„Audrius Ambrasas Architects“ vizualizacija

M. K. Čiurlionio namuose įvyko ketvirtas pokalbių-susitikimų ciklo su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais renginys. Čia jau svečiavosi kino režisierius Audrius Stonys, rašytoja Giedra Radvilavičiūtė, dirigentas Robertas Šervenikas. Lapkričio 12 dieną Lietuvos architektūros viziją pro Čiurlionio namų langą pristatė vienas ypač ryškią kūrybinę biografiją turinčių šiandienos lietuvių architektų AUDRIUS AMBRASAS. 2016 metais jis įvertintas aukščiausiu šalies apdovanojimu už jautrų miesto erdvių formavimą ir profesinę atsakomybę. 

Miestas – kaip inspiracija, – pristatydamas savo realizuotus ir nerealizuotus, ankstesnius ir dabartinius architektūros projektus kalbėjo A. Ambrasas. – Miestas veikia, įkvepia savo daugiasluoksniškumu, komplikacijomis, nutylėjimais, neišbaigtumu. O įkvėpimai ir inspiracijos konkretiems šaltiniams gali būti labai įvairūs.“ Pristatant architektui savo dešimtmečio kūrybą, aiškėjo, kad architektūrai atsirasti idėją gali padiktuoti ir tokie smulkūs dalykai kaip suglamžytas popieriaus lapas, ir tokie neaprėpiami kaip istoriniai pėdsakai gamtoje.

Architektas Audrius Ambrasas ir filosofas Nerijus Milerius. Bernardinai.lt nuotrauka

Apie Žaliojo tilto skulptūras

Vienas nerealizuotų architekto A. Ambraso meninės instaliacijos projektų, kurį jis pristatė susitikime M. K. Čiurlionio namuose – 2014 metų „Žaliojo tilto skulptūrų redukcija“ kartu su Vilniaus festivaliu „Street Art“, kai Ambraso architektų biurui kilo mintis skulptūras įtupdyti į rėmus ir taip jų poveikį tarsi neutralizuoti. Prisimindamas šį projektą, nesulaukusį savivaldybės pritarimo, architektas svarstė, koks pavojingas visuomenei gali pasirodyti meno kūrinys, kiek baimių jis gali kelti.

Nuslūgus Žaliojo tilto skulptūrų bangai, kalbėjo A. Ambrasas, buvo pasiūlyta šias skulptūras panaudoti Venecijos bienalėje.

„Parengėme tokį projektą teikti Kultūros tarybai, ekspertai mus išrinko, bet politiškai projektas ir vėl buvo nepriimtinas. Mūsų idėja buvo įstatyti skulptūras į rėmus, nuplukdyti ir pastatyti Venecijoje. Nežinau, kas iš to būtų išėję, bet mintis buvo tarsi išvėdinti šių pseudoklasikinių skulptūrų kvapą pastačius jas klasikinėje aplinkoje, – pasakojo architektas A. Ambrasas. – Tačiau kas man padarė įspūdį – tai ta baimė, pradedant mūsų originaliu projektu, kai norėjome skulptūroms sukurti rėmus, baigiant pastaruoju. Atrodė, tiek laiko praėjo, esame suaugę žmonės, galime viską patys spręsti. O, pasirodo, vis dar kažko bijome.“ 

Vis dėlto, pasak Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, šis meninis pasiūlymas turėjo tąsą: naktį paslapčia skulptūras nukeliant rėmai, tiesa, ne tokie estetiški, bet suvirinti buvo. „Gal buvo galima iš to padaryti renginį? – svarstė A. Ambrasas. – Svarbiausia, kad dabar skulptūros tapo radioaktyvios, jas nukėlė, ir niekas nežino, ką su jomis daryti.“ 

Nuimtų Žaliojo tilto skulptūrų vietoje galėtų atsirasti tik rėmai, kaip teigė architektas, kad šios vietos nesigvieštų kitaip angažuoti kūriniai. Kartu tai galėtų būti ir rėmai būsimoms instaliacijoms, skirtoms šiai vietai.

„Audrius Ambrasas Architects“ vizualizacija
Justo Jankausko vizualizacija
Justo Jankausko vizualizacija

Apie paminklus ir Lukiškių aikštę 

Architektas A. Ambrasas plačiau papasakojo ir apie jo architektų biuro idėją memorialinę funkciją iš tvarkomos Lukiškių aikštės perkelti į Aukų gatvės erdvę, priešais aikštę, ir šioje gatvėje pastatyti 45 metrų aukščio obeliską, kurio viduje atsivertų aukšta bei siaura erdvė su viršuje švytinčiu Vyčio kryžiumi.

„Paminklas, ženklas svarbus ir reikalingas žmonėms. Nors paminklų vis kyla į viršų, į juos žiūrima kaip į daiktus. Erdvinė emocija yra stipresnė. Manau, paminklas galėtų prasiskirti, kad žmogus jame taptų paminklu ir patirtų kilstelėjimą į dangų, – mintimis dalijosi architektas. – Tokia vidinė erdvė, susikaupimo emocija galėtų būti stipresnė, negu visiems išsirikiavus žiūrėti į kokį nors objektą.“

Pasak A. Ambraso, šis pasiūlytas objektas priešais Lukiškių aikštę buvo atsakas į karštas diskusijas, kilusias dėl šios aikštės sutvarkymo ir paminklo joje pastatymo.

„Galbūt tokio objekto atsiradimas šalia tos vietos, kur seniai teigiame, kad ji galėtų būti memorialinė, kaip žaibolaidis nuimtų visą neigiamą krūvį. Ir iš tikrųjų su tokia aikšte, kokia ji yra dabar, būtų galima ir pabaigti“, – tvirtino pašnekovas. 

