Pixabay.com nuotrauka

Kasdieniškas romanas, artimas ir suprantamas

Daina Avotiņa „Anyta“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m. Vertė Bronė Balčienė.

Daina Avotiņa (g. 1926 m.) – garsi latvių rašytoja, devynių poezijos rinkinių ir vienuolikos romanų autorė. Ši kūrėja yra tikra lietuvių literatūros ambasadorė Latvijoje, Lietuvai nusipelniusi profesionaliais lietuvių literatūros vertimais į latvių kalbą – ir poezijos (yra išvertusi V. Mykolaičio-Putino „Būties valandą“, A. Maldonio rinkinį „Auga medžiai“, Just. Marcinkevičiaus „Sieną“, „Mindaugą“, „Katedrą“, taip pat – jo „Dienoraštį be datų“), ir prozos (išvertė R. Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“, A. Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“, V. Bubnio romaną „Balandžio plastėjime“, S. Šaltenio, J. Apučio apsakymus, K. Almeno „Pjūties metą“, E. Kurklietytės romaną „Šešėlių verpėja“ ir kt.). Lietuvos ir lietuvių literatūros bičiulė D. Avotiņa 2008 m. apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.

Naujausiame savo romane „Anyta“ („Vīramāte“, 2011 m.), kurį ji vadina kasdienišku romanu, rašytoja emocingai pasakoja apie paprastos moters Netės likimą lemtingų Latvijai (o ir Lietuvai) XX amžiaus įvykių fone. Ramų „Lydžių“ sodybos gyvenimą prie Žaležerio sugriauna 1940 m. okupacija, karas, pokario tremtys. Netei su motina tenka palikti gimtuosius namus, kurtis gyvenvietėje. Pamilusi jūreivį Jurį Priedytį ir už jo ištekėjusi, Netė pakliūva į nagus anytai – Jurio motinai Sofijai Pavlovnai, kuri iš kailio neriasi, kad tik išardytų sūnaus šeimą. Netė pati užaugina sūnų Paulį, stengiasi būti kitokia anyta savo marčiai Sanitai, bet dabar jau ši pasirodo besanti velnio nešta ir pamesta ir sugriauna Netės sūnaus svajones apie laimę. Netės išmintis ir gerumas padeda sūnui nepalūžti, o jai pačiai susigrąžinti gimtuosius namus – ten grįžta ramybė ir kasdieniai darbai. Netė, kaip ta žemė, su visais susitaiko ir visiems atleidžia.

Žmogaus laimė trapi, ją griauna ir karai, smurtas, ir žmonių piktavališkumas, ydos, pavydas. Rašytoja kalba apie išdraskytus ir vėl atkurtus gimtuosius namus, apie meilę ir šeimą, apie tikras ir apgaulingas vertybes, apie žmogaus gyvenimo prasmę ir laimę. Šis nuoširdus, išmintingas ir poetiškas pasakojimas apie gyvenimo trapumą ir žmogaus tvirtybę, apie laikinumą ir amžinumą negali palikti abejingų. Vos išleistas romanas „Anyta“ tapo skaitomiausia knyga Latvijoje. Knyga turėtų patikti ir lietuvių skaitytojams. Du latvių gyvenimo dešimtmečiai sunkiu istorinių virsmų periodu yra artimi ir suprantami lietuviams, patyrusiems daug panašių vargų, puoselėjusiems žmogiškumą ir tautos vertybes sunkiausiomis sąlygomis.

Romaną iš latvių kalbos puikiai išvertė vertėja, redaktorė Bronė Balčienė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Ji yra išvertusi į lietuvių kalbą A. Kolberto, A. Purinio romanus, daug latvių pasakų, kitų latvių rašytojų kūrinių.

Romanas apie meilę, viltį ir žmonių stiprybę

Karen White „Pakrantės medžiai“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Rasa Stamkauskienė. Dailininkė – Ilona Kukenytė.

Meilė turi daugybę atspalvių – neatsisakykite jos tik todėl, kad ji ne ryškiai raudona. Kartais užtenka vos žioruojančių žarijų, kad įpūstum ugnį.

Karen White – JAV rašytoja, dvidešimt keturių bestselerių autorė. Šiuo metu ji su vyru ir dviem vaikais gyvena Džordžijos valstijoje, Jungtinių Valstijų pietuose, kur vyksta ir daugumos jos romanų veiksmas. Lietuviškai jau išleistas jos romanas „Stiklo skambesys“ („Tyto alba“, 2018 m.).

Pakrantės medžiai“ – įtraukiantis pasakojimas apie meilę, viltį, dviejų šeimų istoriją ir žmonių stiprybę, leidžiančią jiems pradėti gyvenimą iš naujo – net ir ant suniokotų namų nuolaužų. Nes namai yra ten, kur tave šaukia širdis.

Džulija ir Monika buvo geriausios draugės. Talentinga menininkė Monika Džulijai labai priminė jaunesnę seserį, prieš daugelį metų dingusią be pėdsakų. Gabi ir paslaptinga Monika draugei daug pasakojo apie savo vaikystės namus prie Misisipės, mažą miestelį netoli Naujojo Orleano, apie savo šeimą, bet niekada neprasitarė, kodėl nuo viso to pabėgo į Niujorką. Ir niekuomet neprasitarė, kad yra silpnos širdies. Džulijai liko tik penkiametis Monikos sūnus Bo ir paslaptingos moters portretas.

Jausdamasi, tarsi būtų seserį praradusi antrąkart, Džulija su Bo leidžiasi į kelionę į Naująjį Orleaną. Ji turi Monikos sūnui parodyti jo motinos namus ir šeimą... Atvykusi Džiulija randa uragano sugriautus Monikos namus, susipažįsta su jos šeima, gaubiama daugybės paslapčių. Ji dega noru sužinoti šios šeimos istoriją, suprasti, kodėl Monika pabėgo iš namų. Ir kas toji paveiksle pavaizduota moteris?

Miestelis Meksikos įlankoje įtraukia Džuliją daug stipriau, negu ji galėjo tikėtis, – ir ji imasi atstatyti namus, kuriuos taip mylėjo jos geriausia draugė, vildamasi, kad kada nors išsiaiškins ramybės neduodančias paslaptis, ir nė nenutuokia, kad šitaip prasidės jos naujas gyvenimas.

Ieškantiems istorinių pažinčių ir skonio patirčių

Jolita Bernotienė, Rasa Leonavičiūtė „Karalienės Bonos virtuvė“. Vilnius: „Aukso žuvys“, 2018 m. Iš italų k. vertė Toma Gudelytė, Erika Urbelevič.

Leidėjai tikisi, kad šiais metais minint Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo vedybų 500 metų jubiliejų knyga reikšmingai prisidės supažindinant plačiąją visuomenę su šia nepelnytai užmiršta asmenybe.

„Karalienės Bonos virtuvė“ – istorinė pažintinė ir gastronominė kelionė, pristatanti vieną ryškiausių XVI a. LDK istorinių figūrų – Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę Boną Sforcą. Tai pirmoji lietuvių autorių knyga apie šią valdovę, kuri atitekėdama į mūsų kraštus savo kraityje atsinešė ištisą Renesanso epochą.

Mintis parašyti knygą gimė istorijos entuziastei Jolitai Bernotienei – ją sužavėjo ši iškili moteris, jos gebėjimas aktyviai veikti įvairiose įtakos sferose. Bonos Sforcos indėlis į LDK virtuvę ragino eksperimentuoti ir kurti, o atradimais norėjosi dalintis su kitais, būsimus skaitytojus užkrėsti Renesanso virusu.

„Virusas nėra kenksmingas, atvirkščiai – suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, stiprina pasididžiavimą savo istorija ir tradicijomis, skatina kurti ir atrasti“, – sako autorė.

Svarbių motyvų išsamiai pristatyti karalienę Boną Sforcą plačiajai visuomenei turėjo ir jos veiklą jau penktus metus kruopščiai tyrinėjanti Rasa Leonavičiūtė. Istorikės nuomone, nors Bona Sforca gyveno prieš 500 metų, jos norai bei siekiai turėtų būti gerai suprantami dabarties moteriai: „Šiandien vertinamos veiklios ir ambicingos moterys, sugebančios žongliruoti savo atsakomybėmis darbe ir šeimoje. Taigi Bonos asmenybė ir įvaizdis itin imponuoja ją vertinant per šiuolaikinės moters sampratą.“

Knygoje populiariu stiliumi pristatoma šios išsilavinusios, charizmatiškos ir ambicingos valdovės gyvenimo istorija: vaikystė, brendimo metai, nutekėjimo į LDK ir Lenkiją aplinkybės, valdymo ypatybės, reformos, diegtos šalyje, dvare, virtuvėje; santykiai su šeima – vyru Žygimantu Senuoju, sūnumi Žygimantu Augustu, marčiomis ir dukromis, tapusiomis svarbiomis Europos politinės arenos figūromis.

Ne tik skaityti, bet ir patirti istoriją autorės kviečia į virtuvę – knygoje skaitytojai ras 29 modernizuotus Renesanso laikų receptus, kurie, tikėtina, buvo žinomi ir Bonos dvare. Teigiama, kad Bona Sforca ne tik atnešė į Lietuvą itališkų patiekalų madą, bet ir suformavo Viduržemio jūros virtuvės tradiciją. Taigi knyga su atkurtais, modifikuotais, pačių autorių išbandytais XVI a. receptais dovanoja puikią galimybę susipažinti su kulinariniu paveldu praktiškai.

Originaliai iliustruota knyga „Karalienės Bonos virtuvė“ sujungia istoriją su patyrimu, įkvepia labiau pažinti šalies praeitį, domėtis, kurti ir eksperimentuoti virtuvėje. O neturintiems laiko gaminti, bet trokštantiems patirti istorinių skonių, bus siūloma apsilankyti Trakuose įsikūrusiame restorane „Bona pizzeria & lounge“ ir išbandyti kelis patiekalus, pagamintus pagal šią knygą.

Jolita Bernotienė – knygos idėjos autorė, ekonomistė, dirbanti informacinių technologijų įmonėje, Vilniaus miesto gidė. Aistringai domisi istorija – tai tarsi žaidimas, leidžiantis kaskart vis naujai suvokti pasaulio ir mūsų šalies reiškinių priežastis ir padarinius.

Rasa Leonavičiūtė – Lietuvos istorijos instituto doktorantė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto absolventė. Nuo 2013 m. tyrinėja Bonos Sforcos veiklą LDK, šia tema rengia disertaciją. Domisi Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro, politine istorija XVI a., moters istorija, LDK didikų giminėmis.

Apie mįslingą mokslinį kompleksą Baltijos pajūryje 

Dieter K. Huzel „V-2. Nuo Pėnemiundės iki Kanaveralo“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Vertė Norbertas Venckevičius.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Dieterio Huzelio knygą „V-2. Nuo Pėnemiundės iki Kanaveralo“. Tai pasakojimas apie Šiaurės Vokietijoje esančioje Uzedomo saloje Trečiojo reicho laikais veikusį slaptą tyrimų centrą – pagrindinę A. Hitlerio keršto ginklo kalvę.

Pėnemiundė. Šis žodis iki šiol apgaubtas paslaptimi. Apie mįslingą mokslinį kompleksą Baltijos pajūryje, kuriame kurtos laiką aplenkusios raketos V-1 ir V-2, parašyta daugybė straipsnių ir knygų, kuriami filmai. Tačiau paprastai tai būna žvilgsnis iš šalies, istoriniai faktai maišomi su prielaidomis, spėlionėmis, nepatvirtintais gandais.

Inžinieriaus D. Huzelio knyga yra kitokia. Jis aprašė, ką matė ir patyrė, nes dirbo įvairiuose šio mokslinio centro skyriuose, bendravo su raketų kūrimo pionieriais W. von Braunu ir W. Dornbergeriu, dalyvavo bandant raketų variklius ir paleidžiant V-2, buvo atsakingas už sudėtingos įrangos suderinamumą. Prieš pat karo pabaigą D. Huzeliui teko rūpintis, kad svarbiausia mokslinė Pėnemiundės dokumentacija būtų saugiai paslėpta. Pokariu autorius su savo kolegomis iš Pėnemiundės dirbo kuriant JAV raketų programą.

Autoriaus kelias į Pėnemiundę buvo labai vingiuotas. Įsiliepsnojus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, jaunas „Siemens“ kompanijos inžinierius pateko į Rytų frontą, buvo atsakingas už techninį kariuomenės aptarnavimą. Kai karas pradėjo krypti Vokietijos nenaudai, Trečiojo reicho vyriausybė griebėsi šiaudo – kurti slaptą ginklą. Iš fronto atšaukė tūkstančius patyrusių mokslininkų ir inžinierių, tarp jų ir D. Huzelį.

Paskirtas į Pėnemiundę jis susipažino su sudėtinga mokslinio tyrimų centro sistema, eksperimentinėmis laboratorijomis, gamybos angarais, raketų bandymo stendais. Autorius pasakoja apie kartu dirbusius žmones, raketų gamybos ypatumus, pavykusius ir nepavykusius bandymus, tiekimo sunkumus, Pėnemiundės bombardavimus, kovinį V-2 panaudojimą, raketą nukreipiant į Didžiąją Britaniją. Taip pat tyrimo centro evakavimą paskutiniais Trečiojo reicho mėnesiais, iškiliausių Vokietijos protų pasidavimą Vakarų sąjungininkams ir jų darbą JAV pokariu, V-2 pagrindu kuriant pirmąją amerikiečių raketą „Redstone“.

Daug dėmesio knygoje skiriama ir vokiečių raketų kūrimo istorijai, taip pat legendiniam konstruktoriui, būsimajam JAV raketų programos tėvui W. von Braunui. Jis knygos įžangoje rašo: „Tik Pėnemiundėje dirbęs žmogus gali suprasti, kaip tiksliai šioje knygoje atkurta tyrimų centro aplinka. Žinoma, ten buvau ir aš. Autorius Dieteris Huzelis mano atmintyje atgaivino ryškų Pėnemiundės vaizdą. Čia viskas aprašyta taip, kaip buvo.“

Užrakinto kambario byla 

Chris McGeorge „Spėk, kas?“ Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Dailininkė – Ilona Kukenytė.

Šiandien sužaisime nedidelį Žmogžudystės žaidimą.

Chrisas McGeorge'as – britų rašytojas, klasikinių detektyvų gerbėjas. Savo šiurpias istorijas jis pasakoja remdamasis klasikiniu pamatu, bet, kitaip nei Arthuro Conano Doyle’io ir Agathos Christie kūryboje, jose – kupina aštriausių posūkių dabartis. „Spėk, kas?“ – rašytojo debiutas, tapęs bestseleriu.

Kas? Aktorius. Padavėja. Valytojas. Aktorė. Advokatas. Studentė. Kiekvienas jų – įtariamasis.

Kur? užrakintame kambaryje, iš kurio neįmanoma ištrūkti. Ir jie neturi jokio supratimo, kaip ten atsidūrė.

Be to. Vonioje – kūnas žmogaus, kurį jie visi pažinojo. Kažkas jį nužudė. Kažkas, esantis tame kambaryje. 

Kodėl? Jie turi tris valandas išsiaiškinti, kuris iš jų yra žudikas. Kitaip visi mirs.

Taisyklės paprastos. Žaidimas žiaurus ir sudėtingas. 

„Spėk, kas?“ – kvapą gniaužianti užrakinto kambario byla. Šeši žmonės, atsidūrę košmare. Lavonas vonioje – žmogus, su kuriuo kiekvienas jų buvo kada nors gyvenime susitikęs. Įkalinti keturiasdešimt ketvirtame viešbučio aukšte be galimybės ištrūkti, jie turi laukti, kol vienas jų – Morganas Šepardas – ras žudiką. Jeigu ne – žus ne tik jie, bet ir visi viešbutyje esantys žmonės. Siaubas kausto protą, o laiko lieka vis mažiau… Kas buvo nužudytasis? Kodėl visi jie yra čia? Kas su jais žaidžia šitą išsigimėlišką

žaidimą? Ir galiausiai – kuris iš jų žudikas?

Fantazijos šėlsmo kupinas novelių rinkinys

Jolita Skablauskaitė „Fatum“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.

Šiemet anapilin iškeliavusi Jolita Skablauskaitė – viena originaliausių lietuvių rašytojų. Jos kūrybos palikimas – septyni romanai (tarp kurių – kontroversiškasis „Sado sindromas“, nežabotos fantazijos „Žiežulės“, „Kitas kraujas“), kelios apysakų ir apsakymų knygos, eilėraščių rinkinys. Autorė pati apipavidalino savo knygas, turėjo Vilniaus dailės instituto diplomą. Pagal jos kūrinius režisierius Algimantas Puipa sukūrė kino filmus „Žuvies diena“ ir „Žaibo nušviesti“.

Autorės novelių ir apysakų knyga „Fatum“, rašyta ilgiau nei tris dešimtmečius, atskleidžia naujų rašytojos talento savybių. Šviesiausiomis spalvomis autorė piešia gamtą, vaikus, meno kūrinius. Novelė „Kruvinas sniegas“ perteikia Sausio 13-osios įvykius Vilniuje. Novelė „Neregys“ sukurta kaip subtilus neregio ir jo bendrakeleivės dialogas autobuse, aptariant ne tik matomus objektus, bet ir... skausmą: „Tai – neapsakoma, tereikia tik žiūrėti, kaip pro pumpurus, pro žiedus švilpia sniegas, o ant šakų spindi šerkšnas, bet žaluma lieka... Sakytum, tu esi paukštis, tau gelia kūną ir sielą, o tu turi skristi ir dar giedoti. – Apie ką giedoti, kaip? – Apie savo skausmą. – Kaip pavadinai spalvą? Pavasaris ir žiema – viename kūne?“

Dauguma šios knygos kūrinių artimi sakmių ir šiurpių stilistikai. Jie prasideda kaip tikroviškos istorijos, tačiau netrukus ima reikštis keisti personažai, fantastiniai įvykiai, mitologiniai motyvai. Personažai jaučia nerealaus, nematerialaus pasaulio trauką („Prapuolantysis“, „Fatum“); susiduria su mitinėmis, neretai pavojingomis, į tikrovę su demoniška jėga įsiveržiančiomis antgamtinėmis būtybėmis – velniažmogiais, harpijomis, žmogapaukščiais, singsingais, skandinaviškais dvergais, keršvabalėmis ir pan. Jie įplieskia nelaimes, mirtis, siaubą, o šėlstančių stichijų – vėjų, vandenų fone, hipnotizuojančiose akyse šviečia deimantinė mėlynoji šviesa – kitos, pirmapradės būties simbolis. Vyksta neįtikėtini dalykai, susijungia gyvųjų ir mirusiųjų sferos.

Daugumai personažų nebūdingas socialinis, istorinis apibrėžtumas. Net jei pasakojama istorija apie mergaitės pavydą ir kerštą seseriai, gilinamasi ne į psichologinius niuansus, o į gamtinę, archetipinę prigimtį („Lūgnė“). Velniškos ar raganiškos prigimtys inspiruoja nelaimes, mirtis, gaisrus, artimųjų praradimus, įvairiausius finalinius force major, o ne laimingas pabaigas. Akivaizdu, kad rašytojai rūpi pats pasakojimo netikėtumas, stiprios emocijos, o tai artima sakmės stilistikai. Realaus ir nerealaus, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių susijungimas vyksta nepastebimai, veikėjams pereinant į pirmapradį laiką, animistinį gamtos slaptingumą, gyvybei įsikūnijant kitomis formomis: „Esame visur, visur patenkantys kaip saulės šviesa.“

Juozas Aputis, recenzuodamas J. Skablauskaitės romaną „Kitas kraujas“, rašė: „Didelis žmogaus noras suvokti save kaip pirmapradės gyvasties tąsą, kaip kartų atsišaukimą, kaip buvimą ir tuo, ir anuo, kaip šimtmečių giminės sankaupą, kaip padarą, į kurį sutekėjo amžių papročiai ir lemtys, pasakos ir mitai.“ Siurrealistinio ir sakmiško stiliaus jungtys, maitinamos begaline rašytojos fantazija, sukuria keistą, nepakartojamą J. Skablauskaitės meninio pasaulio atmosferą. Remdamasi psichoanalize ir mistiniais

potyriais, rašytoja kuria paslaptingus, daugiaprasmius kūrinius.

F. Beigbederis romane sukūrė negailestingą savo kartos portretą 

Frédéric Beigbeder „Gyvenimas be pabaigos“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš prancūzų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. Dailininkė – Ilona Kukenytė.

Gerai įsidėmėkit šią tiesą: jūs mirsite todėl, kad pasidavėte. Mirsite jūs, o aš ne.

Frédéricas Beigbederis (g. 1965) – vienas žinomiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, televizijos, spaudos, reklamos, naktinių klubų žvaigždė. Lietuvių kalba 2002 m. pasirodęs jo romanas „Meilė trunka trejus metus“ iškart tapo perkamiausia knyga, o knygos pavadinimas – sparnuotu posakiu.

Tačiau dabar viskas pasikeitė. Buvęs barų liūtas – ne tik pavyzdingas sutuoktinis, bet ir rūpestingas dviejų dukterų tėvas, besistengiantis joms duoti visa, ko tik jos užsigeidžia. Net ir amžiną gyvenimą. Nes viskas prasidėjo nuo dešimtmetei dukrai staiga duoto pažado, kad „nuo šios minutės niekas niekada nemirs“. Sulaukęs penkiasdešimties, gyvenimą iš visų jėgų švaistęs autorius apie mirtį ima galvoti nuolat – ir vis labiau jos bijoti. Išeitis? Niekada nemirti. Kaip tai padaryti?

F. Beigbederis leidžiasi į kelionę po naujausius mokslo atradimus, progresyviausias medicinos klinikas, įsiveržia į talentingiausių biologų ir genetikų laboratorijas tam, kad sužinotų, kaip gyventi amžinai. Prisipažinkite, juk ir jūs jau ėmėte maniakiškai rūpintis sveikata, mityba ir dienos režimu? Naktinį klubą pakeitėte sporto klubu? Visa tai daro ir autorius, kiekvieną sekundę nepamiršdamas pasijuokti iš savęs. Įžūliai ir ironiškai jis piešia savo kartos, bailiai drebančios mirties akivaizdoje ir ieškančios nemirtingumo, portretą.

Juokinga, negailestinga, aštru, iki skausmo pažįstama. 

Meilė trunka trejus metus, tai F. Beigbederio dėka žino visi. Kiek truks nemirtingumas?

Džekas Frostas sugrįžta!

James Henry „Seržantas Frostas“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Vertė Anita Kapočiūtė, Margarita Vilpišauskaitė.

Leidykla „Briedis“ pristato „Detektyvų serijos“ naujieną ir jau aštuntąją knygą apie Džeką Frostą – „Seržantas Frostas“. Detektyvų mėgėjams Džekas Frostas pažįstamas iš kriminalinio serialo „Frosto prisilietimas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Davidas Jasonas. Serialas ir aktorius Jungtinėje Karalystėje pelnė gausybę apdovanojimų.

Autorius Jamesas Henry tęsia knygų seriją apie Džeką Frostą ir kuria jo priešistorę.

Dentonas, 1981-ieji. Didžiojoje Britanijoje suirutė – šalyje ekonomikos krizė, vis labiau įsisiautėja Airijos respublikonų armija. Seržantui Džekui Frostui darbe vadovauja jį įkvepiantis kriminalistas inspektorius Bertas Viljamsas, o namie darosi vis sunkiau sutarti su žmona. Vyriausiasis inspektorius Stenlis Maletas stengiasi grąžinti tvarką vis retėjančiose darbuotojų gretose, tačiau netrukus netikėtai prapuola Viljamsas... O kai iš parduotuvės persirengimo kabinos paslaptingai dingsta dvylikametė mergaitė, Maletui nelieka nieko kita, kaip tik paskirti šiam tyrimui vadovauti seržantą Frostą.

„Jamesas Henry įkvepia naujos gyvybės Džekui Frostui ir grąžina jį mums, o tai, manau, išties puiki duoklė mano tėvo ir jo darbo atminimui. Jis puikiai įvaldęs mano tėvo stilių, todėl nenuvils nei senų gerbėjų, nei naujų skaitytojų“, – sako Philipas Wingfieldas, R. D. Wingfieldo sūnus.

Pasaulį sužavėjęs romanas apie vienatvę

Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Vaida Kelerienė.

Jei kas nors paklausia, kaip jautiesi, įprasta atsakyti: gerai. Juk negali pasakyti, kad dvi dienas iš eilės neturėjai su kuo pasikalbėti. Taigi sakai, kad jautiesi gerai.

Škotų rašytojos Gail Honeyman romanas „Eleonorai Olifant viskas gerai“ puikiai tinka mūsų nerimo, streso ir vienatvės kupinai urbanistinei epochai.

Ne taip dažnai romanas, ką tik pasirodęs, pasiglemžia skaitytojų dėmesį ir protą. Per pastaruosius metus esame patyrę erotikos audrą („50 pilkų atspalvių“ serija), mėgavomės paslaptingumo vingiais („Dingusi“) ir šeimos intrigomis („Mergina traukiny“). O dabar kartu su Eleonora Olifant patirsime dar ir vienatvės. Tikros, nesumeluotos ir... nepastebimos. Nes ji tiesiog mūsų pašonėje. Šiomis dienomis vienatvė yra kaip vėžys – gėdinga, nemaloni, dėl kurios nesuprantamai kaltini save. Ji baisi ir nepagydoma, tokia bauginanti, kad geriau jos neminėti.

Galbūt tai ne pati aktualiausia tema literatūrinei sensacijai, bet kuklioji jos autorė G. Honeyman už nuostabų debiutą jau spėjo atsiimti Didžiosios Britanijos metų knygos apdovanojimą – „British Book Award“, laimėjo „Costa First Novel“ premiją, jos knyga išversta ar verčiama kone į keturias dešimtis pasaulio kalbų, o ekranizavimo teisės parduotos pačiai Reese Witherspoon. 

