George'as Lamaitre'as ir Albertas Einsteinas

Spalio 26 d. Tarptautinė astronomų sąjunga balsavimu nusprendė, kad Hubble'o (Hablo) dėsnis, kuriuo pagrįsta Didžiojo sprogimo teorija, nuo šiol vadinsins Hubble'o-Lemaitre'o dėsniu. Profesoriaus Egidijaus Norvaišo teigimu, šiuo balsavimu atkurtas istorinis teisingumas – belgų kunigas George‘as Lemaitre‘as pirmasis suformulavo visatos plėtros dėsnį. 

„Albertas Einsteinas apie jo teoriją pasakė – matematiškai nepriekaištinga, bet niekam tikusi fizikoje. Visgi Einsteinas apsiriko: jo užrašytose kosmologinėse lygtyse pasaulis buvo stabilus, bet, pasirodo, teisus buvo Lemaitre‘as“, – teigia Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas profesorius EGIDIJUS NORVAIŠAS.

Kodėl įvyko šis balsavimas?

1927 m. George‘as Lemaitre‘as prancūzų kalba paskelbė straipsnį apie visatos plėtimąsi. Po metų mokslinėje asamblėjoje susitikęs su Hubble'u papasakojo apie visatos plėtros idėją, o 1929 m. Hubble'as, pateikęs naujų duomenų, ta pačia tema išleido straipsnį anglų kalba. Gal dėlto, kad Hubble'as buvo amerikietis, gal turėjo daugiau mokslininkų bičiulių, visatos plėtros dėsnis pradėtas vadinti jo vardu. Vėliau, paklaustas apie autorystę, Lamaitre‘as per daug dėl to nesiplėšė. Bet prieš kelias savaites istorinė teisybė buvo atkurta.

Kaip kilo Didžiojo sprogimo teorija?

Žmonės visada stebėjo dangų ir matė, kad žvaigždės sukasi, ir, nors praeina šimtas metų ar tūkstantis, atrodė, jog dangus nesikeičia. Tačiau atlikus tyrimus buvo pastebėta, kad kuo greičiau nuo mūsų tolsta žvaigždės, tuo jos tampa raudonesnės. Tai vadinama Doplerio efektu. Taigi buvo nustatyta, kad viskas nuo mūsų bėga ir vis didesniu greičiu.

Prof. dr. Egidijus Norvaišas. Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto nuotrauka

Ar tai reiškia, kad plečiasi erdvė ir dėl to kūnai tolsta?

Viskas plečiasi, bet klausimas, ką tai reiškia. Didžiojo sprogimo teorijos esmė yra tokia. Prieš 13,8 milijardų metų atsirado mažytis grūdelis – milžiniškas energijos kiekis. Prieš tai nebuvo nei erdvės, nei laiko ir iš šio energijos kiekio viskas pradėjo plisti ir kurtis. Kas tam davė pradžią? Nežinau, kažkas. Plėsdamasi visata vėso. Maždaug po kelių šimtųjų sekundės dalių sukinėjosi tik leptonai ir kvarkai, po kelių minučių atsirado pirmosios elementarios dalelės, po trijų minučių susikūrė pirmieji branduoliai, po maždaug 300 tūkstančių metų atsirado pirmieji atomai, maždaug po milijardo metų dėl gravitacinės traukos susidarė pirmosios žvaigždės, paskui galaktikos ir dabar turime pasaulį. Galvojama, kad mūsų visata išsiplėtusi maždaug per 91 milijardą šviesmečių. Bet erdvė ne tiek plečiasi, kiek kuriasi. Kas už tos erdvės? Nėra krašto.

Kaip dėl šios teorijos pasikeitė pasaulio įsivaizdavimas?

Iki tol buvo manoma, kad visata yra tokia, kokia sukurta. Bet pasirodo, kad ji dinamiška: plečiasi ir vis dar kuriasi. Lamaitre‘o darbo vadovas, žymus anglų mokslininkas Arthuras Eddingtonas, buvo protestantas, kvakeris. Jam ši teorija buvo atgrasi. Greičiausiai jis rėmėsi bibliniu sukūrimo pasakojimu. Kada sukurtos žvaigždės – pirmą dieną? Pritaikius Lemaitre‘o teoriją reikštų, kad tas sukūrimas tęsėsi milijardą metų.

Jei kalbėtume tiksliai, pirmą dieną Dievas sukūrė šviesą, o dangaus kūnus, šviesulius, tik ketvirtą.

Žinote, čia galime surasti mokslinę interpretaciją. Kas yra šviesa? Šviesa – tai fotonai, labai įdomios dalelės, gryna energija. Jų negalima sustabdyti, ramybės būsenoje jos neturi masės. Tad, kalbant apie sukūrimą, ta milžiniška energija didžiojo sprogimo metu gal ir buvo fotonų pavidalu.

2018 m. liepos 17 d. Google paminėjo George'o Lemaitre'o 124-ąsias gimimo metines.

Ar galėtumėte papasakoti apie G. Lemaitre‘ą kaip mokslininką? Mes žinome, kad jis buvo kunigas, o kokia jo akademinė karjera?

