Pixabay.com nuotrauka

Prekyba žmonėmis, moderni vergovės forma, yra vienas pelningiausių nusikaltimų pasaulyje. Ji apima žmonių verbavimą, pervežimą, perdavimą, slėpimą, naudojant prievartą, apgaulę, sukčiavimą, piktnaudžiavimą padėtimi. Naujausios šiuolaikinės vergovės formos – seksualinis išnaudojimas, fiktyvios – išnaudojamosios santuokos, priverstinis darbas, organų pašalinimas, nepilnamečių įtraukimas į nusikaltimus. Prekybos būdai nuolat keičiasi, prekiautojams žmonėmis atrandant vis naujų priemonių verbuoti potencialias aukas. Dažniausiai nusitaikoma į pažeidžiamiausias visuomenės grupes: vaikus iš globos namų ar problemų turinčių šeimų, asmenis, kenčiančius nuo priklausomybių, neįgaliuosius, finansinių sunkumų patiriančius žmones, moteris.

Europos Komisijos (EK) duomenimis, 67 proc. prekybos žmonėmis aukų yra parduodamos seksualiai išnaudoti, 21 proc. – kitokių formų priverstiniam darbui, 12 proc. – kitiems tikslams, pavyzdžiui, organų paėmimui, buitinei vergovei, elgetauti. Net 95 proc. žmonių, kurie tampa prekybos žmonėmis aukomis siekiant seksualiai išnaudoti, yra moterys.

Lietuva kol kas vis dar yra aukų kilmės šalis. Prekyba žmonėmis prasideda Lietuvoje: įvairiais būdais užverbuoti lietuviai įtraukiami į prekybos žmonėmis tinklą, išvežami į užsienį. Žmonės, ieškodami pelningesnio darbo užsienyje, dažna dirba ir gyvena nežmoniškomis sąlygomis, neturėdami jokių socialinių, medicininių garantijų. Dažniausiai tai – statybų, žemės ūkio, paslaugų sektorių darbai.

LR Vyriausybė, siekdama apsaugoti savo piliečius nuo šiuolaikinės vergovės, 2016 m. įkūrė Kovos su prekyba žmonėmis koordinavimo komisiją. Apie veiklą šioje komisijoje kalbamės su jos nare, Jungtinės Karalystės Lietuvių bendruomenės pirmininke DALIA ASANAVIČIŪTE, kuri lankosi Lietuvos mokyklose ir kalbasi su moksleiviais apie galimus pavojus, susirengus vykti į užsienį be jokios informacijos ir žinių.

Jungtinės Karalystės Lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė. Bendruomenės archyvo nuotrauka

Esate Kovos su prekyba žmonėmis koordinavimo komisijos narė. Papasakokite apie savo veiklą šioje komisijoje.

Nors Kovos su prekyba žmonėmis koordinavimo komisija veiklą pradėjo 2016-ųjų metų antroje pusėje, tačiau mano pavardė papildytame narių sąraše atsirado tik šių metų rugpjūtį. Jaučiu didelę atsakomybę, nors esu vienintelė narė, gyvenanti ne Lietuvoje ir atstovaujanti diasporai. 

Susidūrę su didžiuliu atvykusių į Jungtinę Karalystę lietuvių išnaudojimu ir prekybos žmonėmis atvejais, pradėjome minti kelius į ministerijas, Seimo narių kabinetus – ypač po to, kai Jungtinės Karalystės premjerė kovą su prekyba žmonėmis paskelbė asmeniniu savo įsipareigojimu. Jungtinėje Karalystėje taikoma edukacinė prevencija, įmonių kultūros ir taisyklių netolerancija išnaudojimui, taip pat gausybė vyriausybinių priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią moderniajai vergystei. Tai puikus kovos su prekyba žmonėmis pavyzdys mums. Puiku, kad Lietuvos vyriausybė atkreipė dėmesį į lietuvių emigrantų išnaudojimą ir ėmėsi spręsti kovos su prekyba žmonėmis klausimus. 

Komisijos posėdžio metu manęs buvo paprašyta apžvelgti dabartinę situaciją ir prevencines priemones, kurias vykdo Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė. Viena tokių priemonių – paskutinių klasių moksleivių informavimas apie išnaudojimo rūšis. Kreipėmės į Švietimo ir mokslo ministeriją, prašydami į ugdymo programos turinį įtraukti prekybos žmonėmis prevencinę medžiagą. 

Su kokiomis išnaudojimo formomis susiduria lietuviai, atvykę dirbti į Jungtinę Karalystę?

