Evgenios Levin nuotrauka

Garsus fotografas Janas Bulhakas, užfiksavęs 1912-1944 metų Vilnių gausybėje fotografijų, yra minėjęs, kad šis miestas pasižymi itin jautria gamtos ir architektūros darna. Gėrėdamasis Vilniumi su didele nostalgija jis prisimindavo tai, kas amžiams jau buvo prarasta. Apie pavojų Vilniaus Senamiesčiui dar 1912 metais kalbėjo ir kraštotyrininkas Vladislavas Zahorskis: „Kadangi Senamiestis yra Vilniaus centre, jis iš esmės pasmerktas, ir netoli laikas, kai tik senuose raižiniuose galėsime jį pamatyti. Taikantis prie nūdienos poreikių, senieji namai arba perstatomi, arba jų vietoje kyla nauji daugiaaukščiai. Kertami didžiuliai langai parduotuvių vitrinoms, sienos apkarstomos įvairiakalbėmis iškabomis...“ 

Pasakyta daugiau nei prieš šimtą metų, bet atrodytų, lyg šiandien. Kažkodėl šią Vladislovo Zahorskio mintį, pacituotą Tomo Sakaulausko knygoje „Missa Vilnensis“, prisiminiau lapkričio 8 d. Vilniaus klubo organizuotoje konferencijoje, klausydama diskusijos apie naująją Vilniaus architektūrą. Kadangi konferencija buvo skirta Vilniaus tapatybės aptarimui, diskusijoje dalyvavę architektai ir vystytojai, į kurių kompaniją buvo pakviestas ir Vilniaus reliktų tyrinėtojas Darius Pocevičius (greičiausiai atstovavęs nepakviestų į diskusiją menotyrininkų luomą) besikeičiančiam architektūriniam Vilniaus veidui skyrė daug dėmesio.

„Statau naujus modernius namus, bet man smagiau Senamiestyje...“ – prisipažino A. Avulis. 

Kalbėta apie kūrybą, seno ir naujo santykį, džiaugtasi tiek pokyčiais, tiek tęstinumu. Kalbėta apie Vilniaus skirtį: dešiniajame Neries krante dar prieš 50 metų suprojektuotą architektūrinę kalvą, reprezentuojančią šiuolaikinį modernųjį Vilnių, bei Senamiestį, saugotą tarpukario architektų ir niokotą sovietmečiu. Niokotą, atgimstantį, iki šių dienų traukte traukiantį visus. Tad ypač ryškiai man suskambo garsaus Vilniaus vystytojo Arvydo Avulio ir architekto Gintaro Čaikausko mintys apie tuščią industrinę kalvą ir Šnipiškes bei apie Senamiestį, su kuriuo vargu, ar pakonkuruosi. „Statau naujus modernius namus, bet man smagiau Senamiestyje...“, – prisipažįsta A. Avulis. 

Rasos Baškienės nuotrauka

„Sakraliniai Senamiesčio pastatai yra kontrastas pinigų darymo mašinoms, – atsako architektas G. Čaikauskas. – Bažnyčios buvo statomos kaip aukščiausios dvasinės kulminacijos išraiška. Gal didikai statė kaip išpirką už savo nuodėmes? Gal galima analogiją išvesti? Gal dabartiniam verslui reikėtų pakrypti dvasingumo linkme? Sunkiai kol kas pavyksta naujajai architektūrai surasti santykį su aplinka, bet yra būdų, kaip tą harmonizuoti. Suprantu investuotojus, kad spaudžia „tos lentelės“...Tie urbanistiniai planai daromi labai teoriškai, o kai ateina architektas, jis įleidžia rankas į žemę. Ir jei nepavyksta tų planų harmonizuoti su aplinka, prasideda drama...”

Stiprūs žodžiai. Ir kas paneigtų faktą, kad drama prasideda tuomet, kai dideli pinigai imasi diktuoti naujas architektūros madas, be skrupulų, teismais nutildant jaučiančius ir ginančius senąją miesto dvasią – jo genius loci? Lietuvoje, kaip teigia  asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narė Rasa Kalinauskaitė, stiprėja reiškinys, pasaulyje žinomas kaip strateginis bylinėjimasis prieš visuomenės dalyvavimą (angl. SLAPP), kai verslo korporacijos arba valdžios institucijos imasi teisiškai persekioti piliečius, įsitraukusius į viešojo intereso gynimą.

