Kokį žmogų norite užauginti? Turbūt daugelis tėvų atsakytų besiviliantys, kad vaikas užaugs laimingas, savarankiškas, pareigingas, taktiškas, pagarbus, nuoširdus bei doras. Jis gebės save drausminti ir elgsis teisingai, nepriklausomai nuo to, jūs esate šalia ar ne. Būdamas jaunuolis, jis mąstys savo galva ir nepasiduos bendraamžių spaudimui. Vis dėlto ne visi tėvai žino, kokios drausmės veiksmingiausia laikytis, siekiant užauginti tokį vaiką. Amerikiečių klinikinės psichologės dr. Lauros Markham knygoje „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ pristatomas paprastas, tačiau veiksmingas būdas, padedantis užmegzti ir puoselėti glaudų emocinį ryšį su savo vaikais, ugdyti pozityvias savybes bei įgūdžius, užuot nuolat kontroliavus jų elgesį.

Tarptautinio pripažinimo sulaukusioje, daugiau nei į penkiolika kalbų išverstoje knygoje siūlomos technikos, kurios padės tėvams tapti kantresniems, lengviau susitvardyti nešaukus ant savo vaikų bei nuslopinti įtampą šeimoje. Taip pat sužinosite, kaip padrąsinti ir palaikyti savo atžalas. Sukūrę tvirtą ryšį su savo mažaisiais, daugiau niekada neturėsite jiems grasinti, jų prašinėti, papirkinėti ar net bausti, kad būtumėte išgirsti. Taigi, kaip ugdyti pozityvų vaikų elgesį ir skatinti jų savarankiškumą?

Vadovaukitės meile, o ne draudimais

Jeigu svarbiausias jūsų tikslas – pasiekti, kad mažylis būtų klusnus, greičiausiai nevengsite baimės ir prievartos, kad tai pasiektumėte. Kita vertus, jeigu norite užauginti vaiką, kuris elgtųsi deramai ir savarankiškai, nepriklausomai nuo to, ar jūs esate šalia, ar ne, tada jums reikia mąstyti, matant ilgalaikę perspektyvą. Taip mąstyti, užuot grasinus ir baudus, reiškia mokyti deramo ir savarankiško elgesio, stiprinti ryšį su savo vaiku, kad jis norėtų pateisinti jūsų lūkesčius, o paskui padėti jam dorotis su emocijomis, kad sugebėtų gerai elgtis. Vadovaujant su meile, šis tikslas daug greičiau pasiekiamas, nei baudžiant ar drausminant. Taip yra dėl kelių priežasčių:

Vadovaudami su meile, įgyjame didesnę įtaką savo vaikui. Žmonės priešinasi kontrolei. Tai gerai, nes mums patiems leidžiama prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Bet tai taip pat reiškia, kad, kai vadovaujame savo vaikams pasitelkdami prievartą, jie priešinasi. Taigi kuo meiliau elgiamės su savo mažyliais, tuo atviresni jie tampa ir patys labiau stengiasi suprasti, kokią išmintį slepia mūsų rekomenduojamos taisyklės bei įpročiai, taip pat lengviau juos priima.

Kai vadovaujame su meile, mažieji jaučiasi saugesni. Todėl gali susitelkti į savo raidos tikslus, tokius kaip mokymasis. Autoritarinė tėvystė kelia vaikams nuolatinį stresą, verčia jaudintis dėl kitos bausmės (tai galbūt paaiškina, kodėl mušamų vaikų IQ žemesnis). Kita vertus, liberali tėvystė gali versti vaikus jaustis taip, lyg niekas jiems nevadovautų, o tai ne mažiau baugina. Tuo tarpu atjaučiamai, su meile nubrėždami ribas, mes padedame savo mažyliui jaustis saugiam.

Vadovaudami su meile, suteikiame savo vaikams paramą. Šios jiems reikia, kad suprastų savo jausmus ir išmoktų juos kontroliuoti. Jausdami šią paramą, mažieji įstengia atskleisti geriausias savojo „aš“ savybes, jie nesileidžia išstumiami iš kelio gilių jausmų slėgio. Tie vaikai supranta, kad veiksmus būtina riboti, bet, net patirdami visas sudėtingas emocijas, jaučiasi gerai. Tas gerumo jausmas kaip tik ir padeda mums žengti pirmyn, įgyvendinant savo gerus ketinimus.

Pixabay nuotrauka

Vadovaudami su meile, stipriname tarpusavio ryšį su savo vaiku. Vadovaudami su meile, susitelkiame ne į savo vaiko elgesį, o į mūsų santykius su juo. Mažasis supranta, kad negali turėti visko, ko užsigeidžia, bet gali gauti kai ką geresnio – žmogų, kuris priims jį visą, su sujauktais jausmais, ir padės jam valdyti savo veiksmus.

Vadovaudami su meile, stipriname savo atjautą vaikui. Visi žinome, kad vaikams labiausiai reikia meilės tada, kai jie mažiausiai jos nusipelno. Mažojo elgesys gali mus erzinti, bet atjauta padeda matyti toliau už susierzinimą ir suprasti, kodėl mūsų vaikas taip elgiasi. Galiausiai pajaučiame užuojautą tam mažam žmogučiui, kuris taip labai stengiasi. Kita vertus, bausmė iš mūsų reikalauja sukietinti širdį ir emociškai apleisti savo vaiką, kai jam labiausiai mūsų reikia.

Vadovaudami su meile, padedame formuotis vaiko savigarbai. Mat toks vadovavimas išvaduoja mus nuo drausminimo. Tada tėvystė teikia daugiau pasitenkinimo, mes galime labiau džiaugtis savo vaiku. O kai mažasis mato, kad tėvai nuolat juo žavisi, jis, kaip žmogus, jaučiasi gerai.

Vadovaudami su meile, sukuriame ramybę namuose. O tai teikia vaikams (ir suaugusiesiems!) prieglobstį, kurio jiems reikia, patiriant išorinio pasaulio įtampas. Taigi aptarkime, kaip ugdyti mažųjų savarankiškumo įgūdžius, vadovaujantis meile, apsieinant be drausminimo.

Kaip lavinti ikimokyklinukų savarankiškumą?

Iki to laiko, kai jūsų vaikui sukanka treji, jis jau, regis, žino taisykles. Taigi, jeigu jūsų ikimokyklinukas žino, kas teisinga, kodėl jis dažnai nesielgia deramai? Todėl, kad tokio amžiaus mažyliai yra dar ne visai pajėgūs save kontroliuoti, kad galėtų pasirinkti teisingai. Be to, 3–5 m. vaikams būdingi šie bruožai:

Jie yra smalsūs. Ikimokyklinukai – apsigimę mokslininkai. Kaip lūpdažis išsisuka iš tūbelės ir kaip jis atrodo ant sienos? Ar pašluostę nuplautų vanduo unitaze? Mažylis nemėgina būti blogas – jis tik bando suprasti, kaip veikia pasaulis, ir nesuvokia, kad vonioje plūduriuojantys jūsų mokesčių blankai yra katastrofa.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai yra nuolat kuo nors užsiėmę. Todėl nesupranta, kodėl svarbi jūsų darbotvarkė. Joks keturmetis nesutiks, kad valytis dantis būtent šią minutę svarbiau, nei surasti jo pradingusią veiksmo žaidimo figūrėlę. Mums patiems neišvengiamai tenka kartotis: padedame savo vaikams susikurti teigiamus gyvenimo įpročius, nuolat jiems pagelbėdami valytis dantis, pasikabinti striukę, susidėti žaislus į vietą. Tai tik iš dalies apibūdina tėvų darbą.

Geriausia, kai gimdytojai tai priima nesiraukydami – kaip skalbdami marškinius. Pabandykite išsakyti savo reikalavimus vaikams kaip kvietimą pažaisti: „Ropškis man ant nugaros lyg ant besispardančio laukinio mustango ir jokime tiesiai į vonią, kaubojau!“ Joks ikimokyklinukas nepajėgs atsispirti geram žaidimui, net jeigu tas galiausiai veda į vonią ar kur kitur, kur mažylis verčiau neitų.

Pixabay nuotrauka

3–5 m. vaikai dažnai jaučiasi praradę su mumis ryšį. Jie jaučia, kad tarpusavio ryšis laikinai nutrūko, arba nuolat patiria jo stygių. Visi vaikai jaučiasi stokojantys ryšio su savo tėvais, kai kovoja su baime, nusivylimu ir daugeliu kitų nesmagių emocijų, susikaupiančių per dieną. Ikimokyklinukai dažnai slepia savo baimes bei nuoskaudas, laukdami progos saugioje aplinkoje jas pajausti ir išreikšti. O jeigu vaikas dieną praleidžia toli nuo jūsų, galite tikėtis, kad namo jis parkaks su pilna kuprine jausmų, kurių nedrįs išreikšti, mat jie visi darželyje taip stengiasi būti „dideli“. Kol jūsų vaikas neatsivers ir nebus išgirstas, tie jausmai tykos išsilieti, trikdys mažojo bendravimą, skatins jį netinkamai elgtis ir temdys jo linksmumą. Štai kodėl visų pirmiausia turėtumėte atnaujinti ryšį su savo ikimokyklinuku, kai, dienai baigiantis, vėl susitinkate. „Ypatingasis laikas“ bei linksma šėlionė po namus padeda vaikams iškrauti susikaupusius jausmus, atnaujinti ryšį ir susitvarkyti su savimi. Tėvai šiuo atveju tėvai funkcionuoja beveik kaip išorinė kontroliuojanti sistema, suteikianti vaikui saugų prieglobstį, kurį jausdamas, mažasis galėtų susidoroti su sudėtingais jausmais. Kitaip šie jausmai jį pastūmėtų netinkamai elgtis.

Vaiko smegenys tebesivysto. Jis vis dar mokosi pats nusiraminti, kai susijaudina, tad nesugeba greitai pažaboti įsiplieskusio pykčio. Mažasis galbūt ir sugeba vartoti keturskiemenius žodžius, bet neapsigaukite: neramūs jo migdoliniai kūnai dar vis gali nustelbti aukštesnes smegenų funkcijas („Ji labiau myli mažę? Tai še tau, maže!“). Labai svarbu prisiminti, kad jūsų vaikas nėra blogas – jis tik mažas. Jo racionaliųjų smegenų funkcijos dar nėra visiškai įjungtos.

Ikimokyklinukai geba labiau save kontroliuoti nei vos tik pradėję vaikščioti mažyliai, tad per tuos metus mes, tėvai, galime išmokyti juos fundamentalių elgesio pamokų. Turbūt atspėjote, kaip tai geriausiai daryti: visų pirma, kontroliuoti savo pačių emocijas, išlikti ramiems, palaikyti tvirtą ryšį su savo ikimokyklinuku, kad jis būtų atviresnis jūsų įtakai, ir lavinti jį, o ne kontroliuoti, taip padedant jam ugdytis savarankiškumo įgūdžius.

Leidyklos „Vaga“ informacija