Dovydas Alčauskis, Eglė Petrošiūtė, Artūras Mitinas, Monika Kornilova, Simona Merijauskaitė. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Iki lapkričio 17 dienos Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (VVJMG) (Vilniaus g. 39/6) vyksta grupinė tapybos paroda „Švytėjimas“. Artūro Mitino, Dovydo Alčauskio, Eglės Petrošiūtės, Monikos Kornilovos, Simonos Merijauskaitės ekspozicija – VVJMG iniciatyvos „Pristatome jaunus profesionalaus meno kūrėjus“ dalis.

Pirmąsias keturias parodas ši autorių kompanija surengė Lietuvos regionuose ir Latvijos miestelyje, o štai penktoji paroda pristatoma Vilniuje. Parodų pavadinimai tarsi lakoniškai ir vaizdingai nupasakoja vis didesnį tapytojų susibendravimą, parodos koncepcijos išsigryninimą. Iš pradžių tai buvo „Išėjimai“ į viešumą. Paroda tarsi leido autoriams pamatyti savo kūrybą iš šono, ir kitoje ekspozicijoje skelbta, kad „Laikas tapyti“, grįžti į tapybos studijas toliau tobulintis. Įvyksta „Nutikimas“ – grupė tapytojų tampa komanda. Praeities fragmentai susijungia: „Time to paint: spectrum of light“. Parodoje Vilniuje ir pavieniai darbai, ir jų visuma ima švytėti.

Parodos atidarymo akimirka. Groja „Local Girls“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Mąstymas akimis

Pabandykime išsiaiškinti, kas yra švytėjimas tapyboje. Eglė tvirtino, kad peizažas, gamta turi švytėjimą ir tapyba tiesiog gali jį pagauti ir perteikti. Visus parodos kūrėjus iš esmės jungia jų tapybos kalbos pobūdis – visus šiuos menininkus pavadintume abstrakcionistais. Bet visų jų abstrakcijos yra realios tikrovės, konkrečių reginių apibendrinimas. Eglė pasakojo labai mėgstanti būti gamtoje. Todėl ji, kaip ir kiti jos kolegos, dažniausiai tapo iš natūros. Tokia, pavadinkime, plenerinė tapyba šiandieniame medijų pasaulyje ir ypač jaunųjų autorių kartoje – itin retas ir sveikintinas reiškinys.

Kartais, tiesa, šios kompanijos nariai tapo iš atminties. Bet iš tiesų tai tebėra tapymas iš natūros. Vietoj eiklios fantazijos vaisių jie savo atspirties tašku renkasi įsigilinimą, nagrinėjimą, mąstymą akimis. Daugybę valandų ir sykių regėti, stebėti, nagrinėti vaizdai įsirašo į autorių vaizdinijos repertuarą ir yra dar sykį dematerializuojami drobėse. Būtent taip, man rodos, ši kompanija ir pasiekia švytėjimą – nukūnydami materialiąją aplinką, jie prisikasa prie švytinčios objektų esmės.

Dovydas Alčauskis „Peizažas I“ (2018 m.), „Peizažas II“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Paulo Cézanne'o pėdomis

Jie visai savitai, bet vis dėlto seka Paulo Cézanne'o pėdomis. Šis visą gyvenimą tapė obuolį, vildamasis pasiekti jo esmę. Aptariamos kompanijos motyvų racionas įvairesnis, bet būtent stebėjimu, įsižiūrėjimu jie panašūs į savo pirmtaką. Visi šie autoriai tapyba ne vaizduoja, ne kopijuoja, o kapstosi po struktūrą, sandarą, esmę. Apie P. Cézanne‘o pastangas atrasti objekto vidų rašė Maurice'as Merleau-Ponty savo paskutiniame tekste – „Akis ir dvasia“. Ir čia visai ne ekskursas. Vienas parodos dalyvių – Dovydas Alčauskis – net ir akcentuoja savo susidomėjimą fenomenologija.

Dovydas savo sąsajas su fenomelogija mato siekyje išlikti kuo autentiškesniam patiriant ir įtapant aplinką. Iš tiesų šie autoriai gamtą įtapo. Tai reiškia, kad gamta jų kūriniuose yra kaip gyva. Tai lyg sekuliarizuotas šventųjų paveikslėlių modelis. Buvo tikima, kad šventųjų atvaizdai turi gebėjimą pagydyti, jie veikė kaip asmenų antrininkai be originalo ir kopijos santykio. Taip ir čia. Gamtos vaizdai šių autorių kūriniuose yra kaip gyvi. Juose nėra trijų dimensijų – nei tikrų, gana dažnai – nei ir mimetinių. Bet čia užfiksuota gamtos esatis, jos energija. Ne kevalas, bet branduolys.

Dovydas Alčauskis „Peizažo kūnas II“ (2018 m.), Simona Merijauskaitė „Monada“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Įtampos radiacija

O su P. Cézanne'o tapybos strategija dar konkrečiau susisieja Simonos kūryba. Jos kūrybos obuolys yra akmuo. Tapytoja kolekcionuoja akmenis, tarp jų galime išvysti avelę ar nukritusį meteoritą. Akmenų rinkimą, tyrinėjimą ir vėliau jų įtapymą drobėje autorė mato kaip įtraukiantį, meditatyvų, daug galimybių atveriantį procesą. Akmenys Simonai jau tapo esatimi, jos dalimi. Simona švytėjimą tapyboje vadina radiacija, turėdama omenyje paveikslo galimybę paveikti žiūrovą. Tik, žinoma, kalbama ne apie poveikio kenksmingumą, bet stiprumą ir paveikimo nuotoliniu būdu kelią.

Nors Simona nuolatos tapo akmenis, tai netampa savęs kartojimu, monotonija, rutina. Priešingai, Simonai svarbiausia yra savo kūryboje regėti nuolatinį kismą, patirti periodiškai įvykstančius lūžius. Dabartinio jos kūrybinio etapo tikslas – estetinė ir dvasinė paveikslo švara, grynumas. Dėl tokių savybių paveikslas ima švytėti, skleistis, teikti atilsį ir autorei, ir žiūrovui. Artūras Mitinas svarsto, kad švytėjimas galėtų būti įtampa, kuri patiriama įsitapius. Kiek šios įtampos pavyksta išsaugoti galutiniame rezultate, tiek paveiksle ir matome ar tiksliau jaučiame tapybos.

Monika Kornilova „Be pavadinimo“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Monika Kornilova „Be pavadinimo“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Monika Kornilova „Be pavadinimo“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Monika Kornilova „S. O. T. II“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Tamsos šviesa

Monika Kornilova švytėjimo siekia įsijausdama į motyvą ir savo emociją, kylančią stebint tą motyvą. Ši tapytoja iš visos kompanijos palieka daugiausia atpažįstamų kontūrų ir tūrių, tačiau jos tapyba veikia tuo pačiu nušvitimo principu. Jos serijos S. O. T. II pavadinimas yra nuoroda į nežinomybę, mįslė be pasiekiamo atsakymo. Monikos tušinuku atliktuose piešiniuose švyti kaminų peizažai, portretas. Autorės piešiniai gana sunkūs – pritvinkę linijų, šešėlių. Net dūmai čia panašūs į metalines konstrukcijas (kurios, beje, šiaip jau švyti, esant saulėtai dienai). Tačiau būtent tokiu paradokso būdu šiuo atveju pasiekiamas švytėjimas.

Kitoje serijoje Monika lieja langų portretus. Dabar tampa dar aiškiau, kad švytėti gali ir tamsa. Piešiniuose švytėjo aštrūs, sausringi, pasišiaušę tušinuko brėžiai, o tuše ima švytėti paliejimų kraštai. Ką aš dabar darau, tai, kaip pasakytų Rolandas Barthesas, ieškau parodos autorių kūrybose punctum – vietų, kuriose užkliūva mano akis ir subjektyviai man priverčia paveikslą švytėti. Monikos kūryboje man švyti tamsa.

Eglė Petrošiūtė „Miške“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Eglė Petrošiūtė „Pamatai“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Eglė Petrošiūtė „Kamienai“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Dovydas Alčauskis „Peizažo kūnas II“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Dovydas Alčauskis „Peizažo kūnas I“ (2018 m.), „Teritorija I“ (2018 m.), „Teritorija II“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Laisvės siluetas

Eglės Petrošiūtės punctum, suteikiantis jos drobėms švytėjimo, yra linijos. Vingiuojanti, nutrūkstanti, tampanti permatoma, išblukusia ir išryškėjanti teptuko šliūžė. Medžio kamienų hieroglifai. Rodos, tiesiog jauti, kaip kamienu keliauja vanduo, girdi, kaip braška vėjo judinamos šakos, kaip šlama lapai. Pati Eglė pasakojo, kad motyvus renkasi intuityviai, atsiduodama nepaaiškinamai gamtos traukai. Tad ėjimas motyvo link jau tampa tapybos akto dalimi. Atradusi savo klajonių priežastį ar tikslą, tapytoja bando su motyvu užmegzti ryšį. Motyvo portrete atsiskleidžia autoriaus bei motyvo santykiai ir suaktyvinamos regą lydinčios juslės: uoslė, lytėjimas, klausa.

Dovydo Alčiauskio kūrybos švytėjimas, man rodos, slypi kūrinių formatuose. Tiksliau, jų sukuriamuose vizualiniuose ir mentaliniuose poveikiuose. Negaliu atsiplėšti nuo siauros horizontalios linijos. Tai – samanotas horizontas, pilnas gyvybės. Potėpių stygos, jų blizgesys, dažo grumstai. Šį paveikslą norisi tyrinėti po vieną milimetrą. Pats autorius minėjo, kad nestandartinių formatų pasirinkimą jis mato kaip besivystančią kūrybinę drąsą. Tad galima daryti apylanką ir tarti, kad D. Alčiauskio kūriniuose švyti išsilaisvinimas, laisvė.

Artūras Mitinas, iš serijos „Violetinė – Geltona“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Artūras Mitinas, iš „Antakalnio" serijos (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Artūras Mitinas, iš serijos „Krematoriumas“ (2016 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Žiūrovo veidas

Simonos Merijauskaitės kūryboje švyti, punctum poveikiui pasitarnauja potėpio monumentalumo ir švelnaus nuvarvėjimo sintezė. Nepajudinami, akmeniniai, labai apsisprendę potėpiai aptaškomi dažų purslais. Simonos tapybai svarbu konstruktyvumas, paveikslo architektonika ir architektūriškumas. Visos šios masyvios konstrukcijos lengvai sklando ore, levituoja, artėja, tolsta. Tapytojos statiniai, kaip autorė ir siekia, turi kūną ir dvasią. Sakyčiau, judrų kūną ir giedrą dvasią.

Artūro Mitino drobėse atrandame įtampą tarp atpažįstamo ir radikalios abstrakcijos. Jo drobėse matyti siluetai, spalvinės dėmės fokusuojasi į konkretų pavidalą, bet paskutinę akimirką nusprendžia išlaikyti paslaptį, paskęsti miglose. Visos spalvos ir visi motyvai kiek išsimaudo sniege, pasislepia po balta kauke. Pats A. Mitinas teigė, kad šiai kompanijai būdinga impresionistinio gamtos įspūdžio fiksuotė. Būtent A. Mitino drobėse taip aiškiai jaučiasi oras, žemę gaubiantis atmosferos sluoksnis, jo molekulės. Oras ir yra Artūro kūrinių punctum.

Tad visi parodos autoriai yra skirtingi, individualūs, unikalūs kūrėjai, tačiau visus juos jungia tai, kas nurodyta jau ekspozicijos pavadinime – švytėjimas. Nors tą švytėjimą autoriai pasiekia skirtingomis priemonėmis, strategijomis ar nereflektuotos intuicijos galia, svarbu tai, kad jų paveiksluose įtapyta gamta nušvinta. Ekspozicijos visuma švyti darna tarp skirtingų autorių kūrinių, ne sukabinant juos blokais pagal autorius, bet vadovaujantis ritmine pajauta, idėjine gija. Nušvinta ir žiūrovo veidas po apsilankymo teigiamą, šviesią energiją spinduliuojančioje parodoje.