Reikalaujama tokius piliečius nubausti dėl esą padarytos žalos ir kenkimo, tačiau iš tiesų siekiant įbauginti, atgrasyti, nutildyti. Naujausi tokių strateginių bylų atvejai yra 50 tūkst. eurų dydžio ieškinys Rasai Kalinauskaitei, kurį iškėlė projektą prie Lukiškių Dominikonų ansamblio su Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia (vadinamasis Vasario 16-osios g. projektas) planuojanti UAB „Orkela“ (ši bendrovė priklauso fondui „Lords LB Special Fund IV“, kurį valdo „Lords LB Asset Management“). Kitas pavyzdys – ieškinys, kurį Vilniaus Senamiesčio bendruomenei iškėlė daugiabučius namus Misionierių ansamblyje statanti UAB „Misionierių namai“, reikalaudama uždrausti bendruomenei naudoti domeną „misionieriai.com“ kaip galintį suklaidinti besidominčius daugiabučiais, kuriuos ši įmonė reklamuoja portale „misionieriai.lt“. 

Sutramdžius aktyviausiuosius, jau galima ir su visuomene surasti bendrą kalbą.„Nedramatizuočiau, kad visuomenė suradikalėjo“, – konferencijoje teigia Mindaugas Marcinkevičius, didžiausio „Lords LB Asset Management“ akcijų paketo savininkas. – Pirmus dvidešimt penkerius metus buvome sudievinę kapitalą, kuriam leisdavome viską. Dabar įžengėme į kitą laikotarpį, kai visuomenės balsas yra naujas šventasis. Užtenka vienam garsiai šūktelėti, ir mūsų Vasario 16-osios gatvės projektas stabdomas, atsiranda visa eilė naujų vertingųjų savybių. Tikiuosi, kad ta švytuoklė nusistovės per artimiausią penkių, gal dešimties metų laikotarpį, kai mes, vystytojai, išmoksime greičiau ir efektyviau susikalbėti su visuomene, rasti sprendinius. Kad bendruomenė dalyvauja kuriant projektus yra nuostabu. Klausimas, kaip ji tą daro. Ar lemia tas, kas garsiausiai rėkia?“

„Jei reiktų besti į kartą, kuri jaučiasi šeimininkė, sprendžianti, kas yra Vilnius ir koks jis turi būti – tai būtų žmonės, gimę aštuntajame dešimtmetyje, baigę mokslus dešimtajame dešimtmetyje.

Į šį klausimą savo klausimu antrojoje konferencijos dalyje atsakys kultūros istorikas Darius Kuolys: „O gal ta įtampa kyla tarp žmonių su klausa ir nomadų, atvykusių į Vilnių lyg į prerijas? Vilniaus vystytojai laukia tos pilietinės brandos iš visuomenės, kai ji pritars jų projektams ir nebediskutuos. Kokie lūkesčiai žmonių, turinčių galią? Tartis, bet taip, kad bendruomenė pritartų galios pozicijai?“   

Tad kas Vilniuje užsako muziką?

Bent man teisingą atsakymą pasufleruoja dar vienas konferencijos dalyvis filosofas Viktoras Bachmetjevas. „Jei reiktų besti į kartą, kuri jaučiasi šeimininkė, sprendžianti, kas yra Vilnius ir koks jis turi būti – tai būtų žmonės, gimę aštuntajame dešimtmetyje, baigę mokslus dešimtajame dešimtmetyje, kuriame švietimas ir išsilavinimas nebuvo vertinami. Turėjome buvusių struktūrų krizę, ypač humanitariniuose moksluose. Tai paliko ženklą – jie nėra nežiniukai, tačiau savamoksliai. Tos kartos žmonės yra individualistai, nepasitikintys jokiomis kolektyvinėmis struktūromis, įstatymais, humanitarinėmis iniciatyvomis. Ši karta atvyko iš miestelių, tad Vilniuje gyvena miesteliečiai…”, – reziumuoja V. Bachmetjevas.

***

Ir pabaigai.

„Man gražus pastatas ne tas, kuriame daug kvadratų, o tas, kuriame pilna žmonių”, – klausytojus patikina Mindaugas Marcinkevičius.

O balsai iš salės atitaria: „Akropolis?“