Lietuviai susiduria kone su visomis išnaudojimo formomis. Nors daugiausia kalbama apie prostituciją, ypač sparčiai populiarėja priverstinis darbas, išnaudojimas nusikalstamai veiklai, fiktyvios išnaudojamosios santuokos. Pats „nekalčiausias” būdas – darbo užmokestis, nesiekiantis Jungtinėje Karalystėje numatyto minimumo, taip pat darbo sąlygos, neatitinkančios įstatymais numatytų darbo sąlygų. Labai liūdna, kad lietuviai – ypač atvykę iš regionų, dažnai nematę geresnio gyvenimo, be girtuokliaujančių artimųjų – turi žemą savivertę, nesupranta, kad jais yra naudojamasi ir nepripažįsta tapę išnaudojimo aukomis. Vertimas vogti, vykdyti nusikaltimus, seksualinis išnaudojimas yra labai sudėtingi atvejai. O pats baisiausias – organų donorystė. 

Kokią pagalbą nukentėję žmonės gali gauti Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone? 

LR ambasada atlieka didelį darbą, nes JK Lietuvių bendruomenė gali vykdyti tik prevencinę ir švietėjišką veiklą tarp lietuvių. Norėčiau pagirti ambasados darbuotojus už jų profesionalumą, bendradarbiavimą, pasiaukojantį darbą – dažnai ir po numatytų darbo valandų. 

Apie žmonių išnaudojimo atvejus ambasada informuoja vietos teisėsaugos organus, organizuoja saugų aukų pargabenimą į Lietuvą. Jau ne pirmus metus vyksta diskusija apie specialaus atašė etato įsteigimą LR ambasadoje Londone. Jo pagrindinė pareiga būtų bendradarbiauti su policija ir specialiaisiais pareigūnais, įtraukiant Lietuvos teisėsaugos ir teisėtvarkos organus. 

Kokią pagalbą Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė teikia nukentėjusiems nuo išnaudojimo lietuviams? 

JK Lietuvių bendruomenė savo veiklos specifika ir turimomis kvalifikacijomis gali vykdyti tik prevenciją arba teikti informaciją. Bendruomenės savanoriai lankosi Lietuvos regionų mokyklose ir kalbasi su moksleiviais apie prekybos žmonėmis grėsmes ir atsakingą emigraciją. 

Atliekate labai svarbią misiją, savo atostogų metu vykdama į Lietuvos gimnazijas ir pasakodama moksleiviams apie galimas grėsmes, išvykus dirbti į užsienio valstybes. Pasidalinkite savo įspūdžiais iš šių susitikimų. 

Manau, kad tokios pamokos vaikams labai prasmingos, kadangi suteikta informacija formuoja kritinį mąstymą. Tikiu, kad jis pravers, priimant ateities sprendimus. Su komanda esame aplankę septynias mokyklas Skaudvilėje, Tauragėje ir kituose miestuose, mūsų jau prašo atvykti į kitų regionų mokyklas. 

Kiekviena gimnazija ir jos moksleiviai yra panašūs ir kartu skirtingi. Panašūs tuo, kad vis dar naiviai tiki, jog emigravus nieko blogo nutikti negali, nes tai – kelias į žymiai geresnį gyvenimą ir ateitį. Pastebėjau, kad jaunuoliai smalsūs, nebijantys turėti savo nuomonę. Džiugina, kad šita karta jau atsikrato savęs žeminimo tradicijos ir labiau pasitiki savimi, savo intelektu, išskirtinumu. Tačiau vis dar matau, jog daliai vaikų, gyvenančių šiek tiek prastesnėmis sąlygomis, kritinis mąstymas vystosi lėtai. Kai kur patys mokytojai neugdo vaikų smalsumo, savivertės, diskusijų meno. 

Kodėl pasirinkome regionų mokyklas? Esant didelei socialinei atskirčiai, augant skurdui, daugiausia emigruojama iš regionų. Statistika rodo, kad beveik pusė abiturientų planuoja išvykti į užsienį. Panašus skaičius rankų pakyla, kai, lankydamasi mokyklose, paklausiu, kiek jaunuolių planuoja išvykti. Beveik ketvirtis norinčiųjų emigruoti planuoja studijas užsienyje. Tačiau kita dalis svajoja apie emigraciją, nors neturi plano.

Pakalbėjus su gimnazistais darosi akivaizdu, kad dalis jų apie tai net nekalba ir nesitaria su tėvais. Be suaugusiojo pagalbos rizika tapti išnaudojimo auka labai didelė. O tapus prekybos žmonėmis aukomis, t. y. jau susidūrus su pasekmėmis, gelbėjimo procesas sudėtingas ir skausmingas. Todėl ypač svarbu šviesti jaunus žmones, prieš priimant jiems svarbius gyvenimo sprendimus, galinčius nulemti ateitį.