Evgenia Levin nuotrauka

„Išeikite iš zakristijų“ – šis raginimas kunigams dabar plačiai žinomas popiežiaus Pranciškaus dėka, tačiau dvasininkus gręžtis į pasaulį šia citata skatino jau popiežius Leonas XIII. Jį žinojo ir praktiškai įgyvendino palaimintasis Jurgis Matulaitis, prieš šimtą metų tapęs Vilniaus vyskupu.

Ši citata išlydi ir parodos „Nugalėk blogį gerumu: palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927)“ Bažnytinio paveldo muziejuje lankytojus, tiesiogine šio žodžio prasme išeinančius iš zakristijos, kurioje eksponuojami autentiški palaimintojo dokumentai, nuotraukos, asmeniniai daiktai, liturginiai reikmenys.

Jurgis Matulaitis buvo „toliaregis ir rūpestingas ganytojas“, sakė šv. popiežius Jonas Paulius II prieš jo beatifikaciją 1987-aisiais. Parodoje galima pamatyti vaizdo įrašą, kaip Šventasis Tėvas šia proga Vatikane lietuviškai kreipiasi į piligrimų grupę iš Lietuvos. Pasak parodos kuratorės KAMILĖS JAGĖLIENĖS, norint pažinti palaimintąjį, suprasti šios asmenybės reikšmę Bažnyčiai ir Lietuvai, reikia pasidomėti visu jo gyvenimo keliu nuo Lūginės kaimo iki Vatikano. Kuratorės teigimu, ją pačią su vyskupu Jurgiu labiausiai sieja nepalaužiamas optimizmas. 

Parodos kuratorė Kamilė Jagėlienė. Evgenia Levin nuotrauka

Kaip našlaitis, kaulų džiova sirgęs Jurgis Matulaitis iš Suvalkijos tapo kunigu ir įgijo teologijos daktaro laipsnį Šveicarijoje? Ar jo gyvenimo istorija panaši į kitų anuomet prasilavinusių ir prasimušusių lietuvių? 

Evgenia Levin nuotrauka

Pal. Jurgį Matulaitis tikrai buvo tarp XIX a. pab. išsilavinimą įgijusių, daug pasiekusių lietuvių. Valstietiška kilmė jį sieja su kitais mūsų tautos šviesuoliais. Būsimasis vyskupas gimė lietuvių ūkininkų Andriejaus Matulaičio ir Uršulės Matulytės šeimoje, lietuvių tautos atgimimo židiniu tapusioje Suvalkijoje. Tačiau Jurgio gyvenimas anksti buvo paženklintas kryžiumi: trejų neteko tėvo, dešimties – motinos. Dėl skurdžių gyvenimo sąlygų našlaičiui Jurgiui išsivystė kaulų tuberkuliozė, nuo kurios kentė iki gyvenimo pabaigos. Pal. Jurgis nešiojo įtvarus ligos pažeistai kojai ir rankai sutvirtinti.

Vis dėlto nei liga, nei sunki materialinė padėtis nesutrukdė eiti pasirinktu kunigystės keliu. Jis, kiek leido sąlygos, tai yra tolimas kelias nuo namų iki mokyklos, knygų stoka, kojos skausmai ir nepriteklius, uoliai mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kuri išugdė ne vieną to meto Bažnyčios, politikos ir kultūros veikėją. Po to studijavo Kelcų kunigų seminarijoje. Čia pateko pusbrolio Jono, Kelcų seminarijos lotynų ir senosios graikų kalbos mokytojo, dėka. Šią panaikinus, buvo perkeltas į Varšuvos kunigų seminariją. 1898 m. kunigu tapęs jaunuolis pavyzdingai baigė magistro studijas Sankt Peterburgo Imperatoriškojoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje. Dėl pablogėjusios sveikatos atvykęs į Šveicariją, Fribūro universitete, jis sugebėjo su pagyrimu apginti teologijos daktaro disertaciją („Rusų teologų mokslas apie pirminio teisumo būklę“).

Išeinant iš parodos skaitome popiežiaus Leono XIII citatą „Išeikite iš zakristijų“. Jo 1891 m. enciklika „Rerum Novarum“ laikoma Bažnyčios socialinio mokymo pradžia. Kaip jo idėjas savo veikla skleidė Jurgis Matulaitis?

