Laimutis Ločeris prie pabaigto horeljefo „Draugystės“ (dabar „Crown Plaza“) viešbutyje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lapkričio 13 d., eidamas 90-uosius gyvenimo metus, mirė ilgametis Lietuvos dailininkų sąjungos narys, žymus Lietuvos dailininkas: monumentalistas, tapytojas, grafikas, sukūręs daug įspūdingų kūrinių viešosiose erdvėse – LAIMUTIS LOČERIS. Lapkričio 20 d. 14 val. menininkas išlydėtas į Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį.

Prisimindami dailininką dalijamės Rasos Kazlas interviu, spausdintu JAV lietuvių išeivių laikraštyje „Draugas“.

Pernai vasarą interviu metu menininkas Laimutis Ločeris parodė paskutinį savo darbą – monumento Lietuvos šimtmečiui maketą, kuris jo gimtinėje taip ir nesulaukė tinkamo dėmesio. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nežmonišku greičiu kintantis gyvenimo paveikslas, kuriame lekiantys įvykiai vienus klupdo, kitiems padeda atsitiesti. Atkaklieji randa vietą šiame pasaulyje, santūresni, ypač šių dienų globalių modernių laikų agoroje, tarsi lieka už šio pasaulio ribų, lėtoje tyloje susitaikydami su sau skirtu likimu. Panaši yra šiandien vieno garsiausių Lietuvos monumentalistų – dailininko LAIMUČIO LOČERIO kasdienybė, kuri aplenkia madingą pasaulį su jo tuščiomis kalbomis, su melagingais politikavimais ir biurokratine tvarka. 88-erių talentingas kūrėjas, nors ir gyvena slegiančios vienatvės globoje, šiandien vengia kalbėti apie nedėkingą savo dabartį ir dėl savo esamos liūdnos būties nieko nekaltina.

Kūryba iškeliavo į nebūtį

Lietuvos dailininko, monumentalisto, grafiko Laimučio Ločerio piešinius galima drąsiai lyginti su renesanso laikų kūrėjų Leonardo da Vinci ar Michelangelo darbais. Lietuvos dailės istorijoje nedaug tokių menininkų, kurie taip puikiai išmanytų žmogaus kūno proporcijas, tai giliai jaustų ir būtų perpratę žmogaus anatomiją, gebėtų taip tiksliai piešiniuose atkartoti kiekvieną kūno linkį, raumens iškilumus, judesius ir žmogaus prigimtinį išskirtinumą.

Kai klausiu garbaus amžiaus menininko, kodėl taip tobulai įvaldęs piešimo techniką pasirinko monumentalų meną, L. Ločeris atsako, kad kelius į šią sritį atvėrė draugai architektai. Ir tikrai – sovietmečiu brandžiausias kūrybos laikotarpis šiam grafikos monumentalistui suteikė garbės dirbti su iškiliais architektais broliais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais, Stasiu Bareikiu, Algimantu Patalausku, Vytautu Batista. Gimęs ir augęs Biržuose, žinomo nepriklausomos Lietuvos fotografo Petro Ločerio šeimoje, jauniausias iš trijų brolių, Laimutis pasuko į dailę.

Studijas menininkas baigė Lietuvos dailės akdemijoje, vėliau mokslus tęsė Sankt Peterburgo meno akademijoje.

„Sankt Peterburge diplomo gynimui sukūriau kompoziciją „Kuršių marių žvejai“. Kai į auditoriją įnešė tą mano darbą, profesūra ir visa ten susirinkusi publika pradėjo ploti. Po to, pamenu, nutapiau paveikslą „Tadžikas su asiliuku“, tai tas darbas gana ilgai buvo eksponuojamas akademijoje. Tai buvo nemažas nuopelnas – buvau pastebėtas, nes iki tol Sovietų Sąjungoje paprastai demonstruodavo tik ruselių studentų darbus. Taigi mano atvejis buvo pirmas akademijos istorijoje“, – apie savo kūrybinius laimėjimus pasakojo L. Ločeris.

„Išimkite L. Ločerio darbus iš jų architektūrinės aplinkos – tikrųjų namų, ir iš karto pajusite, kad jie ištuštėjo, neteko šilumos, poezijos. Monumentalioji dailė tą nepažeistą erdvę daro tartum žmogiškesnę, artimesnę“, – septintajame dešimtmetyje viename spaudos leidinyje apie šio monumentalisto darbus rašė žinomas Lietuvos žurnalistas, menotyrininkas Tomas Sakalauskas (1932–2015 m.).

Didžiausia likimo ir kūrybos grimasa – talentingo kūrėjo negrįžtamai išnykusius darbus šiandien mena tik fotonuotraukos, kuriose išliko kai kurie L. Ločerio monumentalūs dekoratyviniai kūriniai, kadaise puošę populiarias Vilniaus, Druskininkų Nidos, Anykščių kavines, viešbučius, konferencijų sales. Į nebūtį iškeliavo Vilniaus vaikų kavinė „Nykštukas” su visa dekoratyvine sienine tapyba, kurios vienu iš bendraautorių buvo Laimutis Ločeris. Neišsaugotos ir kavinės „Tauras”, restorano „Nida” sieninis dekoras. Išlikęs tik menininko originalus horeljefas „Draugystės” (dabar „Crowne Plaza“) viešbučio konferencijų salės interjere ir viešbučio „Neringos” hole esanti medžio sieninė kompozicija. Tiesa, pastaroji jau yra praradusi vientiso kūrinio vaizdą, nes rekonstruojant viešbutį buvo nuspręsta dalį sieninės kompozicijos nuimti, nes toje vietoje naujiesiems savininkams reikėjo padidinti viešbučio kambarių skaičių.

Laimutis Ločeris – vienas iš „Nykštuko“ kavinės sieninės tapybos autorių.
Viešbučio „Neringa“ holo sieninis dekoras. Jo likimas šiuo metu nežinomas, nes neaišku, ar rekonstravus pastatą jis liks viešojoje erdvėje.

Sovietinė cenzūra netrukdė patriotiškiems kūrybos užmojams

Ankstyvoje vaikystėje menantis nepriklausomos Lietuvos dvasią, menininkas savo kūryba tyliai maištavo prieš sovietų ideologus. Tais laikais atviru lietuvišku tautiškumu pasižymintis prakalbinto medžio siužetai atsispindėjo beveik visuose L. Ločerio dekoratyviniuose interjeruose. Tai ir „Amžių Vilnius“, „Taurų medžioklė“, „Dainavos šalis“, „Amžinas ąžuolas“, „Gintaro krantas“.

„Pamenu, viešbučio „Neringa“ hole iš aliuminio juostų kūriau „Amžių Vilnių“. Ant pano išlanksčiau Gedimino bokštą, žiniuonį, raitelius. Iš tiesų labai delsiau daryti tą sienelę, nes vis galvojau, kad kompartijos lyderiai pamatę uždraus, lieps permontuoti. Neišvengiau susidūrimo ir su pačiu A. Sniečkumi, kuris, kartą eidamas pro šalį, mestelėjo: „Kas čia per kavalerija?“. Suprask, užkliūvo vaizdas, kuris jam pasirodė per daug patriotinis. Kažkaip tąsyk praslydau su šia idėja. Daugiau nesikabinėjo“, – dalijosi prisiminimais L. Ločeris.

Šio menininko unikalių darbų itin laukė sovietmečiu naujai kilusių pastatų tuščios sienos. Originaliai L. Ločerio rankose kalto dūžiai medžiui suteikdavo šiltas, lanksčias formas, novatoriškai jo rankose prakalbdavo ir kitos jo kūrybai naudojamos medžiagos: betonas, metalas. Keliolikos metrų atskirose dalyse komponuojamas vientisas, vizualiai užburiantas vaizdas įkūnijo įsivyraujantį to meto dailėje paprastumą, įtaigų lakoniškumą.

Turėjo viską, išskyrus laisvę

Vienas produktyviausių sovietmečio kūrėjų, originaliais monumentaliosios dailės dekoro kūriniais prakalbinęs ne vieną architektūrinę erdvę, raudonojo maro Lietuvoje turėjo viską. Narystę Dailininkų ir Architektų sąjungose, viliojančius kūrybinius užsakymus, tiems laikams ištaigingą kotedžą Vilniaus Antakalnio pušų prieglobstyje ir prašmatniausią sovietinį automobilį „Volga“.

Kaip ir daugelis jo amžininkų, neturėjo L. Ločeris to meto Lietuvoje vienintelio – laisvės. „Visą laiką galvojau apie vaikų ateitį. Nenorėjau, kad jie, kaip ir aš, vergautų sovietams“, – sakė L. Ločeris. Sovietinė vergovė buvo vienintelė priežastis, dėl kurios žinomas menininkas gūdžiais okupacinio režimo metais išdrįso pareikšti norą emigruoti. Ločerių šeima turėjo tokią galimybę, nes Laimučio uošvė buvo ištekėjusi už Kanados piliečio ir jau ne vienus metus gyveno Hamiltone. Ločeriams išvykimas galėjo būti reglamentuotas pagal 1975-ųjų baigiamąjį Helsinkio aktą, kuris numatė šeimų susijungimo galimybę.

