Melburno lietuvių folklorinis ansamblis „Pamesta klumpė“ 2014 m. Savaitraščio „Mūsų Pastogė“ archyvo nuotrauka

Ne paslaptis, jog žmogus, atitrūkęs nuo savo šaknų, tik iš dalies prigyja svetur. Tačiau yra ir kita tendencija – kuo jaunesnis medis, tuo gležnesnės šaknys, tuo lengviau prigyti. Tai stebėjau neseniai sukurtose bendruomenėse, pristatydama knygas Anglijoje, Airijoje, tai stebiu ir Australijoje, kur jaunos šeimos nesilanko pokario laikmečiu įkurtuose lietuvių namuose ir klubuose. Jie susitikinėja atskirai, o pasisemti lietuvybės grįžta į Lietuvą.

Įsitraukę į kitokį gyvenimo ritmą, išeiviai pakliūva į mokslininko Homi Bhabha vadinamąją trečiąją erdvę, kuri brandina naujas tiesas, keičia požiūrį į paliktą aplinką, gimtąją kalbą į svetimą. Ne vieną ištinka kultūrinis šokas, vedantis į depresiją, ilgesį paliktiesiems, į graužatį, kad išeivijoje reikia viską pradėti iš naujo. Didelį vaidmenį žmogaus gyvenime vaidina socialinio statuso praradimas, o jo praradimas svetimoje šalyje yra normalus reiškinys. Man asmeniškai ši patirtis nesvetima. Diplomuota chorvedė, atsidūrusi Australijoje 1989 m., darbo pagal specialybę neradau. Tačiau esu iš tų laimingųjų, kuriai nors laisvalaikiu teko vadovauti chorams.

Dr. Gražina Pranauskienė. Melburno universiteto nuotrauka

Mokslinės studijos apie Australijos lietuvius

Derindama Lietuvoje įsigytą choro dirigentės specialybę su Australijoje baigtomis studijomis, turėjau progos gerai susipažinti su besikeičiančia lietuvybės sąvoka. Lietuvių patirtį, apimančią 1947–2000 m., nagrinėjau menų garbės bakalauro disertacijoje „Australian-Lithuanian culture in Australia 1940s–1990s“ (Australijos lietuvių kultūra Australijoje: 1940-ieji–1990 -ieji) ir menų magistrantūros studijų metais parašytoje disertacijoje „National and cultural identity in diaspora: a study of Australian-Lithuanians“ (Nacionalinė ir kultūrinė tapatybė diasporoje: Australijos lietuvių studija). Abu moksliniai darbai paruošė dirvą menų doktorantūros disertacijai, kurios kūrybine dalimi tapo romanas „Torn: the story of a Lithuanian migrant“ (Perplėšta: lietuvės emigrantės istorija). Viktorijos valstijoje, prestižiniuose Deakino ir Viktorijos universitetuose apsigintose disertacijose nagrinėjama Lietuvos istorija bei XX ir XXI a. politinės aplinkybės, paskatinusios Lietuvos piliečių emigraciją.

Dvidešimt metų rinkta medžiaga išspausdinta knygoje „Lietuvybė down under*: maintaining Lithuanian national and cultural identity in Australia“ (Lietuvybė žemyn galva: lietuvių nacionalinės ir kultūrinės tapatybės puoselėjimas Australijoje). Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 100-čiui skirtą mokslinę studiją šiais metais išleido Melburno „Australian Scholarly Publishing“ leidykla. Rugsėjo mėnesį vykusio knygos pristatymo Melburno imigracijos muziejuje įrašą rasite čia.

Palyginamoji studija apžvelgė tris lietuvių kilmės grupes. Pirmoji grupė apėmė atvykusius nuo 1947 iki 1960 m., antroji – nuo 1970 iki 2000 m., o trečioji – pokario laikmečio atstovų palikuonis. Antrąją grupę reprezentavo sovietmečiu ir po nepriklausomybės atgavimo atvykę Lietuvos piliečiai. Iš 396 po Australiją išsiuntinėtų klausimynų, gauti 172 atsakymai, sudarantys 43 proc. grąžinusiųjų. Tai 52 proc. pokario laikmečio, 19 proc. palikuonių ir 26 proc. vėliau atvykusių. Pokalbiuose dalyvavo 82 atsakovai: 42 pokario, 17 palikuonių bei 23 vėliau atvykusių. Tyrimų išvados nustatė atvykimo ar gimimo Australijoje metus, amžių, lytį, išsilavinimą bei kūrimosi sunkumus, o taip pat išryškino skirtingų emigracijos bangų poveikio sukeltus iššūkius.

Apytiksliai 100 000 Lietuvos piliečių pasitraukimas iš tėvynės, 1941–1945 m. vykusio vokiečių ir rusų karo pabaigoje, sukėlė ilgesį nepriklausomai Lietuvai, kurioje tauta gyveno 1918–1940 m. laikotarpiu. Grįžimas mintimis į praeitį padėjo apie 65 000 Vokietijos pabėgėlių stovyklose prisiglaudusių tautiečių pasėti brandžias lietuvybės sėklas, kurios, emigravus į Braziliją, JAV ar Australiją, išaugino galingus lietuvybės medžius!

Šalies okupacija, trukusi nuo 1940 iki 1990 m., tiek pasilikusius, tiek pasitraukusius į Vakarus nugramzdino į baimės ir nepasitikėjimo sovietine santvarka liūną, kurio dugne kunkuliavo tautos laisvės troškimas. Nepriklausomybės atgavimas kaip tarpukario metais ėmė garsinti Lietuvą už jos ribų, taip pat paskatino emigraciją. Išsilaisvinę iš totalitarinio režimo, buvusios Sovietų Sąjungos piliečiai veržte veržėsi į išsvajotus Vakarus!

