Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. 
    Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: 'Apgink mane nuo skriaudiko!' Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: 'Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų'“. 
    Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėję Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“

Skaitiniai E2 (468)

3 Jn 5–8: Mes turime brolius svetingai priimti, kad taptume tiesos bendradarbiais

Ps 112, 1–2. 3–4. 5–6. P.: Laimingas, kas Viešpaties bijo. 


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB

Šiandien turiu susimąstyti apie tai, kokia yra mano malda, kada meldžiuosi ir kaip. Ar reguliariai, ar ne? Ar tik tada, kada man reikia pagalbos ir turiu problemų? Ar vien tada, kai ateina noras melstis arba prisiminus?

Jėzus mus šiandien kviečia „visuomet melstis ir nepaliauti“. Kaip Jis, nuolat. Dar reikia pridurti, kad malda – tai ne tik „poteriai“. „Poteriai“ gali mums padėti melstis (kaip ir kitos jau paruoštos gražios maldos, pavyzdžiui, psalmės, litanijos), jie pasako, kai trūksta žodžių, kaip kreiptis į Dievą ir ką Jam sakyti. Maldos esmė – ne sukalbėti ką nors, bet užmegzti ryšį su Dievu, su Juo bendrauti, susitikti su Juo ne tik žodžiais, bet ir protu, širdimi (žr. Mk 12, 30). Kaip vaikas su Tėvu.

Nepaliaujamai melstis – nereiškia visą dieną, visą laiką praleisti vien bažnyčioje arba savo namų maldos kampelyje su rožiniu, Šventuoju Raštu ar maldaknyge rankose. Norėdami tai suprasti, galime žvelgti į Jėzų arba į tai, kaip meldėsi šventieji. Jėzus dažnai pasitraukdavo melstis ir, netgi bendraudamas su žmonėmis, trumpai kreipdavosi į savo Dangiškąjį Tėvą.

Šiuolaikiniai šventieji, – pavyzdžiui, šv. Jonas Bosko, atlikdavęs tiek patarnavimų, kad atrodė, jog jam nelikdavo laiko maldai, – išties buvo maldos žmonės. Kun. Bosko beatifikacijos procese buvo užduotas klausimas: o kada jis turėjo laiko maldai, juk jo dienotvarkė buvo itin įtempta? Atsakymas: o kada jis nesimeldė? O kaipgi jis meldėsi? Be tradicinių maldų, kun. Bosko praktikavo nuolatinį susivienijimą su Dievu, darydamas viską Jo garbei, strėlinę maldą (trumpos mintys ar šūkiai Dievo link), gilų troškimą vykdyti Jo valią. Praktiškai jis meldėsi kaip ir ta našlė iš Evangelijos – meldėsi „dieną ir naktį“.

Mano Jėzau! Suvokiu visa tai savo protu, bet mažai meldžiuosi, nes trūksta valios. Prašau, suteik man troškimą melstis ir patrauk prie savęs. Sužadink mano širdy norą budėti prie Tavęs širdimi, kai atlieku savo darbus arba ilsiuosi, esu su namiškiais ar draugais. Ir aš noriu nuolat būti su Tavimi. Amen.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai