III Respublikos Prezidentas K. Grinius darbo kabinete. LVGA nuotrauka

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga savo internetiniame puslapyje, o kai kurie nariai ir savais žodžiais išdidžiai (tikiuosi) prisistato tęsiantys Kazio Griniaus „demokratijos ir humanizmo idealų“ tradiciją. Nežinau, kiek iš jų atidžiau skaitė nors vieną Griniaus tekstą, bet norėčiau priminti ypač aktualų dabartinės diskusijos dėl Konstitucijos keitimo kontekste. Šį tekstą jis perskaitė 1926 metų birželio mėnesio 8 dieną, per iškilmingą Seimo posėdį, kai davė Respublikos Prezidento priesaiką, todėl, manau, jame sudėta tai, kas Griniui, kaip valstybės vadovui, buvo svarbiausia.

„Pirmas dalykas yra tai pačios konstitucijos saugojimas. Ligi mes konstituciją gerbsime, ligi jos klausysime, ligi tol mes turėsime tvirtą pagrindą šalies ramybei. [...] Mums taip pat reikalinga stengtis ir rūpintis įversti į gyvenimą tuos dėsnius, kurie mūsų konstitucijos yra nustatyti, ir tuo tarpu nelabai sielotis, jei kur pasitaiko kokių nelygumų, jei kai kam atrodo kas nors negera. Reikalinga taikintis priprasti prie mūsų įstatymų, reikalinga žiūrėti, kad, taip sakant, ne konstituciją lenkti į save, bet save lenkti į konstituciją. Iš to išeina, plačiau tai imant tolerantingumo reikalingumas priešininko nuomonės ir asmens gerbimas.“

Kas bendro tarp šios Griniaus laikysenos ir dabartinės valdančiosios partijos veiksmų Konstitucijos atžvilgiu – parodomojo noro keisti Seimo narių skaičių, procedūriškai abejotino referendumo dėl dvigubos pilietybės, konstitucinės teisės žinovų nuomonės nepaisymo priimant sprendimus ir, svarbiausia, bandymo lengvinti Konstitucijos keitimo tvarką? Ogi nieko. Jie prisiekė gerbti Konstituciją, bet būtent Konstitucijos keitimas ir to keitimo lengvinimas tampa kone jų politinės veiklos ašimi.

Šios dvi nuostatos, griniškoji ir voldemariškoji, įkūnija įtampą tarp dviejų skirtingų Konstitucijos idėjų – teisinės valstybės ir žmonių valstybės.

Jie mato blogybes, bet tų blogybių priežastimi tampa ne konkretūs Konstitucijai nusižengiantys asmenys, bet pati Konstitucija. Jei reikėtų surasti jų konstitucinės savivokos analogiją tarpukario Lietuvoje, tai greičiausiai būtų Augustino Voldemaro demagogija po perversmo. 1927 metais jis tarsi šių dienų valstietis-žaliasis teigė: „Išeina, kad konstitucija svarbesnė negu Lietuva, kad Lietuva yra konstitucijai. O mes sakome, Lietuvai – konstitucija. Jeigu esamojoje konstitucijoje reikalinga pataisymų, tai mūsų pareiga tą pataisyti, tą padaryti, visų, viso krašto pareiga. Ir mes sakome, kaip mes numatome tuos pataisymus [...] Vyriausybė nenori primesti kraštui tokios konstitucijos, kokios jinai nenorėtų.“

Šios dvi nuostatos, griniškoji ir voldemariškoji, įkūnija įtampą tarp dviejų skirtingų Konstitucijos idėjų – teisinės valstybės ir žmonių valstybės. Kad ir kaip būtų paradoksalu, Grinius, tarpukario Lietuvos politinės istorijos tradicijoje vertinamas kaip labiau kairysis, liaudininkas, dabar net kai kurie pasakytų – „liberalas“, yra arčiau tautos atstovų nustatytos tvarkos nei Voldemaras, neabejotinai dešinysis, tautininkas, dabar net kai kurie sakytų – „fašistas“. Grinius tikėjo praeityje įkurta valstybe, pirmąja Lietuvos Respublika, kurią įkūnijo, konstitutavo, Steigiamojo Seimo priimta Konstitucija.

Tuo tarpu Voldemaras atmeta ją sakydamas: „Aš tos konstitucijos nerašiau, dabartinė vyriausybė tą konstituciją neišdirbo, ir todėl negaliu pasakyti, kokiais motyvais tas buvo parašyta,“ Ir tai tiesa. Jis nebuvo tautos išrinktas atstovu į Steigiamąjį Seimą. Nors ir Grinius, tapęs prezidentu, galėjo priminti, kad kuriant Konstituciją pirmuoju smuiku griežė krikščionys demokratai, tačiau to nepadarė. Konstitucija buvo visų ir visiems, nes atvėrė galimybę kurti Lietuvą, kurios norėta. Net atvirkščiai – jis norėjo daugiau Konstitucijos, kurios kai kurių straipsnių veikimą ribojo iki pat 1926-ųjų galiojusi karo padėtis. Voldemarui reikėjo mažiau Konstitucijos, nes ši ribojo jo, esą tikrojo tautos intereso gynėjo, valią.