Lemaitre‘as gavo puikų išsilavinimą: baigęs jėzuitų gimnaziją, mokėsi Liuveno universitete, Belgijoje, vėliau, vadovaujamas A. Eddingtono, mokėsi Kembridže, be to, baigė Masačusetso technologijos institutą. Jis buvo solidus mokslininkas, dėl to žymiausių fizikų konferencijoje diskutavo su Hubble‘u, taip pat ir Einsteinu. Einsteinas apie jo teoriją pasakė – matematiškai nepriekaištinga, bet niekam tikusi fizikoje. Visgi Einsteinas apsiriko: jo užrašytose kosmologinėse lygtyse pasaulis buvo stabilus, bet, pasirodė, kad teisus buvo Lemaitre‘as. Dabar yra teorijų, teigiančių, jog yra daugiau nei trys tikrovės matmenys. Matematiškai tai aprašyti galima, bet įsivaizduoti neįmanoma. Einsteinas dėl to ir sakė, kad matematiškai Lemaitre‘o teorija puiki, bet fizika netikusi. Einsteinas negalėjo įsivaizduoti besiplečiančios visatos.

Ar Lemaitre‘as komentavo tikėjimo ir mokslo santykį?

Lemaitre‘as nuo seno buvo Popiežiškosios mokslų akademijos narys, vėliau ir jos vadovas. Akademijos nariai, garsiausi pasaulio mokslininkai, Šventąjį Sostą supažindindavo su naujausiais mokslo pasiekimais. Popiežius Pijus XII 1951 m. entuziastingai palaikė Lemaitre‘o teoriją ir norėjo paskelbti, kad mokslas galų gale įrodė, jog pasaulis sukurtas. Lamaitre‘as pasipriešino: po 100 metų mokslas pasikeis ir tuomet teks sakyti, kad jau nebeįrodo. Tai buvo principinis dalykas – nors viskas gražiai derinasi, religijos su mokslu svarbu netapatinti, nes mokslas keičiasi.

Žmonės neretai Didžiojo sprogimo teoriją pateikia kaip argumentą prieš tikėjimą. Kaip tai įvyko, jei tiek teorijos autorius, tiek tuometinis popiežius joje nematė prieštaros tikėjimui?

Yra žymių tikinčių mokslininkų. Minėtasis Einsteinas taip pat priklausė Popiežiškajai mokslų akademijai, jis nebuvo prieš tikėjimą. O mums teigiama, kad iš mokslo kyla supriešinimas su religija. Keista, ar ne? Juk mokslas atsirado universitetuose, kurie įsikūrė prie vienuolijų. Žmonės ieškojo simetrijos, dėsningumo, kas atrodė kaip Dievo projekto išraiška, pavyzdžiui, fizikos dėsniai buvo taip suprantami. 

EPA nuotrauka

Galėtume sakyti, kad Dievas sukūrė tvarką, kuri mums pažini, todėl ją ir tyrinėjame.

Taip, ir nors vis suklystame, tiriame toliau ir duomenis tiksliname. Beje, noriu priminti, kad giliai tikintis buvo ir Galileo Galilei'us. Jis draugavo su popiežiumi ir kardinolais, vadinamasis didysis inkvizitorius buvo jo geras bičiulis. Popiežiui per teleskopą rodydavo žvaigždes ir planetas, diskutavo apie heliocentrinę teoriją. Galilei'us buvo genialus žmogus, bet bjauraus būdo, dėl to jaunystėje buvo išmestas iš universiteto. Parašęs knygą apie heliocentrinę sistemą, jis gavo popiežiškosios cenzūros pritarimą ją spausdinti, pataisius, kad teorija yra hipotezė. Jis sutiko, bet knygą išleido nieko nepakeitęs. Po maždaug dvidešimt metų ta pačia tema išleido kitą knygą. Joje aprašomas pokalbis su Simplicijumi, iš lotynų kalbos išvertus – Paprastučiu, į kurio lūpas įdėjo popiežiaus žodžius, nes per tuos metus su juo daug diskutavo.

Be to, knygoje Galilei'us pradėjo interpretuoti teologinius teiginius, nors kardinolo buvo perspėtas laikytis toliau nuo zakristijos. Teologai parodė, kad tie teiginiai suprasti neteisingai. Kadangi jais grįsta heliocentrinė teorija, padaryta išvada, kad teorija taip pat neteisinga. Jei neteisingas argumentavimo būdas, neteisingu laikomas ir ginamas teiginys. Mitas, kad teismo metu Galilei'us buvo kalinamas, iš tikrųjų jis gyveno savo bičiulio kardinolo namuose, nes tuo metu pastarasis buvo išvykęs.

Kalbant apie tikėjimo ir mokslo santykį, kaip jūs asmeniškai susidomėjote šiuo klausimu?

Ką tik baigęs mokslus maniau, kad tikėjimas ir mokslas neturi nieko bendra. Kaip žmonės sako: arba tiki, arba tyrinėji. Dar teigia: „Mes čia problemas sprendžiame – būti ar nebūti, gyventi, ar negyventi – o jei tiki, tau viskas aišku.“ Bet taip nėra. Jei tiki, nėra savaime viskas aišku.

Prie tokio požiūrio daug prisidėjo tarybinė mokykla, kurioje kalta, kad mokslas prieštarauja tikėjimui, jog normalūs mokslininkai yra ateistai. Pradėjau domėtis mokslininkų biografijomis ir supratau, kad taip nėra – mus apgavo. Pavyzdžiui, Vokietijos mokslų akademijos prezidentas, kvantinės mechanikos tyrinėtojas Maxas Planckas buvo giliai tikintis ir dėl to, kad to neslėpė nuo Hitlerio, nukentėjo. 

Evangelijos pagal Joną prologe sakoma: Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas. Graikiškas žodis logos reiškia ne tik žodį, bet ir dėsnį, simetriją, tvarką, protą. Tad pradžioje užduoti dėsniai, o po to pagal juos viskas vystėsi. Šitaip žvelgiant, tikėjimas ir mokslas gražiai derinasi.