Devynerius metus užtruko, kol šeima gavo leidimą išvykti. Per tą laiką L. Ločeris ne tik sovietų valdžiai, bet ir kai kuriems artimiems savo bičiuliams tapo nepageidaujamu asmeniu. Jis buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos, šeimą nuolat persekiojo KGB agentai. Menininkas ne kartą asmeniškai patyrė sovietinio režimo persekiojimo metodus.

„Tai cukraus į benzino baką pripila, tai namų durų spyną pakeičia. Matydavau ne tik aš. Ir mano kaimynas, fotomenininkas Rimantas Dichavičius ne kartą buvo pastebėjęs, kaip saugumiečiai prie namų už medžio pasislėpę sekdavo. Kartą bandė inscenizuoti kelių eismo įvykį, bet paskutinę akimirką kažkaip greitai sureagavau ir išvengiau susidūrimo su priešais atvažiuojančiu automobiliu. Juk vos patekus į valdžios struktūrų akiratį išvykimas iš sovietų Lietuvos būtų mums visiems laikams užkirstas“, – įtemptą laiką prisiminė garbaus amžiaus menininkas.

KGB psichologinis spaudimas ir nuožmios provokacijos kūrėjo stoiškumo nepalaužė.

„Mane turbūt paliko kaip KGB nesunaikinamą veislę, kaip pavyzdį tiems, kurie bandys būti nelojalūs sovietų valdžiai“, – juokavo Laimutis. Neįbauginta saugumo agentų vykdomų slaptų išpuolių, Ločerių šeima vis dėlto pademonstravo savo nelojalumą sovietinei valdžiai. Kanados vyriausybei tarpininkaujant, 1987 m. menininkas, jo žmona, suaugęs sūnus ir mažametė dukra pagaliau gavo leidimą išvykti.

Šv. Rapolo bažnyčiai darytas freskos eskizas taip ir liko neįgyvendintas dailininko Laimučio Ločerio kūrybinis sumanymas.

Kanadoje talentas buvo skirtas paminklams apipavidalinti

„Vos atvykęs į Kanadą iš karto pagalvojau apie grįžimą atgal į Lietuvą. Supratau, kad tiesiog nepriklausau tai žemei, man ten viskas buvo svetima“, – prisiminė užplūdusius pirmuosius jausmus tolimoje šalyje. Kitaip nei kitiems Ločerių šeimos nariams, tarp Laimučio ir Kanados abipusė meilė taip ir neužgimė.

„Na, Niagaros krioklys kaip krioklys. Gamta? Lietuvoje man ji įspūdingesnė. Ar bendravau su lietuviais? Buvo ten lietuvių jaunimo centras. Pamenu, nuėjau ten kartą ir girdžiu, kaip jauni lietuviukai kalbasi angliškai, aš jiems ir sakau: „Ar jums negėda?Juk jus lietuviai, kodėl nekalbate lietuviškai?“ – prisiminė L. Ločeris.

Kanadoje žinomas Lietuvos menininkas pradėjo dirbti Mr. Hardwico paminklų dirbtuvėse. Prisimena talentingas dailininkas, kaip jam buvo organizuotas priėmimas į darbą.

„Padavė juodą poliruotą plokštelę ir liepė jam ką nors nupiešti. „Iš atminties išgraviravau Albrechto Dürerio „Juodosios madonos“ kopiją ir iš karto buvau įdarbintas“, – sakė pašnekovas.

Kūrybinės talentingo menininko saviraiškos paminklų dirbtuvėse nelabai reikėjo. L. Ločeriui specialiais įrankiais reikėdavo išgraviruoti piešinius per baltą kalkinį popierių ant juodo granito. Iš tiesų tai buvo sudėtingas piešimo procesas, nes vaizdas buvo kuriamas atvirkštiniu keliu, šešėliuojant jį iš šviesos į tamsą. Talentingam dailininkui, turinčiam gebėjimą matyti piešinio visumą iš anksto, tai padaryti nebuvo sunku. Tokiu piešimo principu buvo siekiama, kad vaizdas įgautų formą, netaptų plokščias ir sudarytų 3D formato įspūdį.