Augustinas Voldemaras. Data nenustatyta. LCVA nuotrauka

Čia ryškėja dar vienas ypač svarbus tradicinio ir naujojo „liaudininkiškumo“ skirtumas. Grinius tokios demagogijos lengvai išvengtų. Jis vadovaujasi idealistine nuostata, kad geriausias režimas yra kiek galima lygiomis sąlygomis išdiskutuotos valstybės gyvenimo taisyklės. Jis pats ir tie politikai, kurie aukojosi dėl Lietuvos nebūdami tikri, kokių rezultatų ši auka atneš (o dažnu atveju tai buvo auka ir nežinomybė dėl ateities), siekė sukurti taisykles, pagal kurias norėtų gyventi visa jų atstovaujama visuomenė. Minia Griniui buvo blogas patarėjas, nes ji lengvai pasiduoda demagogijai ir propagandai. Šiuolaikinė žaliai-valstietiška logika yra iš esmės antigriniška. Ji yra realistinė – režimas priklauso nuo to ar tų, turinčiųjų galią. Politikai, visokie landsbergiai ir kubiliai, tik apsimetė besiaukoję dėl Lietuvos, o iš tiesų jie sukūrė sau palankias taisykles. Suaistrinta ir neprotaujanti minia tokiu požiūriu – geras pagalbininkas, nes, pasinaudojus demagogija ir propaganda, demoso parama naudojama ne tik politikams, bet ir visai konstitucinei santvarkai keisti.Tą patį ką ir Voldemaras mums sako įvairaus plauko konstitucijų ir institucijų reformuotojai: aš šios Lietuvos nekūriau ir negaliu pasakyti, kokiais motyvais vadovaujantis ji buvo sukurta; kūrėjai buvo politikai, o politikai yra blogi, kad būtų gerai – viską reikia pakeisti; jei taisyklės keisti neleidžia, tai ir jas reikėtų pakeisti. Juk, tikra tiesa, Konstitucija Lietuvai, o ne Lietuva Konstitucijai. Ir už tos „Lietuvos“ slypi žmonės – kad ir kiek jų būtų – dėl kurių šio pokyčio siekiama. Nors, pavyzdžiui, ponas Stasys Jakeliūnas kuklinasi ir sako, kad nedaro, ko nori rinkėjai. Sakau „kuklinasi“, nes nenoriu tikėti, jog rinkimų programa buvo rašoma kaip laisvas minčių lietus, o buvo bent šiek tiek atsižvelgta į žmonių įsitikinimus. Bet suprantu ir nepavydėtiną situaciją – lyg ir norisi apeliuoti į statistinę daugumą, bet tik ištark šiuos žodžius ir tuoj statistinė dauguma pradės kalbėti šeimos sampratos, alkoholio liberalizavimo, mokesčių sistemos ir kitais klausimais. Ne, žmonių masė nepatikimas partneris, geriau ją nutylėti.  

Ar verta švaistyti savo laiką, pildyti eterį, skirti valstybines lėšas iniciatyvoms, kurios pakeistų lygiai tiek, kiek suomių Konstitucijos nusirašymas padarytų iš Lietuvos Suomiją?

Šis savotiškas konstitucinis revanšizmas bent laikinai sujungia skirtingas politines jėgas. Tuos, kurie iš tiesų aukojosi, bet Konstitucijos kūrimo metu atsidūrė politinio proceso paraštėse; tuos, kurie naujajai Konstitucijai priešinosi ir vis dar priešinasi; tuos, kurių 1990–1992 metais politiniame gyvenime apskritai nebuvo, tačiau dabar jie yra ganėtinai ambicingi, kad norėtų tai, kas ne jų ir tariamai ne jiems, pakeisti. Tikiuosi, jog būtent pastarieji sudaro už visas Konstitucijos pataisas balsuojančių valstiečių daugumą. Ir už to, noriu tikėti, neslypi joks sąmokslas. Tik toks visuotinis, naivus politinis „pabandom, gal kas nors gero išeis“. Taip ir bandome su vaikų teisių apsauga, pokyčiais LRT, mokytojų etatiniu apmokėjimu, universitetų reforma, mokesčių sistema...

Ar pastebėjote, kad visi šie bandymai baigiasi įtartinai panašiais atsakymais: „Atleiskit, pražiūrėjom, nepadarėm, nepagalvojom, neidealu.“ Rodos, tokia politiko darbo esmė – sąžiningai įsižiūrėti, analizuoti, klausti ir įsiklausyti. Taip bus ir su Konstitucijos keitimais, tik dėl to dauguma dabartinio Seimo, deja, nejaus jokios atsakomybės. Leiskite valdančiųjų nuostatą dar kartą pakartoti pono Jakeliūno mintimi, kad nei jis, nei dauguma valstiečių nesijaučia politikai. Todėl politiko darbas, kurį turėtų įkūnyti atsakomybė mūsų visų praeičiai ir ateičiai, jiems nė motais. O jei tiek daug „pražiūrėjo, nepadarė, nepagalvojo“ 141 Seimo narys, tai kiek daugiau „nepastebės“ 121?

Ar visas šis vajus dėl Konstitucijos bent iš tolo susijęs su rūpesčiu dėl bendrojo gėrio? Ar verta švaistyti savo laiką, pildyti eterį, skirti valstybines lėšas iniciatyvoms, kurios pakeistų lygiai tiek, kiek suomių Konstitucijos nusirašymas padarytų iš Lietuvos Suomiją? Bet ne, nėra laiko kelti klausimus, kurie verstų abejoti. Abejonė – ne išminties sąlyga, bet silpnumo ženklas. Čia reikalinga gryna valia, kad būtų pasiektas galutinis triumfas. Ar bent jau mažas laikinas voldemarininkų, žaliųjų valstiečių ir kitų „triumfiukas“.