Evgenia Levin nuotrauka

Kun. Jurgis subrendo veikiamas popiežiaus Leono XIII žodžių, išsakytų enciklikoje. Jurgis Matulaitis dar iki revoliucijos Rusijos imperijoje, jau plintant socializmo idėjoms, skatino vadovautis popiežiaus Leono XIII šūkiu: „[Cleri] Fuori dalla sagrestia“ („[Kunigai] Išeikite iš zakristijos“). Šiuo šūkiu popiežius kvietė dvasininkus išeiti iš zakristijos ir gyventi su žmonėmis, klebonus ragino neapsiriboti vien tarnavimu kultui ir tikėjimo saugojimu, skatino tapti draugais ir patarėjais žmonėms jų žemiškuose rūpesčiuose.

Jis, veikiamas Šventojo Tėvo nurodymų, pradėjo skleisti socialinį Bažnyčios mokymą ir ragino imtis konkrečių veiksmų: organizuoti darbininkus, steigti našlaičių prieglaudas, padėti vargšams nepaisant tautybės skirtumų. Sugrįžęs iš Fribūro į Lenkiją, Jurgis Matulaitis pasinėrė į labai plačią visuomeninę veiklą, apėmusią darbininkiją, taip pat akademinį Varšuvos, Krokuvos, Lvovo jaunimą. Veiklos drąsa ir apimtis ano meto visuomenei sukėlė baimę, abejonę, klausimą, ar Matulaitis nėra per daug užsimojęs, ar negriaunąs Bažnyčios?

Kaip pats rašo: „Buvau apšauktas Bažnyčios priešu, liberalu, socialistu, čekistu.“ Skundai pasiekė Vatikaną, buvo siūlymų jį suspenduoti, Apaštalų Sostas buvo įspėtas: J. Matulaitis esąs vienas pavojingiausių pasaulyje modernistų. Tačiau tuomet kunigas Jurgis nusprendė vadovautis šv. Pauliaus šūkiu – nugalėk blogį gerumu – ir nebepaisyti apkalbų, šmeižtų bei pasiryžo tarnauti tik Bažnyčiai.

Evgenia Levin nuotrauka

Parodos įžangoje teigiama, kad J. Matulaitis pralenkė savąjį laiką? Koks būtų ryškiausias to pavyzdys?

Man rodosi, jog pati palaimintojo pasaulėžiūra buvo pažengusi daugiau nei keliais dešimtmečiais į priekį. Tai buvo tikrai išskirtinai tolerantiška asmenybė, sąmoningai atsitraukusi nuo tuo metu paplitusio kunigų politikavimo. Pal. Jurgis suprato, kas anuomet ir ateityje bus aktualu, todėl ir pasirinko socialinių mokslų studijas Fribūro universitete, tapo pirmuoju sociologijos katedros dėstytoju Sankt Peterburgo Imperatoriškoje Romos Katalikų dvasinėje akademijoje, suteikė steigiamoms vienuolijoms apaštalaujantį pobūdį. Jis giliai ir šiuolaikiškai suvokė Bažnyčios vaidmenį žmonių gyvenime. Pal. Jurgis buvo Bažnyčios atnaujintojas, vienas iš tų, kurie klojo pamatus Vatikano II susirinkimui.

Evgenia Levin nuotrauka

Šiemet švenčiame Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių Seserų kongregacijos, kurią įkūrė J. Matulaitis, šimtmetį. Jis atgaivino ir daugiau vienuolijų, pavyzdžiui, marijonus, į kuriuos, caro uždraustus, pats buvo slapta įstojęs. Kokia reikšmė jo biografijoje tenka šiai veiklai?

Evgenia Levin nuotrauka

Gyvenime pal. Jurgiui teko prisiimti daug vaidmenų, tačiau vienuolinio gyvenimo puoselėjimas jam buvo arčiausiai širdies, būtent per tai jis jautėsi labiausiai patarnaujantis Dievui ir Bažnyčiai. Po 1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždarė katalikų vienuolynus. Netrukus, priešinantis vykdomai politikai, Lietuvos ir Lenkijos teritorijose pradėjo steigtis slaptosios vienuolijos. Jų steigėjui Honaratui (Vaclovui Kozminckiui) kun. Jurgis padėdavo atlikdamas vienuolijų vizitacijas, redaguodamas jų įstatus.

Nuo vaikystės Jurgiui Matulaičiui savo dvasia ir siekiais artimi baltieji marijonai pražūties laukė paskutiniame Marijampolės vienuolyne, kuriame 1909 m. buvo likęs tik marijonų generolas Vincentas Senkus. „Ar dar yra kokia kibirkštėlė vilties, ar nuleisti rankas ir ruošti du karstus: vieną sau, kitą Vienuolijai?“ – klausė paskutinis marijonų generolas priešmirtiniame laiške (1909 04 24) kunigui Jurgiui Matulaičiui. Nenorėdamas leisti užgesti mirštančiai vienuolijai, kun. Jurgis kartu su keliais kunigais (P. Būčiu ir J. Totoraičiu) slapta davė vienuolio įžadus, taip užtikrindamas vienuolijos tąsą. Netrukus, tapęs naujuoju vienuolijos generolu ir išvykęs į Fribūrą, tėvas Jurgis ten suorganizavo slaptą naujokyną. Atgaivintą kongregaciją jis ir reformavo, parašydamas naujas konstitucijas. Atnaujintos kongregacijos įstatai, Šventojo Sosto patvirtinti 1910 m., kun. Jurgio iniciatyva buvo pritaikyti naujoms gyvenimo ir darbo sąlygoms, atsisakant kontempliacinio vienuolijos pobūdžio, iškilmingų įžadų ir iki tol nešioto baltojo marijonų abito. 

Tapęs Vilniaus vyskupu, Jurgis toliau tvarkė ir steigė vienuolijas. Jam pavyko įgyvendinti benediktinių reformą. 1924 m. jo iniciatyva buvo įsteigta Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių seserų kongregaciją Drujoje, dabartinės Baltarusijos žemėse. Vienuolijai įkūrėjas užbrėžė plačius darbo barus socialinėje ir labdaros srityje, kaip ir Vargdienių seserų vienuolijai Lietuvoje.

Evgenia Levin nuotrauka

Parodoje ekponuojamas 1953 m. Jurgio Matulaičio dienoraščio, vadinamo „Užrašais“ leidimas. Kiek žinau, šio neįkainojamos istorinės vertės dokumento, kurio pats Matulaitis nenorėjo skelbti, išlikimas – tikras detektyvas?

Evgenia Levin nuotrauka

Taip, „Užrašų“ atsiradimo istorija tikrai įdomi. Dienoraštis buvo surastas tik Matulaičiui mirus. Kad toks brangus dokumentas nežūtų, jis buvo perrašytas keliais egzemplioriais mašinėle, pirmosios jo ištraukos pasirodė 1933 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, atrodė, kad dienoraščio tekstai nebebus prieinami visuomenei. Tačiau pasirodė, kad bent vienas kitas dienoraščio nuorašas liko marijonų rankose. Per marijonų rankas vienas toks nuorašas nukeliavo iki Romos marijonų, kuriame buvo padaryti 6 nuorašai. Iš vieno tokio antrinio nuorašo ir gimė ši pirmoji Londono marijonų 1953 m. leista knyga, pavadinta „Užrašais“.

Joje rasime Matulaičio minčių iki vyskupavimo, 1909–1914 m. rašytų laiškų ištraukas. Trečia „Užrašų“ dalis nebuvo spausdinta, nes daugelis joje minimų asmenų tuo metu dar buvo gyvi. 1991 m. Vargdienių seserų JAV iniciatyva pasirodė visas „Užrašų“ leidimas. Su dr. Pauliaus Subačiaus komentarais ir detaliais paaiškinimais, jis buvo perleistas 1998 m. Kaip šio, paskutinio, leidimo įvade rašė kun. Vaclovas Aliulis: „Užrašuose“ iš tikro pal. Jurgis aprėpė ir surašė tai, kas didžiai svarbu Bažnyčios gyvenimui daugelyje kraštų ilgojoje laiko perspektyvoje, todėl „Užrašai” aktualūs iki šių dienų. Toks šventųjų įžvalgumas.“

Nemenku sumaišties ir politinės įtampos metu, 1918–1925 m., Jurgis Matulaitis vyskupavo Vilniuje. Kokie buvo pagrindiniai jam kilę iššūkiai? Kaip jis buvo vertinamas vilniečių?

Ganytojauti jam teko vienais sunkiausių vyskupijai metų. Karo, revoliucijos ir nuolatinės valdžių kaitos išmušta iš vėžių vyskupija skendo politikavimo liūne. Vyskupas Jurgis, tikėdamas, jog stiprinama krikščioniška dvasia gali sumažinti tautinę neapykantą, daug dėmesio skyrė Vilniaus kunigų seminarijai, globojo našlaičius, drįso didinti lietuvių ir gudų katalikų teises, leido jiems spausdinti tikybos knygas, sakyti pamokslus savo kalba, užstojo žydus ir rusus. Būtent vysk. Matulaičio rūpesčiu Šv. Kazimiero bažnyčia buvo grąžinta katalikams, Vilniaus katedrai 1922 m. buvo suteiktas Mažosios bazilikos titulas.

Visuomenės nusiteikimas, ganytojiško darbo sąlygos per septynerius vyskupavimo metus išliko nepakitusios. Vyskupo ir katedros kapitulos bei visuomenės požiūris į katalikybės ir tautybės santykį nuolat skyrėsi. Kiekviena iš besikeičiančių valdžių laukė politinių vyskupo deklaracijų, lenkė jį bendradarbiauti, o neįstengusios pasiekti tikslo dažnai griebėsi puolimo ir šmeižto (tokio spaudimo būta iš visų pusių, ne tik iš lenkų). 1925 m. vasario mėn. Lenkijai pasirašius konkordatą su Šv. Sostu, Vilniaus vyskupija tapo metropoline arkivyskupija. Vyskupas Jurgis suprato, jog lietuvis nebus skiriamas arkivyskupu metropolitu, todėl popiežiaus Pijaus XI pritarimu pasitraukė iš pareigų. Pranešdamas apie atsistatydinimą, laiške kapitulai rašė: „Savo maldose visuomet atsiminsiu Vilniaus vyskupiją ir Aukščiausiąjį maldausiu, kad jos gyventojai labiau atsižvelgtų į tai, kas juos galėtų jungti, negu į tai, kas gali skirti.“

Parodos kuratorė Kamilė Jagėlienė. Evgenia Levin nuotrauka

Parodoje eksponuojamas apaštališkosios konstitucijos „Lithuanorum gente“, kuria 1926 m. įkurta Lietuvos bažnytinė provincija, originalas iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo. Jurgis Matulaitis prisidėjo rengiant tiek ją, tiek Vatikano konkordatą su Lietuva, popiežiaus paskirtas apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai. Ar nesudėtinga jam buvo ši diplomatinė veikla, žinant, kad vyskupo pareigų jis pats atsisakė ir troško atsidėti marijonų vienuolijai?

Apaštališkojo vizitatoriaus laikotarpis tituliniam Adulijos arkivyskupui Jurgiui buvo ne ką lengvesnis nei vyskupavimo. Kaip jis pats teigė viename 1925 m. gruodžio 22 d. bendradarbiui L. Chaleckiui rašytame laiške: „Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų, ne kartą vaizdavaus, kad gal mane puolė pragariškos galybės, bet čia (t. y. Lietuvoje) turbūt susidūriau su pačiu Liucipierium. Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos.“

Santykiai su Šventuoju Sostu buvo beveik nutraukti, Bažnyčia atrodė lyg neturinti vadovybės. Nors absoliučią šalies gyventojų daugumą, net per 80 proc. sudarė katalikai, modernios Katalikų Bažnyčios organizacinės sistemos su vienu bendru centru Lietuvoje nebuvo. Vis dėlto jam kartu su vyskupais A. Karosu ir E. Skvirecku pavyko itin greitai parengti bažnytinės provincijos metmenis.

1926 m. balandžio 4 d. Šventasis Tėvas Pijus XI apaštališkąja konstitucija „Lithuanorum gente“ paskelbė apie Lietuvos bažnytinės provincijos su metropolito sostine Kaune įkūrimą. Dokumentas skelbė, kad atskira Lietuvos bažnytinė provincija sudaroma iš „visų tų teritorijų, kurios dabar yra Lietuvos Respublikos ribose“. O Lietuvos bažnytinė provincija „bus sudėta iš Kauno arkidiecezijos, kaipo metropoliškosios, ir šių sufraganiškųjų diecezijų: Telšių diecezijos drauge su Klaipėdos prelatūra, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių diecezijų“. Pagal reformą, Lietuvos bažnytinę provinciją turėjo sudaryti 519 parapijų. Bažnytinės reformos vyriausiuoju vykdytoju ir vadovu su labai plačiais įgaliojimais buvo paskirtas Adulijos titulinis arkivyskupas Jurgis Matulaitis.

Arkivysk. Jurgis diplomatinę misiją pratęsė ruošdamas konkordato su Šv. Sostu projektą. Pasiekęs savo tikslą, laiške Apaštalų Sostui jis rašė: „Manau, kad mano misiją Lietuvoje tenka laikyti pasibaigusia.“ Iš tiesų ši misija buvo vyskupui paskutinė – patyręs trūkusio apendicito operaciją, po savaitės jis užbaigė savo gyvenimišką kelionę. Jo paskutiniai, testamentiniai žodžiai savo dvasios vaikams buvo „Rikiuokitės ir pasišvęskite! Rikiuokitės ir pasišvęskite!“

Evgenia Levin nuotrauka

Paroda, palyginti su Marijampolėje veikiančiu palaimintojo vardo muziejumi, iš kurio atsivežta didžioji dalis eksponatų, nedidelė, glausta. Ką norėta ja išryškinti?

Lietuvoje Jurgis Matulaitis daugiau ar mažiau yra žinomas kaip pirmasis XX a. lietuvių kilmės palaimintasis. Tačiau į klausimą, kodėl 1987 m. birželio 29 dieną popiežius Jonas Paulius II arkivysk. Jurgį pakėlė į altoriaus garbę, retas gali atsakyti. Todėl paroda siekta glaustai per pačius svarbiausius autentiškus dokumentus, asmeninius rūbus ir daiktus, liturginius reikmenis pristatyti palaimintojo gyvenimą: Jurgį kaip kunigą, Bažnyčios socialinio mokymo skleidėją, vienuolijų gaivintoją ir steigėją, Vilniaus vyskupą, apaštalinį vizitatorių Lietuvai.

Parodos pavadinimui tikslingai buvo pasirinkti šv. Pauliaus žodžiai, tapę Matulaičio šūkiu vyskupystės metais Vilniuje – vince malum in bono (iš lot. k. nugalėk blogį gerumu). Šiuo šūkiu vadovaujantis, galvojant apie pal. Jurgio laikyseną sunkumų akivaizdoje, ir buvo atrinkti eksponatai parodai. Neišvysite čia nei grasinančių laiškų, skundų ar karikatūrų galinčių paliudyti sunkią palaimintajam tekusią dalią, tą blogį, su kuriuo jis susidūrė. Dėl to, kad pats arkivysk. Jurgis, matydamas ano meto gają tautinę ir socialinę neapykantą, atsisakė paisyti, ką žmonės mano, kalba ir rašo apie jo tautybę, apolitiškumą ar užsidegimą eiti visuomenės socialinės evangelizacijos keliu. Priešingai, paroda norima parodyti palaimintojo siekį ir tvirtą ryžtą skleisti gėrį per tarnystę Dievui ir Bažnyčiai.

Evgenia Levin nuotrauka

Paroda rengta netrumpą laiką, neblogai su palaimintojo gyvenimu susipažinta. Kuo jis pačiai pasirodė artimas?

Bendrumų su pal. Jurgiu atrasčiau ne vieną. Visų pirma mano šeimos šaknys taip pat veda į Suvalkiją. Studijos Fribūro universitete, Šveicarijoje, galėtų būti dar vienu sutapimu. Be to, kasdieną vedu ekskursijas po Vilniaus šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką, kurioje ne vienus metus ganytojauti teko Vilniaus vyskupui Jurgiui. Atsitiktinumas ar ne, bet mano sūnaus vardas irgi yra Jurgis. Jis, kaip ir palaimintasis, gimė balandžio 13 d. Vis dėlto labiausiai su juo mane sieja nepalaužiamas optimizmas.

Evgenia Levin nuotrauka

Parodoje beveik nesama palaimintojo atvaizdų. Kodėl pasirinktas toks sprendimas?

Paroda yra padalyta į dvi dalis. Pirma dalis – tai ant Vilniaus katedros tvoros įrengti informaciniai stendai, vizualiai ir išsamiai pristatantys pal. Jurgį. Norėjau, kad Vilniaus vyskupo šypsena, jo šūkis „nugalėk blogį gerumu“ pasitiktų kiekvieną praeivį, tiek tikintįjį, tiek pasaulietį, taip tarsi primintų, padrąsintų, jog sunkumai yra įveikiami, tereikia šiek tiek optimizmo. Antra dalis – tai ekspozicija Bažnytinio paveldo muziejuje. Joje lankytojai išvys tik vieną Jurgio Matulaičio nuotrauką. Tai sąmoningas sprendimas, siekiant lankytojo žvilgsnį nukreipti į pal. Jurgiui rūpėjusius dalykus, jo nuveiktus darbus.

Paroda veiks iki kitų metų vasario 2 d. Daugiau informacijos Bažnytinio paveldo muziejaus puslapyje.