Eleonora išmoko tik išgyventi, bet ne džiaugtis gyvenimu. Eleonoros gyvenimas paprastas. Kasdien ji į darbą rengiasi tuos pačius drabužius, valgo tuos pačius dienos pietus, o savaitgaliui perka du butelius degtinės. Eleonora Olifant – laiminga. Jos kruopščiai suplanuotame gyvenime netrūksta nieko. Na, nebent – visko. Kartą vienas paprastas gerumo mostas nugriauna sienas, kuriomis Eleonora buvo apsistačiusi. Dabar ji turi išmokti gyventi. 

Pasakyti, kad ši knyga jau ilgą laiką karaliauja įvairiuose pasaulio knygų topuose – jokia naujiena. Tai faktas. Vienos skambiausių šiandienos literatūros naujienų Gail Honeyman romano „Eleonorai Olifant viskas gerai“ tik dėl autorės kuklumo nevadiname sensacija. Verčiau pasamprotaukim, kaip nežinomos škotų autorės debiutinis romanas sugebėjo šitaip sudrebinti literatūros pasaulį. Ar knygos heroję Eleonorą Olifant pamils ir Lietuvos skaitytojai?

Džonis Ramenskis – lietuvių kilmės nusikaltėlis, tapęs Škotijos legenda

Robert Jeffrey „Džentelmenas Džonis Ramenskis“. Kaunas: „Kitos knygos“, 2018 m. Iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus.

Dabar emigrantai gerbiami, jei nuveikia visuotiniu gėriu laikomus darbus, arba negailestingai smerkiami dėl amoralių poelgių, esą daro gėdą savo šaliai. Bet Džentelmeno Džonio Ramenskio atvejis – dar kitoks.

Leidykla „Kitos knygos“ pristato Lietuvoje iki šiol mažai žinomą istoriją apie Škotijos imigrantų sūnų, gimusį Jono Ramanausko pavarde ir vėliau pagarsėjusį kaip Džonis Ramenskis. Tai pasakojimas apie lietuvių kilmės darbininkų sūnų, tapusį ne tik žymiausiu seifų plėšiku ir griežčiausių kalėjimų bėgliu, bet ir Didžiosios Britanijos karo didvyriu.

Ši įtraukianti knyga – apie talentingą ir elegantišką nusikaltėlį, kuriam, nepaisant nelegalios veiklos, rodos, pavyko išlikti gėrio pusėje. Jis įtrauktas į žymiųjų škotų sąrašą. Apie jį Škotijoje iki šiol dainuojamos baladės (pavyzdžiui, „Let ramensky Go“, „Paleiskit Ramenskį“). Teigiama, kad „Džeimso Bondo“ autorius, rašytojas Ianas Flemingas kai kuriuos Džonio nuotykius panaudojo ir savo kultinei serijai.

1905 m. lietuvių Vinco ir Marės Ramanauskų šeimoje gimė sūnus Jonas. Augo skurde, tad labai greitai susiviliojo pagundomis pelnyti pinigų, kad ir nelegaliai. Kasyklose dirbęs Džonio tėvas puikiai išmanė, kaip sprogdinti anglių arba molio klodus. Iš jo išmokęs darbo su sprogmenimis ypatybių, pasitelkęs išmonę sūnus greitai žinias pritaikė seifų sprogdinimui ir tapo žymiausiu seifų plėšiku, o vėliau – ir sumaniausiu bėgliu iš griežčiausiai saugomų kalėjimų. Jis negalėjo gyventi be nuotykių, todėl kartą įsilaužė ir į kalėjimą. 

Vis dėlto savo įgūdžius ir žinias apie sprogmenis Ramenskis panaudojo ir pasitarnaudamas Škotijai. Per Antrąjį pasaulinį karą parašiutu nuleistas už fronto linijos Džonis išsprogdindavo E. Rommelio, H. Göringo ir kitų aukštų Vokietijos karo vadovų seifus, parūpindavo kovų eigą lėmusių dokumentų. 

Drąsus, taikos metu laikęsis principo plėšti apdraustų įmonių, o ne asmeninę nuosavybę ir vengęs smurto net prieš pareigūnus, Džonis buvo nusipelnęs tiek aukščiausių politikų ir generolų, tiek nusikaltėlių, tiek policininkų pagarbą. 

Škotų žurnalistas, daugiau kaip 20 knygų autorius Robertas Jeffrey lietuvio istoriją pasakoja knygoje „Džentelmenas Džonis Ramenskis“. Šis veiksmo filmą pranokstantis pasakojimas paremtas atsiminimais ir dokumentais, iliustruotas nuotraukomis.

Kurgi slypi ta tikroji laimė?

Virginie Grimaldi „Ir tada suprasi, kur slypi tavo laimė“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Vertė Lina Perkauskytė.

Prancūzų rašytojos Virginie Grimaldi romane „Ir tada suprasi, kur slypi tavo laimė“ šmaikščiai ir tarsi neįpareigojamai pasakojama istorija verčia susimąstyti, kas šiame gyvenime mums brangiausia, ir ieškoti atsakymo į taip visiems rūpimą klausimą: kurgi slypi ta tikroji laimė? Ir galbūt ją randame pačiose keisčiausiose vietose, kai to tikimės mažiausiai?

Romano pagrindinei veikėjai Žiulijai reikia įkvėpti gryno oro ir išbraukti kelis ne itin sėkmingus gyvenimo mėnesius. Ilgai nesvarsčiusi, ji duria pirštu į pirmą pasitaikiusį darbo skelbimą – ir šurmuliuojantį gyvenimą Paryžiuje netrukus pakeičia psichologės darbas senelių namuose „Eglūnai“ prie Atlanto vandenyno.

Vos įžengusi į senelių namus ji ima rimtai abejoti. Gal vis dėlto tai nebuvo geriausias pasirinkimas? Kas gi jai čia gali patikti? Tačiau kasdien bendraudama su „Eglūnų“ gyventojais Žiulija ima suprasti, kad už šypsenų ir juokų slypi trapios istorijos, nuslėpti jausmai, sudaužytos širdys, dar neišsipildę norai ir, nepaisant visko, niekad neišblėstantis noras džiaugtis gyvenimu.

Didžioji pasaulio istorija storoje knygoje apie ginklus, mikrobus ir plieną

Jared Diamond „Ginklai, mikrobai ir plienas: visuomenių likimas“. Vilnius: „Kitos knygos“, 2018 m. Iš anglų k. vertė Vytautas Grenda.

Istorikas vizionierius Yuvalis Noah Hararis, kurio „Sapiens“ ir „Homo deus“ knygos Lietuvoje pateko tarp populiariausių negrožinės literatūros kūrinių, yra pripažinęs, kad jas parašyti inspiravo kito autoriaus – amerikiečių antropologo Jaredo Diamondo – tyrimai, o ypač jo veikalas „Ginklai, mikrobai ir plienas“, pasirodęs prieš 20 metų. „Būtent ši knyga man parodė, kad galima užduoti didžiuosius pasaulio istorijos klausimus ir gauti mokslu pagrįstus atsakymus“, – pareiškė Y. N. Hararis.

Stora, daugiau nei 600 puslapių, žemėlapiais, diagramomis ir nuotraukomis gausiai iliustruota knyga „Ginklai, mikrobai ir plienas“ iš tikrųjų laikoma vienu svarbiausių šiuolaikinės pasaulio istorijos veikalų. Ji išversta jau į 37 kalbas, apdovanota Pulitzerio premija ir „Phi Beta Kappa“ mokslinės knygos apdovanojimu, o autorius tapo Nacionalinio mokslų ordino laureatu.

Knygoje apžvelgiama 13 000 metų žmonijos istorija pasakojant apie imperijų, religijos, rašto, augalininkystės, ginklų atsiradimą. Remdamasis įvairių sričių – nuo archeologijos iki epidemiologijos – atradimais, J. Diamondas analizuoja, kodėl įvairių žemynų visuomenės vystėsi skirtingai ir kokiu būdu tai vyko. Kodėl kapitalizmas nesuklestėjo Meksikos čiabuvių visuomenėje, merkantilizmas – Užsachario Afrikoje, moksliniai tyrimai – Kinijoje, o pažangios technologijos – Šiaurės Amerikos čiabuvių visuomenėje? Kodėl Australijos aborigenų visuomenėje neatsirado pavojingų mikrobų? Paaiškindamas, kaip dabarties pasaulį nulėmė žmonių gyvenimo sąlygos ir aplinka, autorius argumentuotai sugriauna rasistinių istorijos teorijų pagrindus.

Į pasaulį čia žiūrima kaip į svogūną, kuriame dabartis tėra lukštas ir kurio sluoksnius reikia nulupti siekiant suprasti istoriją. „Taip, pasaulio istorija tikrai yra toks svogūnas! Tačiau lupti jo sluoksnius yra nuostabu, nors ir nelengva, o dar – tai be galo svarbu mums šiandien, kai siekiame suprasti savo praeities pamokas ateičiai“, – pripažįsta autorius.

J. Diamondas (g. 1937 m.) – antropologas, fiziologas, biologas, ekologas, geografijos profesorius, mokslo populiarinimo knygų „Trečioji šimpanzė“, „Žlugimas“ ir „Pasaulis iki vakar“ autorius. Pasaulyje žinomas kaip labai plataus profilio tyrinėtojas. Amerikos menų ir mokslų akademijos, Nacionalinės mokslų akademijos ir Amerikos filosofų draugijos narys. Leidinių „Prospect“ ir „Foreign Policy“ inicijuotame įtakingiausių pasaulio intelektualų šimtuke užėmė garbingą 9-ą vietą. Jo „Ginklai, mikrobai ir plienas“ kviečia į įkvepiančią istorinę kelionę po pasaulį, skatina permąstyti stereotipines nuomones apie savo ir kitas tautas bei apskritai žmonijos raidą. Ją perskaitę galime geriau suprasti, kodėl pasaulis tapo toks, koks yra dabar.

Apie naują karybos rūšį – kibernetinius karus

Fred Kaplan „Kibernetiniai karai“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Rokas Mikutis.

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – JAV žurnalisto Fredo Kaplano knygą „Kibernetiniai karai“. Joje – negirdėta istorija apie karininkus, pareigūnus, mokslininkus ir šnipus, išradusius naują karybos rūšį, planavusius ir kėlusius kibernetinius karus daug dažniau, nei žmonės nutuokė.

Šiuo metu Lietuvoje daug diskutuojama apie kibernetinį saugumą. Neseniai spaudoje pasirodė informacija apie Lietuvai kylančią grėsmę patirti kibernetines atakas per 2019 m. vyksiančius prezidento, Europos parlamento ir savivaldybių rinkimus. Spalio 18 d. Europos Sąjungos šalių lyderiai pritarė Lietuvos ir dar kelių valstybių iniciatyvai išplėsti sankcijų režimą, kad jas būtų galima taikyti už kibernetines atakas.

Daugelis yra girdėję terminą „kibernetiniai karai“, tačiau labai mažai galėtų paaiškinti, kas tai iš tiesų yra. Informacinių sistemų, kompiuterių tinklų, asmeninių ar įvairių organizacijų kompiuterių puolimas kenkėjiškomis programomis vyksta daug dažniau, nei mes tai matome. Per šias atakas pasisavinami asmeniniai duomenys, taip pat apribojama galimybė jais naudotis. Kibernetinės atakos nukreipiamos ne tik prieš pavienius asmenis, bet ir įvairias organizacijas, žiniasklaidos priemones ar net valstybės institucijas. Jų metu galima į kompiuterius įrašyti įvairias šnipinėjimo programas, pakeisti juose esantį ar internete paskelbtą turinį ir taip skleisti dezinformaciją bei formuoti visuomenės nuomonę. Kibernetinis karas šiandien tampa ne tik grėsme, bet ir šnipinėjimo bei žvalgybos priemone. Tai ginklas, kurį priešai bet kada gali panaudoti prieš vieną asmenį ir visą valstybę. „Nebesvarbu, kas turi daugiausia kulkų, svarbu, kas kontroliuoja informaciją“, – rašo F. Kaplanas.

Žurnalistas ir rašytojas Fredas Kaplanas knygoje „Kibernetiniai karai“ naršo po vidinius JAV Nacionalinio saugumo agentūros koridorius, slapčiausius Pentagono kibernetinio saugumo skyrius ir analizuoja Baltuosiuose rūmuose vykstančias politines diskusijas apie kibernetinį saugumą. Autorius paaiškina, kas yra kibernetiniai karai, kaip jie sukeliami ir veikia visuomenę. Taip pat aprašo kibernetinių karų istoriją – kokios buvo vykdomos pirmosios atakos vos sukūrus kompiuterius, kaip jos tobulėjo ir išaugo iki pasaulinio masto karo.

JAV žurnalistas F. Kaplanas dirba žurnale „Slate“, rašo straipsnius apie nacionalinį saugumą. Jis yra šešių knygų autorius, 2014 m. jo knyga „The Insurgents“ buvo nominuota Pulitzerio premijai.

XX a. istorinių negandų krečiama Latvija

Vincent Hunt „Kruvini miškai“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Mantas Tamulevičius.

Britų autoriaus Vincento Hunto knyga „Kruvini miškai“ – tai pasakojimas apie XX a. istorinių negandų krečiamą Latviją ir jos gyventojus. Vos porą dešimtmečių pasidžiaugus šalies nepriklausomybe, 1940 m. kraštą prarijo raudonasis sovietų slibinas. Niekinama ir plėšoma Latvija tapo totalitarinės SSRS dalimi, per kraštą nuvilnijo trėmimų ir kruvinų susidorojimų banga. Ne veltui pirmieji okupacijos metai latvių praminti Baisiaisiais. V. Huntas aprašo, kaip naikinta šalies inteligentija ir pasiturintys ūkininkai, Latvijos kariuomenės karininkai ir buvę nepriklausomos valstybės tarnautojai, įskaitant aukščiausius pareigūnus. 

1941 m. birželio pabaigoje, prasidėjus nacių ir sovietų karui, kraštą užgriuvo vokiečiai. Naujieji okupantai atnešė savo tvarką ir įstatymus, dešimtys tūkstančių Latvijos vyrų, pasitelkus vienokius ar kitokius propagandos bei prievartos mechanizmus, mobilizuoti į pagalbinius policijos ir Waffen SS dalinius. Dažnas stojo į vokiečių tarnybą, norėdamas atkeršyti už pražudytus artimuosius, kiti tikėjosi užkirsti kelią pakartotiniam raudonųjų ordų antplūdžiui ir jų terorui. 

Deja, 1944 m. prie Latvijos vėl priartėjo negailestingi sovietų gniaužtai. Netrukus visame krašte, o ypač vakarinėje Latvijos dalyje, užvirė kruvinos kautynės. Nuo 1944 m. rudens iki pat Trečiojo reicho kapituliavimo 1945 m. gegužę vadinamajame Kuršo katile narsiai gynėsi vokiečių kariuomenės ir latvių dalinių likučiai. Sovietinį „broliškos respublikos išvadavimą“ lydėjo naujos represijos, trėmimai, kruvinas susidorojimas su visais neįtikusiais režimui. 

Rašydamas „Kruvinus miškus“ V. Huntas nesitenkino sausu surinktos medžiagos perpasakojimu, bet pats keliavo po Latviją, lankėsi miestuose ir miesteliuose, Antrojo pasaulinio karo kautynių vietose, žuvusių karių kapinėse, bendravo su kraupių įvykių liudininkais, žmonėmis, patyrusiais sovietų represijas, kalbino Latvių legiono veteranus, mūsų laikais sprogmenų tebeieškančius išminuotojus ir net 1999–2007 m. Latvijos Respublikos prezidentę Vairą Vīķę-Freibergą, kurios šeimai teko bėgti nuo artėjančių „išvaduotojų“. Visi tie liudijimai, taip pat įdomios pastabos iš autoriaus kelionės po Latviją „Kruviniems miškams“ teikia neapsakomo gyvumo. Ši įtraukianti ir kartu baisi knyga neabejotinai sudomins daugelį skaitytojų. Tai vakariečio požiūris į mažos Baltijos šalies istorijos tarpsnį.