Lina Trochez nuotrauka

Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. 
    Įeinant į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“
    Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. 
    Vienas iš jų, pamatęs kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė ant žemės Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. 
    Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“
    Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave“.

Skaitiniai E2 (461)

Tit 3, 1–7: Buvome paklydėliai, bet jis išgelbėjo mus dėl savo gailestingumo

Ps 23, 1–3a. 3b–4. 5. 6. P.: Mane Viešpats gano: man nieko nestinga


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB

Dėkingumas. Atrodo, ką galėtume čia bepridėti. Atrodo, aišku: už tai, ką gauname, reikia padėkoti. Ir tiek. Ar tai visiškai aišku? Jėzui nutikusi ir šioje Evangelijos ištraukoje nupasakota situacija pabrėžė, kad ne visada taip būna. Kartais pamirštama padėkoti iš didelio džiaugsmo. Turbūt įmanoma ir šituo pateisinti, kodėl devyni pasveikusieji raupsuotieji neatėjo padėkoti Jėzui. Taip būna ir šiandien. Man taip kartą nutiko, kad jaunavedžiai po Santuokos sakramento neatėjo padėkoti. Pamiršo iš džiaugsmo. Man to ir nereikėjo (nei jų aukos, nei vieno prašymo neatmesiu, netgi iš anksto žinodamas, kad jokio vokelio negausiu...). Tuo labiau Jėzui padėkos nereikia.

Kodėl gi jis sako tam vieninteliam, kad tikėjimas jį išgydė? Atrodo, kad visi buvo išgydyti. Jėzus čia kalbėjo apie gilesnį, širdies išgydymą. Žydams ši sunki, nuo visuomenės atskirianti liga buvo bausmės už nuodėmes simboliu. Šis raupsuotasis dėl savo tikėjimo buvo visiškai išgydytas. Pasveiko ne tik kūnas, – buvo išgydyta ir jo širdis! Jis pradėjo naują gyvenimą ne vien fiziškai, bet ir tikinčiojo gyvenimą. Ta antroji sveikata svarbesnė, nes kas iš sveiko kūno, jei nesugebėsiu nei mylėti, nei daryti gera, nei tikėti, o širdis bus kupina nuodėmių?

Dažnai, kai yra skaitoma ši ištrauka, tie devyni raupsuotieji smerkiami, kad nesugrįžo ir nepadėkojo. Ar pelnytai? Ar mes esame geresni? Taip? O kiek kartų mes prašome tokių ar kitokių malonių? Jų sąrašas būtų ilgas, o gal ir begalinis. O kiek kartų dėkojame? Ar esama bent mažiausios pusiausvyros? Užtenka įsiklausyti į skaitomas šv. Mišių intencijas: „už mirusį...“, „sveikatos...“, „prašant Dievo malonės ir Marijos globos...“ – ir taip be galo. Kaip ir tie šiandienos Evangelijoje: „Pasigailėk mūsų.“

O taip retai išgirsti, kad šv. Mišios aukojamos dėkojant Dievui už gautąsias malones. O ką galima pasakyti apie asmenišką maldą? Dažnai esame kaip tie devyni, kurie prašydami gal galvoja, kad Jėzaus pareiga mums padėti, nes Jis geras ir mus myli. Padėk, laukiame!

O, tiesą sakant, vadovaujantis Jėzaus žodžiais, derėtų pasirūpinti Dievo Karalyste (o visa kita bus mums duota; plg. Mt 6, 33) bei prašyti Šventosios Dvasios, kuri prašančiam bus duota (plg. Lk 11, 13), – kad mūsų išgydyta širdis dėkotų Dievui, kad mūsų gyvenimas taptų vienu dėkingumo ir šlovinimo himnu Dievui (plg. Kol 3, 15.17).

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai