas grasė tapti šovinizmu, radau ten kūrėjų, kurie savo kūryboje laisvę, tiesą, žmogaus asmens orumą gynė pasitelkdami ironiją, sarkazmą, humorą. 

Laisvoje ir nepriklausomoje tarpukario Lenkijoje girdėjau balsus tų, kurie priešinosi raginimams visada bet kokia kaina stovėti už savus, kurie nesutiko su tuo, kad su mažesniais kaimynais būtų kalbamasi iš galios pozicijos. Jie teigė, kad žmones iš tiesų suvienija ne bendra lūpų, o bendra širdies kalba. Jie skelbė, kad svarbiausi yra ne fiziniai, bet dvasiniai tiltai.

Poetas Czeslawas Miloszas

Kai okupuotoje šalyje siautėjo naciai, Varšuvos žydai paskelbė pačią beviltiškiausią sukilimo deklaraciją žinodami, kad visiems teks mirti. Bet mirti jie norėjo kovodami, nesusitaikę su blogio triumfu. Kai tie patys žydai buvo uždaromi getuose, vežami į mirties stovyklas, ne visi buvo tik abejingi stebėtojai. Būta net tokių, kurie su žiniomis apie mirties stovyklas pasiekė Vakarų valstybių sostines. Tik ten, deja, nebuvo išgirsti.

Janas Karskis (Yad Vashem nuotrauka)

Kai Varšuvoje liepsnojo sukilimas, brutaliai malšinamas nacių ir pasyviai iš kitapus Vyslos stebimas sovietų, būta gausybės tų, kurie prisiekė „ir jei Miestas išnyks bet paliks bent vienas / jisai nešis Miestą tremties keliais savyje / jisai bus Miestas.“

Kai komunistinėje priespaudoje daugelis skubėjo matuotis savuosius ketmanus ir mokėsi totalitarinio režimo taisykles, girdėjau ten atšaldytą degtinę su silkučių užkanda ir saldybę tamsią moteriškės kūno mėgusį poetą pasauliui kalbant apie pavergto proto fenomeną. 

Zbigniewas Herbertas (A. Jałosiński/Forum/ culture.pl nuotrauka)

Kai ne tik Rytų bloke, bet ir kitapus Geležinės uždangos tvyrojo įtampa ir baimė dėl sovietų užmačių, popiežiaus iš Lenkijos žodis „Nebijokite!“ įkvėpė milijonus priespaudą kenčiančių žmonių išdrįsti gyventi tiesoje. Galiausiai tie, kurie skaičiuodami savuosius tankus juokėsi iš Šv. Petro įpėdinio, neturinčio nei vieno šarvuočio, turėjo pripažinti, jog istorijoje ne visados laimi prievarta. 

Kai totalitarinis režimas mito ir stiprybės sėmėsi supriešindamas visuomenę, skatindamas tarpusavio nepasitikėjimą, Lenkijoje iškilo tie, kurie aukštai iškėlė solidarumo vėliavą. Solidarumo tarp kairės ir bažnyčios, darbininkų ir intelektualų. Solidarumo, kuris nukreiptas ne prieš kažką, o vardan kažko kilnaus. Čia niekad nestigo tų, kurie už laisvę buvo pasiryžę sumokėti savo laisve suvokdami, kad tarp kalėjimo kameros ir kalėjimu paverstos Lenkijos mažas skirtumas. Priešingai, tie kalėjime savo dvasia buvo laisvesni nei dauguma tų kitapus grotų. 

Šventasis Jonas Paulius II

Kai Lenkijoje ir visame Rytų bloke dar nekvepėjo laisve, jau buvo tų, kurie kūrė vizijas laisvai tėvynei. Jie perspėjo savo tautiečius, kad tėvynės laisvė bus įmanoma tik tada, jei Lenkija gerbs savo kaimynų nepriklausomybę ir suverenumą palikdama atsiminimus apie Lvovą ir Vilnių istorijos vadovėliams.

Su pasigerėjimu skaitau apie tuos išmintingus brolius lenkus, kurie, klibant komunistinės sistemos pamatams, ragino ne deginti partijos komitetus, o kurti savuosius. Kerštas tik naikina, bet nesunokina vaisių. Vaisiai subręsta kantriai darbuojantis idealo šviesoje. Atmenu ir tuos, kurie agitavo ne už revoliuciją, o už tai, kas derantis prie apskritojo stalo vėliau buvo pakrikšyta naujadaru „refoliucija“ (kažkas tarp reformų ir revoliucijos; kažkas, kas gimsta iš revoliucijos atėmus kraujo praliejimą).

Jerzy Giedroyc, Maison-Laffitte, 1987, Bohdan Paczowski nuotrauka

Kai griūvant Berlyno sienai ir pučiant permainų vėjams, atsirado galimybė nesuklastotai istorijai, Lenkijoje būta drąsių žmonių, kurie garsiai priminė, jog nepakanka apie save pasakoti tik kaip apie didvyrius, aukas ar pasyvius stebėtojus. Būtina kalbėti ir apie tuos, kurie savo valia tapo blogio bendrininkais. Juk tik tiesa ir atgaila gali išlaisvinti ir užgydyti žaizdas. 

Nerašysiu skambių apibendrinimų, nes kiekviena tauta susideda iš gausybės atspalvių. Tačiau, žvelgdamas į Lenkijos istoriją, matau gausybę žmonių, kurie didžiausių išbandymų akimirkomis buvo tikri žmogaus orumo, solidarumo, laisvės, tikėjimo ir tiesos liudytojai. Kai galvoju apie Lenkiją, visų pirma galvoju apie tokius kilnius jos žmones kaip Jerzy Giedroycas, Janas Karskis, Czeslawas Miloszas, šv. Jonas Paulius II, Zbigniewas Herbertas, Adamas Michnikas, Leszekas Kolakowskis, Jozefas Tischneris ir daugelis kitų. Tai leidžia viltis, kad visų dabartinių ir ateityje laukiančių išbandymų akivaizdoje kils naujos kartos, savo sielose brandinančios šių tauriausių žmonijos idealų sėklas. Su gimtadieniu, broliai lenkai. Su Jūsų valstybės šimtmečiu. Už jūsų ir mūsų laisvę. Už šimtmetį. Sto lat!