Kadras iš rež. Pernille Fischer Christensen filmo „Astridos Lindgren jaunystė“ („Unga Astrid“, Švedija, Danija, 2018 m.).

„Ak, kaip aš pavargau nuo tos Astridos Lindgren!“ – šiuos žodžius ištarė ne kas kitas, o ta pati pasaulinio garso rašytoja Astrida Lindgren. Būtent jos vardą kartu su garsiojo režisieriaus Ingmaro Bergmano dažniausiai pamini švedai, kai jų užklausia apie žymiausius šalies žmones. Tačiau buvo laikas, kai jos vardas nebuvo žinomas taip plačiai, ir pati rašytoja nenumanė, kad kada ištars tokius žodžius. Astridos laukė ilgas kelias iki populiariausios visų laikų Švedijos moters titulo. Lapkričio 14 d. švedų rašytojai turėjo sueiti 111 metų, tad ta proga prisiminkime, kokia buvo jos kelionė.

Rašytojos vaikystė buvo laiminga. Ji buvo tarsi ta, kurią Astrida aprašė knygose „Mes varnų saloje“ ar „Padaužų kaimo vaikai“ – žaisminga ir nerūpestinga.

„Mes tiek žaisdavom, kad nuostabu, kaipgi nenusižaisdavom iki mirties“, – savo vaikystę prisimena ji. Tačiau vaikystė baigėsi, kai Astrida suprato, kad nebegali žaisti. Tada jai buvo 13 metų. Atsisveikinimas su vaikystės metais jai buvo labai skausmingas. O prasidėjusi paauglystė ir jaunystė Astridai atnešė naujų patirčių.

Jos paauglystė buvo pažymėta maišto. Pašėlusi Astrida buvo ta pirmoji moteris savo gyvenvietėje, kuri nusikirpo ilgąsias kasas, o tai mažo Vimerbiu miestelio gyventojams atrodė labai neįprasta. Jie prašydavo, kad ji nusiimtų kepurę, kad galėtų pamatyti jos trumpus plaukus.

Būdama nepaprastai imli ir smalsi, tuo metu mergina pažiūrėjo visus teatro spektaklius ir filmus, kurie tik pasiekė mažąjį Vimerbiu miestelį. Be to, Astrida be galo mėgo šokti – nuo tradicinės muzikos iki tuo metu visai naujo džiazo. Kaip sako pati Astrida: „Tuo metu aš patyriau didžiulę transformaciją ir akimirksniu tapau tuo, kas vaidinama džiazo aistruoliu.“

Jau tada miestelyje garsėjanti kaip puikiai įvaldžiusi rašymo meną, ji buvo vadinama vietine Selma Lagerlöf. Tada Astrida tvirtai nusprendė, kad rašytoja ji tikrai niekada nebus. Kad ji būtų žinojusi.

Tačiau visos linksmybės griuvo, kai aštuoniolikos ji tapo nėščia. Šį kartą savo miestelyje rašytoja „išgarsėjo“ visai kitaip.

„Dar niekada nebuvo tiek daug apkalbų apie tokį menką dalyką, bent jau ne Vimerbiu. Tai, kad visų tų apkalbų priežastis buvau aš, mane vertė jaustis lyg įmestai į gyvačių pilną duobę. Todėl nusprendžiau kuo greičiau pabėgti iš šios duobės“, – prisimena tą laiką Astrida. Bėgdama nuo bendruomenės spaudimo, ji išvyko į Stokholmą, kur praleido sunkius metus vargiai sudurdama galą su galu.

Tačiau sunkiausia jai buvo būti atskirtai nuo sūnaus Lasės, kurį buvo privesta atiduoti auginti svetimiems. Būtent per savo vaiką jį patyrė vienišo vaiko skausmą. Astrida per jaunystės dramą kitaip pamatė vaikystės pasaulį, pajuto, ką reiškia skausminga, beglobė vaikystė. Ši patirtis atsispindi jos knygose „Mijo, mano Mijo“ ir „Rasmusas klajūnas“.

Būtent tai, pačios rašytojos žodžiais, ją privertė visada bet kokiomis aplinkybėmis rinktis vaiko pusę. Ir štai taip gimė jos knygos – apie vaikus, skirtos vaikams, ir ne tik suaugusieji, bet ir patys vaikai stebisi, kaip ji – tokia pagyvenusi moteris – sugeba taip gerai suprasti vaikus. O ji pati sako, kad rašo tam vieninteliam vaikui – tai yra sau.

Visą šią A. Lindgren vaikystės ir jaunystės istoriją bus galima pamatyti jautrioje biografinėje dramoje „Astridos Lindgren jaunystė“ kino teatruose nuo gruodžio 14 dienos.

Filmo anonsas: