BFL nuotrauka

Menotyrininko Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Čia buvo kada? Prieš savaitę turbūt, Susisiekimo ministras pranešė, kad (ne cituoju, o maždaug atpasakoju) paprašė Kultūros ministerijos leidimo nugriauti į kultūros vertybių registrą įrašytą Vilniaus oro uosto senąjį, 1954 metais pastatytą, terminalą.

Aš visiškai sutinku – jį griauti reikia. Senasis pastatas yra tobulas sovietinės architektūros bejėgystės pavyzdys ir dar geresnė iliustracija nuostatos, teigiančios, kad bloga architektūra kenkia gyvenimo kokybei. Pavyzdžiui, atvykstančių keleivių laukimas centriniame hole yra žudantis, nes architektai Burdinas su Jelkinu, kaip ir daugybė jų socialistinio realizmo kolegų, nemokėjo suvaldyti klasicizmą imituojančių erdvių: holo kubo, tiksliau – vertikalaus stačiakampio disproporcijos negelbsti nei horizontalus skaidymas balkonais antro aukšto lygyje, nei tuos balkonus laikančios apkūnios kolonos, nei rozetėmis dekoruotos lubos, nei turėklai su baliustradomis. 

Ne ką geriau (aš vis dar kalbu apie klasicistinius kriterijus) atrodo ir fasadas, kurio centrinė dalis išdarkyta aklais plotais šonuose, o abu fligeliai suprojektuoti kaip carinės Rusijos kareivinės. Vilniaus oro uosto senasis terminalas yra bjaurus, ir, jei jis bus nugriautas, netektis gali sukelti gailestį tik kaip buvusio, jaunesnio gyvenimo artefakto praradimas. Žinoma, būtina pridurti, kad šalia senojo terminalo per dvi jau įvykusias rekonstrukcijas pastatytas penkiagubai didesnis priestatas iš viso neturi architektūros meno, blogo ar gero, savybių.

Bet, iš kitos pusės žiūrint, senasis terminalas yra valstybės saugomas (aš nesigilinu į priežastis, kodėl taip buvo padaryta), ir pirštų spragtelėjimu šio sąrašo koreguoti negalima. Ypač kai pirštais prieš skurdžiausios Kultūros ministerijos nosį spragsi turtingasis Susisiekimas. Nes demonstratyvaus, energingo ir naudingo paveldosauginio pasispyriojimo frontas yra labai platus. Galima pradėti nuo centrinio fasado, kuriame aklini šoniniai plotai harmonizuojasi su minimalistine fligelių architektūra, o visuma lyg ir praneša, kad jauni architektai Dmitrijus Burdinas ir Genadijus Jelkinas, pradėję Vilniui dirbti prieš pat Stalino mirtį, savo kūriniu simboliškai praneša už kelerių metų užgriūsiančią modernizmo architektūroje bangą.

Taip pat verta priminti, kad septyniose fasado nišose stovinčias skulptūras aviacijos tema sukūrė klasikai – Bronius Vyšniauskas, Leonas Žuklys, Konstantinas Bogdanas ir dar keli. Lubų rozetės ir turėklų baliustrados taip pat turi unikalų pranešimą, skelbiantį apie vietinių meistrų ir dekoratyvinio meno amatininkų kvalifikacinius lipdymo ir gipso liejimo gebėjimus. Taip pat verta priminti, kad pastato valdytojai sunaikino saugomą terminalo restorano interjerą, o šiek tiek vėliau – ir patį restoraną, negaudami už barbarystę jokių bausmių.

Visa tai verta susiorganizuoti ne vien dėl smagaus (nors tai visuomet malonu) žinybinio erzinimo, bet dėl akyse įgyjamų derybinių galių, kurias galima rezultatyviai panaudoti šalies ir sostinės labui. (Pagalvojus, kultūros paveldo registras yra vienintelis realus svertas, priverčiantis arogantišką aplinką skaitytis su kultūros lauku. Todėl į registrą reikia įtraukti kuo daugiau neakivaizdžiai vertingų objektų ir naudoti juos įtakos derybose. Aišku, yra ir blogesnis šios puikios situacijos scenarijus – verslas visuomet lengvai laimės, ir paveldosaugos prestižas kris į bedugnę). Už suteiktą vertingą, net neįkainojamą paslaugą verta iš Susisiekimo ministerijos mainais gauti pažadą nugriauti dar vieną socrealistinę baidyklę – Vilniaus Geležinkelio stotį ir pastatyti naują, perdengiant visą bėgių mazgą, šitaip sujungiant Naujininkus su miesto centru.

Ernestas Parulskis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

ERNESTAS PARULSKIS: Susijungus universitetams Edukologijos universiteto pastatas ištuštėjo. Jis buvo pastatytas negabių rusų architektų maždaug tuo pat metu, kaip ir Vilniaus oro uosto pirmasis terminalas – 1955 metais. Lyginant abu pastatus tenka pripažinti, kad aviastotis suprojektuota meistriškiau, nes prie Neries vingio pastatytas gremėzdiškas namas yra vienas negražiausių sostinės pastatų.

O geranoriškumo įrodymu galėtų tapti avansinis gestas – tiesiog rytoj susprogdinti Profsąjungų rūmus ir paruošti Tauro kalną būsimai Koncertų salės statybai. Taip pat į seno terminalo pašalinimo kainą įeitų ir visų apipešioto socrealizmo stiliumi suręstų namų Goštauto gatvėje nugriovimas, vietoj jų pastatant kokios nors padoresnės epochos daugiabučių replikas (replikos būtinos, norint išlaikyti imitatorišką gatvės dvasią). Aš suprantu, kad pastarasis reikalavimas yra perteklinis, bet jį būtina įtraukti į hipotetines derybas tarp paveldosaugininkų ir transportininkų, įtraukti dėl manevro laisvės, kai jau teks daryti kompromisus.

Ir tai yra įmanoma, nes jau turime pavyzdį, kaip herojiškai ir sėkmingai gali bendradarbiauti žinybos dėl aplinkos grožio. Aš prieš porą savaičių vėl buvau Kretingos muziejuje ir pats nustebau, kad nebeatsimenu baisaus griozdo, riogsojusio muziejaus parke. Tai buvo sovietmečiu iš silikatinių plytų sumūrytas tipinio projekto keturių aukštų mokyklos priestatas. Turistai, anuomet fotografuojantys Kretingos muziejų, turėjo virtuoziškai kadruoti, kad nuotraukoje liktų tik gražusis dvaras su žiemos sodu.

Mokomasis korpusas priklausė Klaipėdos valstybinei kolegijai, ir bet kuriam ūkininkui tokio gero daikto nuvertimus buvo panašus į košmarą. Bet skonio valia nugalėjo –kolegija priestatą atidavė Švietimo ministerijai, ši – Kretingos savivaldybei, savivaldybė – muziejui. Muziejų palaikė teismas, iškeldinęs kažkaip mikliai atsiradusius nuomininkus, ir prieš trejus metus priestatas buvo nugriautas. Šitaip Kretingos dvaro parke atsirado optimistiškiausia tuščia Lietuvos vieta.

Vilnius, beje, turi hipotetinę galimybę aplenkti Kretingą. Susijungus universitetams Edukologijos universiteto pastatas ištuštėjo. Jis buvo pastatytas negabių rusų architektų maždaug tuo pat metu, kaip ir Vilniaus oro uosto pirmasis terminalas – 1955 metais. Lyginant abu pastatus tenka pripažinti, kad aviastotis suprojektuota meistriškiau, nes prie Neries vingio pastatytas gremėzdiškas namas yra vienas negražiausių sostinės pastatų, o mano asmeniniame blogiausios Vilniaus architektūros reitinge užima antrą vietą.

Aš esu įsitikinęs, kad jį pastačius suveikė jau minėta gyvenimo kokybės priklausomybė nuo architektūros: visos šiandienio Lietuvos švietimo bėdos atsirado todėl, kad šalies mokytojams teko per šešiasdešimt metų mokytis šiame atstumiančiame ir slegiančiame name (beje, lietuviškų oro linijų nesėkmės atsirado dėl tos pačios architektūrinės priežasties). Tradiciniai ūkininkai jį nori eksploatuoti ir toliau (nes juk toks geras daiktas), atiduodami negražiausią dalį, centrinius rūmus, niekuo nenusikaltusiai Vilniaus kolegijai.

Nors sprendimas, atrodytų, akivaizdus – atsikratyti prakeiksmo galima tik nugriovus buvusio universiteto rūmus. O nugriovus prisiminti Kretingos sėkmę ir toje vietoje nebestatyti nieko.

lrt