Laikais, kai Lietuvoje jungiami universitetai, svarstomas mokslo institutų likimas, dera prisiminti jau kelis šimtmečius siekiančią tikrovę: Jungtinių Amerikos Valstijų Harvardo universitetas, skirtingai nei mūsų aukštosios mokyklos, savo misiją yra suformulavęs ne kelių pastraipų ar puslapių dokumentuose, o vieninteliu sakiniu – Harvardo universiteto misija yra ugdyti moralų žmogų. Ir nė žodžio apie žinias, verslumą, formuojamus įgūdžius ar gebėjimų lavinimą. Tiesiog moralės nepraradęs individas ir universitete, ir vėlesniame gyvenime visus mūsų šalies universitetams svarbius bruožus geba ugdytis ir pats savarankiškai.

Šios esminės priešpriešos kontekste šiemet pasirodė Rūtos Oginskaitės parengta pokalbių su Olga ir Grigorijumi Kanovičiais knyga „Gib a kuk, Žvilgtelėk“. Autorė apie mėnesį praleido Kanovičių namuose ir, daugiausia, G. Kanovičiaus sūnaus Dmitrijaus dėka, kalbėjosi su rašytoju ir jo žmona, kuri knygoje atsiskleidžia ne kaip pilka moteris šalia didžios asmenybės, o kaip G. Kanovičiaus bendraautorė, be kurios visa romanų saga turbūt nebūtų išvydusi pasaulio ir patekusi į skaitytojų rankas. Vien G. Kanovičiaus santykiai su savo pagalbininke žmona Olga rodo, kad etiniai standartai šiuose namuose yra patys aukščiausi: jokio hierarchinio požiūrio, jokio autoriaus pasipūtimo ar narciziško gėrėjimosi savimi. Vietoje to, aiškus ir sąmoningas savo kaip žmogaus ir rašytojo uždavinio suvokimas – pastatyti  paminklą Antrojo pasaulinio karo metais daugybėje Lietuvos miestelių gyvenusiems žydams, kuriuos prisiminti ir gerbti pradedama tik dabar, o G. Kanovičius savo kaip romanisto kelią pradėjo jau prieš kelis dešimtmečius. Kitaip sakant, aptariama knyga tik patvirtina tai, kas matoma ir perskaičius bet kurį rašytojo romaną ar apsakymų knygą: rašyta ne dėl savęs, ne dėl to, kad pačiam būtų lengviau, o dėl to, kad verkiant reikėjo prabilti žuvusiųjų vardan. G. Kanovičius nėra vienas ir vienintelis kūrėjas, rašęs apie įvairialypę žydų tautos istoriją, tačiau tik jo prozoje ryškėja, kad kalbama apie masinę sąmonę ir kolektyvinę sąžinę. Tai, kas, atrodė, pražuvo negrįžtamai, turėjo būti prikelta naujam gyvenimui, kuris dėl literatūros meno ypatybių jau vadintinas amžinybe, arba bent gyvybe tokiam laikotarpiui, kuriame vis dar bus žmogus.