Lietuvos šimtmečio išvakarėse šioje vietoje, skvere tarp Genocido aukų muziejaus bei Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos, Ambraso architektų biuro iniciatyva į dangų pakilo milžiniškas šviesos paminklas, kviečiantis atminti ir pagerbti visus, kovojusius už Lietuvos laisvę.

„Paskirtis buvo dvejopa – paženklinti šimtmetį, pagerbti žuvusiuosius, o kita – kiek savanaudiška – pasimaketuoti, kaip tokia vertikalė čia atrodo iš įvairių pusių. Pasirodo, vertikalė toje vietoje kaip ir turėtų būti. Ir įdomu, kad žmonės staiga atsisuko, pažvelgė, atrado tą vietą, pradėjo ten būriuotis, fotografuotis, – tęsė A. Ambrasas. – Kas gi juos galėtų labiausiai priversti pažiūrėti į tą pusę? Na kas? Tik atvykęs popiežius. Nes čia jau niekuo kitu patikėti negalima. O pasižiūrėjus į popiežiaus apsilankymo šioje vietoje nuotraukas, kyla mintis papokštauti ir įsivaizduojant pastatyti paminklą jam už nugaros. Ir įdomu, kad popiežius visą pagerbimo scenarijų atliko, aplankė Genocido muziejų, kameras, atėjo į šį skverą ir pasakė čia kalbą. Ir visi žiūrėjo į šią pusę.“

Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

Apie MO muziejų

Prisimindamas dalyvavimą modernaus meno centro projektavimo konkurse, architektas A. Ambrasas tvirtino, kad jo architektų biuras visų pirma siūlė atskirti muziejų nuo biuro paskirties patalpų.

„Perskaičiau tada rašytą tekstą iš aiškinamojo rašto: modernaus meno centras – išskirtinis reiškinys Lietuvoje, todėl jis nusipelno atskiro, aiškiai identifikuojamo pastato. Tai kaip Dievui į ausį išėjo. Be to, kad biurų buvo atsisakyta, pakviestas architektas, kuris kaip tik išskirtinius pastatus ir projektuoja. Ir įvyko tai, kas, mano manymu, galėjo įvykti geriausia. Manau, tai puikus objektas ir, ko gero, šio architekto vienas geriausių darbų, jeigu ne pats geriausias. Man patiko, kaip jis realizuotas“, – kalbėjo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Prieš dvejus metus, pasakojo jis, MO muziejaus steigėjas Viktoras Butkus jam pasiūlęs sukurti pirmosios parodos salės architektūrą. „Susipažinau su kuratorės Ramintos Jurėnaitės idėja, nes ji manęs klausė, kaip muziejui dar nesant būtų galima šią parodų erdvę suprojektuoti, – prisiminė A. Ambrasas. – Buvo labai smalsu susipažinti ir su projektu, ir erdve, kurioje reikėjo surengti parodą.“ Anot architekto, ši salė labai įnoringa, neturinti atramų, tarsi pakabinta ore.

„Pasižiūrėjus į tai vos ne kaip į urbanistinį uždavinį, buvo pabandyta nupiešti eskizą ir harmonizuoti erdvę sukuriant ir sienas, ant kurių galima eksponuoti darbus, ir judėjimo trajektoriją, ir padaryti taip, kad pertvaros ir sienos atrodytų natūraliai“, – pasakojo A. Ambrasas. 

Bemontuojant karkasus, ilgąją sieną, pasak M. K. Čiurlionio namų svečio, iškilo problemų, susijusių su tokio projekto suderinimu su muziejaus projekto atsakingu architektu. Šis tikino, kad svarbu neužstoti langų, kad MO muziejaus architektas Danielis Libeskindas nuolat nerimauja, esą jo pastatuose sunku eksponuoti paveikslus. Buvo pasiūlyta vieną sieną patraukti, vis dėlto parodos salės architektūros projektas įgyvendintas nepakeistas.

„Po to aš klausiau, ar architektas turėjo kokių nors priekaištų. Man atsakė, kad ne, kad jis apėjo parodą ir liko labai patenkintas. Tokia buvo mano naujausia realizacija, ir toks keistas santykis atsirado su šiuo muziejumi“, – teigė A. Ambrasas. 

Architektas Audrius Ambrasas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Audrius Ambrasas nuo 1995 metų verčiasi privačia praktika, šiuo metu vadovauja savo architektų biurui. Jo karjeroje – daug reikšmingų darbų, kurių svarbiausi – „Baltic Hearts“ biurų kompleksas Ukmergės gatvėje (Vilnius, 2013 m.), „TBC Bank“ būstinės Tbilisyje eskizinis projektas (2013 m.), poilsinis namas Gulbinų gyvenvietėje (Vilnius, 2013 m.), menų inkubatorius „Rupert“ (Vilnius, Valakampiai, 2013 m.), DNB banko būstinė Rygoje (2011 m.), „Swedbank“ būstinė Vilniuje (2010 m.), „Jaguar“ ir „Mazda“ automobilių salonas Vilniuje (1999 m.), blokuotų gyvenamųjų namų kompleksas Nemenčinės plente (Vilnius, 2000 m.), bendrovės „Hanner“ administracinis pastatas Goštauto gatvėje (Vilnius, 2000 m.), biurų pastatas Geležinio Vilko gatvėje (Vilnius, 2001 m.). 

Susitikimo įrašą galite pasižiūrėti M. K. Čiurlionio namų feisbuko paskyroje