EPA nuotrauka

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė, ir Marija Magdalietė. 
    Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.

Iz 9, 1–3. 5–6: Sūnus gi mums duotas

Ps 113, 1–2. 3–4. 5–6. 7–8. P.: Viešpaties vardui šlovė per amžius!

Gal 4, 4–7: Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB

Dažnai, kai skaitau apie tai, kas įvyko po Jėzaus kryžiumi, kyla noras atsirasti ten, Kalvarijoje, Jėzaus mirties valandą. Ne dėl smalsumo. Koks normalus žmogus su malonumu norėtų žiūrėti į baisią kančią ir mirtį? Norėčiau ten būti dėl Jėzaus, kad sunkioje valandėlėje nebūtų vienišas. Bet norėčiau būti ir šalia Marijos bei jos didelio skausmo. Kartu su Jonu ją apkabinti, priglausti ir atsivesti pas save. Norėčiau jai padėti, paguosti ir pasakyti, kad nėra viena, kad, nors prarado savo Sūnų, dar turi mane... Kad nesijaudintų dėl ateities...

Aušros Vartų Marija yra pavaizduota besimeldžianti, be Jėzaus. Kai kurie sako, kad yra pavaizduota Viešpaties Arkangelo Gabrieliaus apsilankymo – apreiškimo – metu, maldoje priimanti Dievo valią: „Štai aš, Viešpaties tarnaitė. Teesie pagal Tavo žodį...“

Kiti sako, kad ji yra pavaizduota jau kaip suaugusi moteris, besiklausanti Jėzaus pamokslų arba Šventosios Dvasios atsiuntimo apaštalams metu – visada pasiliekanti maldoje už tuos, kurie ieško Dievo ir Jam save paveda.

Aš manau, kad ji pavaizduota kaip stovinti po kryžiumi – kupina skausmo, susimąsčiusi, besimeldžianti, bet ir pripildyta meilės, gailestingumo. Kenčia kartu su Jėzumi, kartu su Juo aukoja savo kančią už tuos, kurie Jį nužudė, už kiekvieną, pasiliekantį nuodėmės vergijoje, už mus.

Norėčiau būti Kalvarijoje dar ir dėl to, kad Marija mane apkabintų, priimtų kaip savo vaiką. Nes tai aš, prislėgtas savo nuodėmių ir silpnybių, esu tas, kuriam reikia pagalbos – ir paguodos, paraginimo, gero pavyzdžio, paskatinimo, o visų pirma – tikros meilės bei gailestingumo. Man reikalingas kas nors, kuris mano žemiškojoje kelionėje amžinybės link būtų su manim: kad nesuklysčiau, kad nepamirščiau krypties Dievo link.

Todėl šiandien Tave šlovinu, Dieve, ir dėkoju už Mariją, Tavo ir mūsų meilingąją ir gailestingąją Mamą. Pavedu save, savo planus, troškimus, artimuosius ir pažįstamus, visą savo gyvenimą su džiaugsmais ir rūpesčiais į jos motiniškas rankas, kad ji amžinai užtartų mane. Kad su jos pagalba likčiau Tau ištikimas ir, nors nesu vertas, gaučiau nors kampelį Tavo Karalystėje. Amen.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai