Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka.

Prisiartinus Jėzui prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta. Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus iš Nazareto. 
Tuomet neregys ėmė šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Ėję priešakyje mėgino sudrausti jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
    Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti. 
    Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“
    Šis atsakė: „Viešpatie, kad regėčiau!“
    Jėzus tarė: „Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. 
    Tas bematant praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą.

 

Skaitiniai E2 (470)

Apr 1, 1–4; 2, 1–5a: Prisimink, nuo kur nupuolei, ir atsiversk

Ps 1, 1–2. 3. 4. 6. P.: Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio.


Evangelijos skaitinio komentaras

Šis neregys buvo elgeta, jis sėdėdavo palei kelią. Morkus sako, kad jis buvo vardu Bartimiejus. Netoliese išgirdęs sujudimo garsus, Bartimiejus paklausė, kas čia vyksta. Žmonės jam atsakė, kad eina Jėzus iš Nazareto. Bartimiejus tuojau ėmė Jo šauktis: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Jis kreipėsi į Jėzų kaip į Dovydo Sūnų, t. y. Mesijo titulu. Taip vadinamas tas, kuris įvykdys visus Dievo pažadus savo tautai. Sustojęs Jėzus paprašė jį pašaukti. Tada Viešpats paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Mokytojau, kad praregėčiau.“ Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“

Kaip ir kraujoplūdžiu serganti moteris, Bartimiejus tvirtai tikėjo Kristumi. Šis vargšas neregys, elgeta, sėdėjęs prie kelio, susigaudė geriau nei Jėzų supusi minia. Kai žmonės mėgino jį nutildyti, jis ėmė šaukti dar garsiau. Jėzus matė, kad šis žmogus atsiliepia į Šventosios Dvasios paskatas. Nors Jėzus numanė aklojo giliausią troškimą, Jis vis tiek tiesiai paklausė, ko šis norįs.

Sinoptikai savo pasakojimą baigia itin svarbia pastaba: Bartimiejus nusekė paskui Jėzų keliu (plg. Mk 10, 52; Mt 20, 34; Lk 18, 43). Tie, kurie seka Jėzų, yra Jo mokiniai. Tai tie, kuriems buvo atvertos akys, kurie atpažino, kas yra Jėzus, ir nori toliau eiti su Juo. Lukas priduria, kad sekdamas Jėzų jis garbino Dievą. Tikėjimas padaro žmogų Jėzaus sekėju.

Bartimiejaus istorija yra mokinystės istorija, o sekimas Jėzumi – tikėjimo vaisius. Štai koks tikėjimo ritmas: išgirsti apie Jėzų, asmeniškai pažinti Jėzų, būti Jo palytėtam ir perkeistam, tapti Jo mokiniu – įgauti naują akių šviesą. Mes, vadinantys save krikščionimis, turime gebėti vienaip ar kitaip pažvelgti atgalios ir pamatyti šį vyksmą savo gyvenime. Pamatyti jį kaip savo gyvenimo pamatą. Tikrai visi girdėjome apie Jėzų. Bet ar gali sakyti, kad Jį asmeniškai pažįsti? Ar gali tvirtinti, kad Jis atvėrė tau akis, tad dabar Jį pažįsti ir suvoki, ką Jis tau padarė? Ar gali sakyti, kad seki Jį keliu?

Iš „Žodis tarp mūsų“ 2013 m. sausis-vasaris

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai