Scena iš rež. Jo Strømgreno spektaklio „Durys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tai yra kūrinys, kurį privalu pamatyti kiekvienam, kuris ieško atsakymo į klausimą, kodėl dalis žmonių palieka Lietuvą. Tokio išvada toptelėjo jau antrą kartą stebint norvego Jo Strømgreno Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytą spektaklį „Durys“. Svarstydamas apie emigraciją, šiuo atveju kalbu ne apie tuos, kurie išvyksta, nes Lietuvoje negali pragyventi. Kalbu ne apie tuos, kurie išvyksta įgyti geresnio išsilavinimo ar pasinaudoti tokiomis karjeros galimybėmis, kokių mūsų šalyje niekas pasiūlyti negali. Mintyje turiu tuos žmones, kurie išvyksta svetur motyvuodami tuo, jog ieško geresnio klimato. Ne, ne šiltesnių orų ir mažiau lietaus, o tiesiog geresnės psichologinės atmosferos visuomenėje.

Emigruoja ne tik dėl ekonomikos

Štai šių metų vasarą Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkės dr. Ilonos Strumickienės atliktas lietuvių migracijos priežasčių tyrimas, kurį užsakė ir finansavo Vyriausybės kanceliarija ir Užsienio reikalų ministerija, parodė, jog emigrantai kaip labiausiai taisytinus dalykus Lietuvoje nurodė aukštą korupcijos lygį (57,7 proc.), ekonominę nelygybę (51,9 proc.) ir nepagarbą eiliniam žmogui (43,3 proc.). Svarstydami apie emocinę būseną apklausoje dalyvavę emigrantai, kurie užsienyje praleido ne trumpiau nei pusmetį, akcentavo miglotas ateities perspektyvas ir blogėjantį gyvenimą (70,5 proc.), jausmą, kad esi nereikalingas (56,7 proc.) ir tai, kad gyvendami Lietuvoje jie nesijautė laimingi (38,8 proc.). Trumpai tariant, norint spręsti emigracijos problemą, neužtenka kalbėti vien apie ekonomiką. Būtina kalbėti ir apie palankesnės žmogui socialinės aplinkos kūrimą. Ir, kas svarbiausia, čia neužtenka tik baksnoti pirštais į valstybę ir jos institucijas, o klausti ir pačių savęs, kodėl gyvenantieji šalia jaučiasi nelaimingi, nereikalingi, neturintys perspektyvų. Galbūt čia yra kažkas, ko nepadarėme, nors galėjome?

Scena iš rež. Jo Strømgreno spektaklio „Durys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Būtent apie tai ir kalba J. Strømgreno spektaklis „Durys“, scenoje vaizduojantis skirtingas grupės žmonių bendro gyvenimo scenas. Spektaklis nekuria vientiso pasakojimo. Geriausias to simbolis – spektaklio pabaigoje, kai aktoriai jau paliko sceną, ant grindų besimėtantys knygų lapai. Jų jau nebesujungsi į vieną knygą, gali nebent išskaityti atskiras scenas. Tačiau ir jos yra labai iškalbingos. 

Šiapus ir anapus durų

Svarbiausias scenos akcentas – durys, kurios niekada ilgam nelieka uždarytos. Jos yra tarsi vartai tarp šiapus ir anapus. Tai daugiaprasmis simbolis, kuris gali reikšti viltį, jog anapus bus geriau nei čia, tačiau kuris lygiai taip pat gali reikšti ir siekį išstumti vieną ar kitą žmogų iš bendruomenės, uždaryti jį anapus, kad daugiau nebekeltų problemų. Tačiau svarbiausia yra tai, kad dar iki to laiko, kai žmonės atsiskiria fizinėmis sienomis, vieno kitam uždarytomis durimis, jie, nors dar fiziškai ir būdami draugėje, jau būna sunaikinę juos jungiantį socialinį audinį. Sienos iškyla ten, kur griūva dvasiniai tiltai. 

Scena iš rež. Jo Strømgreno spektaklio „Durys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Spektaklis prasideda, kai skambant muzikai personažai šoka ratu ir, nutilus garsams, staigiai turi atsisėsti ant kėdės. Vienam vietos nelieka, tad jis turi keliauti už durų, palydimas liekančiųjų pašaipaus juoko. Sakysite, kad tai tik žaidimas. Galbūt, bet kartu tai ir simbolis, kai kolektyvą cementuoja tik tokie bendri žeminimo ritualai – apkalbos, patyčios, kitoniškumo atmetimas. 

Scenoje regime ir nepasitikėjimu dvelkiančias temas, kai net vienumoje rašydamas laišką instinktyviai dairaisi per petį, ar tik kas nestebi. Visa tai kalba ir apie vidinio cenzoriaus užgimimo pavojų. Regime lindimą į kito privačią erdvę, kai skaitomi svetimi laiškai, klausomasi svetimų kalbų ir skleidžiami gandai. Kartu visa tai kvepia ir skaudžia vienatve, nes kitam laiško pavydima kaip ženklo, jog tas kitas yra reikalingas, prisimenamas, priešingai nei tu.

Regime dviejų žmonių negebėjimą užmegzti santykius, kai kitas yra tiesiog supančiojamas, išdrožiamas pagal savąjį atvaizdą. Regime nevisavertiškumo kamuojamus žmones.

Scena iš rež. Jo Strømgreno spektaklio „Durys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Regime ir bendrą požiūrį į žmogų, kai vienas veikėjas galiausiai įmetamas į šiukšlių konteinerį. Regime negebėjimą būti laisviems, kai laisvėje plazdantis drugelis tiesiog įkišamas į stiklainį. Galbūt jame ir geriau, nes egzistuoja aiškios komandos, leidžiančios nusikratyti atsakomybės. 

Galiausiai regime žmones, kurie pabėgę anapus durų, kur tarsi turėtų būti geriau, galiausiai nusivilia, o gal veikiau tiesiog susitaiko su tiesa, jog iš tiesų bėgo ne tiek nuo konkrečios aplinkos kiek nuo pačių savęs – savo baimių, kompleksų. Tad ir žinia čia tampa atperkanti – reikia keisti ne tik aplinką, bet ir keistis pačiam bėgant nuo savo vidinio provincialumo, atsakomybės vengimo. 

Nesuprantama kalba ir suprantamas šokis

Tai tik keli spektaklio epizodai, kuriuose kiekvienas įskaito tai, kas jam labiausiai aktualu ir skauda. Pats režisierius bylojo: „Kai kurie dalykai neturėtų būti aiškinami. Pavyzdžiui, šis spektaklis. Jei sulaukėte kvietimo į asociacijų kelionę, žinoma, būtų gaila iš anksto žinoti atsakymus. Galbūt to mums labiausiai reikia šiandien, kai dauguma atsakymų bet kuriuo atveju yra klaidingi. Galbūt klaidingas pats principas – visą laiką ko nors klausti.“ Tad gal reikia, užuot klausus, patiems sau atsakyti, kas gi yra tai, kas laiko mane čia, šiapus durų, o kas skatina manyti, kad ten, kitapus, yra geriau. 

Scena iš rež. Jo Strømgreno spektaklio „Durys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Galiausiai bet kuri šio spektaklio apžvalga bus nevisa, jei nepaminėsime jo kalbos. O kalbama ten, kaip įvardijo patys autoriai, gibriš– kažkokia svetimkalbe, kurioje gali suprasti tik pavienius žodžius. Iš pradžių tai išmuša iš vėžiu, tačiau ilgainiui susimąstai, kaip dažnai kasdienybėje mes pervertiname žodžius. Ne, ne todėl, kad jie būtų nesvarbūs, o todėl, kad, kreipdami dėmesį tik į juos, imame nebekreipti dėmesio į nieką kitą. Pavyzdžiui, kūno kalbą. Būtent pastaroji spektaklyje yra labai svarbi – daug pasakoma per šokį, gyvuosius paveikslus. Stebėtis neverta – J. Strømgrenas yra šiuolaikinio šokio, baleto meistras. Šią savo meistrystę jis pasitelkia tam, kad leistų mums žvelgti giliau, nei leidžia žodžiai.