R. Oginskaitės knyga ir paties rašytojo kūryba puikiai atskleidžia, kad apie G. Kanovičių galima kalbėti kaip apie vadinamąjį „genius loci“ – „vietos genijų“. Lietuvos žydų literatūros ir kitų menų istorijoje iki tol, regis, nebuvo autoriaus, kuris būtų tiek jautrus savo išgyventai ir aprašomai vietai, kuri, suprantama, yra ne medžiai ir gatvės, o žmonių gyvenimo ir sugyvenimo vieta. Akivaizdu, ir G. Kanovičius tai patvirtina R. Oginskaitei ir skaitytojams, kad pasirinkimas rašyti apie savo vaikystės Jonavos miestelį buvo padiktuotas ir to, kad vaikai yra patys jautriausi aplinkai ir kitiems, ir sąlygos, kuri lėmė, kad, kai G. Kanovičius užaugo, tos vaikiškos tikrovės nebeliko jokiu pavidalu. „Genijaus“ sąvoka mūsų literatūroje ir kultūroje pastarąjį šimtmetį yra vartojama gana ribotai ir rezervuotai, tačiau ši romantizmo laikus siekianti kategorija G. Kanovičiaus atveju žymi ne kokias nors jo viršgalimybes ar ypatingus gebėjimus, o vieną vienintelę, tačiau turbūt pačią svarbiausią menininkui savybę – atsidūrus bet kurioje aplinkoje, tuoj pat absorbuoti ir emocinį, ir daiktinį, ir etinį žmonių santykių turinį. Toks žmogus, koks yra G. Kanovičius, galėjo parašyti savo romanus ir todėl, kad nuo pat vaikystės gebėjo atidžiai stebėti ir moraliai apmąstyti situacijas, žmones ir įvykius. Vietos genijus mums primena, kad iki karo Lietuvoje egzistavo ištisa tautinė bendruomenė, kurią sunaikinus, bandyta ją ištrinti iš atminties.

Ką G. Kanovičiaus kūryba ir R. Oginskaitės pokalbių su autoriumi tomas parodo ir duoda Lietuvos skaitytojams? Daugiausia, kas įmanoma – suprasti, kad Žemėje vis dar esama noro ir galimybės atsiminti, kartais labai to nenorint kitiems ir bandant įvesti situacinę moralę. Aptariama knyga mus moko tiesos, kad moralinė sąmonė ir jautrumas gimsta ne aktualiojoje dabartyje, o iš anksto pirmiausia pačiam sau suformuluotuose principuose. Gal iš šios savybės ir radosi tai, ką galėtume vadinti G. Kanovičiaus drąsa ir atviru, moraliu santykiu su žmonėmis. Kai pats sau nubrėži ribas, kurių nenori peržengti, nebelieka aplinkinio pasaulio baimės ir netikrumo.

R. Oginskaitės pokalbiai su Olga ir Grigorijumi Kanovičiais žymi tą teigiamą lūžį, kuris vis dar gali įvykti, jei nustosime kariauti atminties karus ir pagaliau pripažinsime, kad, kaip G. Kanovičiaus romanuose, žmonės yra įvairūs ir ne visi jie verti pagarbos ir atminimo. Nuostabus yra rašytojo apsisprendimas, kalbant apie savo praeitį, minėti tik tuos, kurie įsiminė dėl gerų darbų ir teigiamų savybių – visi kiti tiesiog neverti būti minimi. G. Kanovičiaus ir O. Kanovič atsiminimai stebėtinai paprastai išsprendžia tai, prie ko jau kelis šimtmečius suka galvas literatūros teoretikai, tvirtinantys, kad memuarų literatūra visada kiek pakeičia tikrąją praeitį, ją deformuoja ir randasi tam tikrų tiesos deviacijų. G. Kanovičius netiesiogiai prieštarauja, atsimindamas tik tai, kas nusipelno būti prisiminta.

Knyga „Gib a kuk, Žvilgtelėk“ skaitytojams gali būti tas sąžinės taurės lašas, kuris priverčia permąstyti savo gyvenimą sąžinės, etikos ir moralės atžvilgiais. Tūkstantmetė žydų tautos istorija, G. Kanovičiaus prikelta tarpukario ir karo Jonava, prisiminimai iš Kanovičių namų Izraelyje vis dar palieka viltį, kad pasaulyje esama bent kelių sąžiningų ir nesusitepusių žmonių, kurie apie save negalvoja kaip apie išminčius ir didaktus, neskelbia absoliučių tiesų ir nereikalauja joms paklusti besąlygiškai – vietoje to, literatūros kūriniai pasiūlo empatišką, Kito tikrovę ir dialogą pripažįstantį istorinį pasakojimą, kurio moralas skaitytojui toks akivaizdus ir kartais gali tapti toks nepasiekiamas. G. Kanovičiaus kūryba – tai ne pramoginio skaitymo lektūra, o stiprybės ir etinių atramų ieškančiam žmogui skirtos knygos.