„Žinote, kai pradėjo naudoti lazerį, galvojo, kad dailininkų jau nebereikės, o, pasirodo, su tuo lazeriu nelabai kas išeina“, – šypsosi garbaus amžiaus kūrėjas.

Pas Mr. Hardwicą menininkas gaudavo solidų atlyginimą. Portretui išgraviruoti reikėdavo keturių valandų, o už valandą mokėdavo 40 Kanados dolerių. Tais laikais tai buvo neblogi pinigai, tačiau, žinant to laiko kainų skirtumą ir pinigų vertę, kanadietiško atlygio vis tiek nebūtų užtekę įsigyti naują būstą Lietuvoje. Jau tuo metu menininką aplankė pirmoji mintis grįžti į gimtinę. Būdamas Kanadoje Laimutis per vietos televiziją išvydo Baltijos kelio vaizdus, išgirdo apie pirmuosius Sąjūdžio mitingus Vingio parke. Klostėsi ir kitos likimo aplinkybės. Skyrybos su žmona tik pagreitino jo apsisprendimą išvykti iš Kanados, o ir Tėvynės ilgesys buvo lyg užklupusi liga, nuo kurios žinomas monumentalistas galutinai pasveiko tik tada, kai giliai įkvėpė lietuviško oro.

Niekuomet nesigailėjo grįžęs į Tėvynę

Pirmosios dienos Lietuvoje buvo nelengvos, bet tas žinojimas ir buvimas savu tarp savų guodė ir nuteikė labai optimistiškai.

„Pamenu, turėjau nusipirkęs atgalinį bilietą į Monrealį. Antakalnyje, Šilo gatvėje, kurioje gyvenome prieš išvykdami į Kanadą, sėdėjau ant kalniuko ir mačiau, kaip dangų skrodžia mano lėktuvas, į kurį taip ir neįlipau. Tą pirmą naktį gimtinėje miegojau Antakalnio kapinėse, ant suoliuko. Nors neturėjau stogo virš galvos, vis dėlto džiaugiausi likęs Lietuvoje“, – prisiminė L. Ločeris.

Grįžęs į Lietuvą menininkas ilgą laiką neturėjo kur gyventi. Artimi bičiuliai padėjo įsidarbinti Vilniaus dailės akademijoje. Čia dėstė piešimą, gavo leidimą apsigyventi akademijos bendrabučio kambarėlyje, kuriame praleido daugiau kaip dvidešimt metų. Nesiskundė nei kukliomis gyvenimo sąlygomis, nei nedidele akademijos docento alga. Net ir dabar, kai gyvenimo saulėlydį pasitinka senjorų globos namuose, kai buvimas toli nuo sūnaus, dukters, anūkės įkalina kasdienybės vienatvėje, L. Ločeris visiškai nesigaili grįžęs į Lietuvą.

Vis dar jaučiasi esąs reikalingas Lietuvai

Iki šiol aplanke guli neįkainojamą vertę turintys L. Ločerio niekur viešai nerodyti piešiniai – restauruotai Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčiai ir kitoms erdvėms numatyti monumentalios dailės eskizai, įspūdingi grafikos darbai, kurie svarbių valstybinių švenčių, šv. Kalėdų ir šv. Velykų proga buvo spausdinti Kanados laikraštyje „Tėviškės žiburiai“, Gudijos lietuvių leidinyje „Lietuvių godos“. Atvirauja, kaip kūrybinio sąstingio metais ypač laukdavo minėtų švenčių, kad galėtų sukurti naują piešinį ir jį išsiųsti redakcijoms.

Kukliame senjorų globos namų kambarėlyje jis su dideliu užsidegimu ir energija vėl prakalbino savo rankas ir sukūrė Lietuvos šimtmečiui skirtą monumento maketą.

„Klausiate, ar jaučiuosi esąs reikalingas Lietuvai? Manau, kad esu reikalingas. Štai sukūriau Lietuvos jubiliejui naują darbą. Galėtų jis stovėti prie Signatarų namų“, – viltingai kalbėjo menininkas, tikėdamas, kad gal kam nors bus įdomus šis jo kūrinys ir gal atsiras bendraminčių, kurie norės įgyvendinti šią idėją. Menininkas nuoširdžiai tiki, kad bent šis jo darbas nepriklausomoje Lietuvoje sulauks užtarimo, kad atsiras iniciatyvių, geros valios žmonių, kurie paaukos pinigų, ir jo naujausias kūrinys ras istoriškai svarbią vietą sostinėje. Įspūdingame monumento makete grafiškai tiksliai pavaizduotos bareljefinės datos, kurios skelbia Lietuvos šimtmetį. Šiame kūrinyje dar turėtų būti iškaltas mūsų patriarcho Jono Basanavičiaus portretas ir įamžinta svarbi Nepriklausomybės Akto citata: „Lietuvos taryba skelbia atstatanti Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.“

„Vienintelio, ko trūksta – tai pinigų ir geros valios žmonių palaikymo“, – jausmingai kalba garbaus amžiaus menininkas, kuris itin atlaidžiai žiūri ne tik į nepelnytai savo praeities kūrybos pamirštą šlovę, bet ir į tai, kad iki šiol prie išlikusių darbų „Draugystės“ viešbučio konferencijų salėje, „Neringos“ viešbučio hole nėra nurodyta jo autorystė.

Ir net žinant, kad Lietuvos pastatų interjerams kadaise kurti originalūs dekoratyviniai kūriniai negailestingai išnyko kartu su šio kūrėjo praeities didybe, monumentalios dailės istorijoje L. Ločeris vis dėlto išliks visų laikų menininkas, mokėjęs talentingai prakalbinti tuščias sienas.

Laimučio Ločerio paskutinis darbas – monumento Lietuvos šimtmečiui maketas.

Laimutis Ločeris gimė 1929 m. balandžio 11 d. Biržuose. Tėvai jam išugdė didelę meilę
Lietuvai, pagarbą kovotojams už jos laisvę. 1952 m. jis baigė studijas Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), o po kelerių metų – studijas Leningrado dailės akademijoje.

Nuo 1960 m. dalyvavo parodose, sukūrė monumentalių dekoratyvinių kūrinių
interjerams kavinėse Vilniuje, Druskininkuose, dalyvavo pasaulinėje parodoje EXPO-7“. Meno pasaulis ypač vertino ir vertina įstabius L. Ločerio bareljefus „Amžinas ąžuolas“, „Kopų balsai“. L. Ločerį vyresnioji karta prisimena iš jo monumentalių kūrinių dabar jau uždarytame sostinės restorane „Tauras“, garsiojoje vaikų kavinėje „Nykštukas“. Šiandien dailininko kūriniais galime pasigrožėti viešbučiuose „Crowne Plaza“ (anksčiau vadinosi „Draugystė“), „Neringa“.

Kaip rašo dailėtyrininkė prof., humanit. mokslų daktarė G. Jankevičiūtė: „Skaidrus piešinio ažūras, laisvos konfigūracijos, grynų, skaisčių spalvų plotai kuria smagią nuotaiką. Šviesios, lengvos L. Ločerio „Anykščių šilelio“, „Neringos“ kavinės tapybos spalvos, linijinio piešinio primatas, veržlus ritmas, grakščios formos rodė įsivyraujantį to meto dailėje paprastumą, įtaigų lakoniškumą.“

Kūrėjo bareljefų, skulptūrų gausu Druskininkų, Nidos, Ukmergės, Vilkaviškio, kitų
miestų kavinėse. Dailininkas kūriniams naudojo metalą, betoną, medį. Kūriniai monumentalių, plokščių, dekoratyvių formų, jiems būdingas dinamiškumas, veržlumas. Dailininko L. Ločerio darbai originalūs, jų unikali plastinė kalba novatoriška ir šiandieną.

Profesionalumu dvelkė ir lietuvišką šviesą skleidė L. Ločerio iliustracijos Kanados
laikraštyje „Tėviškės žiburiai“, Gudijos lietuviams skirtame mėnraštyje „Lietuvių godos“. 1987 m. bėgdamas nuo sovietinio režimo trejus metus jis praleido Hamiltono mieste Kanadoje, kurie, kaip pat sakė, buvo bene sunkiausi ir ilgiausi jo gyvenime, nors sėkmingai dirbo privačiose mokymo įstaigose, dirbo kūrybiškai, tačiau nuolat svajojo sugrįžti į Lietuvą. Todėl, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, L. Ločeris nedelsdamas grįžo į gimtinę. Grįžęs jis pradėjo dirbti Dailės akademijoje, kur vėliau tapo docentu.

Laimutis Ločeris – žmogus, nuoširdžiai mylėjęs Lietuvą darbais, paaukojęs gerovę
užsienyje dėl tėvynės, kelia didžiulę pagarbą jį pažinojusių kolegų širdyse. Savo išskirtine laiką pralenkusia kūryba jis paliko ryškų pėdsaką tautos kultūroje, o nuoširdžiu altruistiniu bendravimu užsitarnavo vietą žmonių širdyse.