„Lietuvybė down under“ nagrinėja praeito šimtmečio istorijos posūkius, kurie visam laikui pakeitė trečdalio ištremtos į Sibirą ir pasitraukusios į Vakarus lietuvių tautos likimą. Iš magistrantūros disertacijos į knygą pateko nedidelė pasakojimų dalis, tačiau ir jų pakako susidaryti vaizdą apie istorinėmis ir politinėmis aplinkybėmis paženklintą žmonių gyvenimo patirtį. Štai 1947–1960 m. Australijoje atsidūrusių lietuvių prisiminimai persunkti tėvynės ilgesiu, nuosavybės ir artimųjų netektimi. Pokalbiuose su vėliau atvykusiais išryškėja tiek teigiama, tiek ir neigiama gyvenimo tėvynėje patirtis. Prie teigiamos priskiriamas aukštasis išsilavinimas, darbo garantija, šilti žmonių tarpusavio santykiai. Prie neigiamos – alkoholizmas, tingėjimas, žmonių suniveliavimas. Pokario tautiečių palikuonių atsakymuose išryškėja, kokį poveikį jiems padarė tėvynę praradusių senelių ir tėvų praeitis.

Knygos viršelyje pabaltijiečių demonstracija 1989 m. Adelaidės Victoria Square. Australijos lietuvių archyvo Adelaidėje nuotrauka

Išvietintųjų tautiečių emigracija į Australiją

Pokario laikmečiu Australijoje atsidūrę lietuviai atvyko ne savo noru. Po Antrojo pasaulinio karo užsidarant išvietintų asmenų–dipukų stovykloms, privalėjo kažkur emigruoti ar grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą. Ten laukė tardymas, kalėjimas arba mirtis – juk 1940 m. praradus nepriklausomybę, Lietuva nesugebėjo pabėgėlių apsaugoti. Sovietų okupantai juos traktavo kaip „tėvynės išdavikus“, persekiodami net Vakaruose.

Apsilankę Vokietijos dipukų stovyklose, Australijos vyriausybės atstovai sutiko priimti apie 10 000 mėlynakių šviesiaplaukių lietuvių, kurie dvejus metus dirbo fiziškai ar psichologiškai sunkų darbą, kad susimokėtų už kelionę. Tačiau buvo ir svarbesnė priežastis – remiantis „Baltosios Australijos“ politika, tikėtasi greitos baltaodžių asimiliacijos. Atlikę privalomojo darbo prievolę, tautiečiai kūrėsi didžiuosiuose miestuose, pasistatydami lietuviškas šventoves. Ten būrėsi ir tęsė pabėgėlių stovyklose išvystytą tautinį sąmoningumą bei ugdė savo kultūrą. Uždara bendruomenė buvo laikoma idealia bendruomene! Tikėtasi, jog lietuvių namuose ir klubuose kalbant gimtąja kalba, karo išvietintieji išliks tikrais gimtosios šalies patriotais. Taip pat apsaugos lietuvybę nuo rusų kultūrinės ir kalbinės įtakos.

Tačiau ne tik lietuviai, bet ir latviai ir estai tebegyveno baimėje, kad netektų grįžti į Sovietų Sąjungą, kuri juos tebesisavino kaip piliečius. Baltijiečiai patyrė neužtikrintumą dėl išvietintųjų statuso, kadangi pokario laikmečiu Australijoje darbavosi apie 24 000 komunistų, palaikančių gerus santykius su universitetais, bažnyčiomis, unijomis. Jie darė spaudimą ištrūkusiems iš rusų nasrų grįžti namo. Todėl, iš 1945–1966 m. registruotų 36 613 baltijiečių, 33 545 priėmė Australijos pilietybę. Iš vienos pusės, jie ėmė jaustis saugiau, bet iš kitos pusės, tapę Australijos piliečiais, žengė lemtingą žingsnį į atitrūkimą nuo savo šaknų.

1975-aisiais, po daugiau nei pusantrų metų besikartojančių lietuvių, latvių ir estų demonstracijų, peticijų, įtraukiant įtakingus politikus ir vietinius gyventojus, Australijos vyriausybė pripažino nelegalų Baltijos šalių užgrobimą. Nors baltijiečiai atsikvėpė nuo gyvybei gresiančio pavojaus, sovietinio totalitarinio režimo baimė jų taip ir neapleido.

Emigracija iš sovietinės Lietuvos

Australijos imigracijos ir pilietybės departamento (DIMA) duomenimis, 1970 iki 2006 m. laikotarpiu užregistruota apytiksliai 650 Lietuvos piliečių. Daugiau nei 60 proc. atvykusiųjų tarp 1991–2000 m. vardinami šeimų susijungimo kategorijoje. Palyginamoji studija nustatė, jog 60 proc. 1970–1990 m. Lietuvoje gimusių pokalbių dalyvių čia atsidūrė dėl vedybų, o likusieji 40 proc. – šeimos susijungimo, darbo ar saugumo sumetimais. Po 1970-ųjų Australijoje pasilikę tautiečiai sukėlė trintį tarp senbuvių ir „tų, iš Lietuvos“. Remiantis tyrimų išvadomis, apytiksliai 60 proc. pokalbių dalyvių aktyviai įsitraukė į bendruomenės veiklą, beveik visi susilaukdami kritikos: juk jie kitokie, juk jie nepatyrė gyvenimo pabėgėlių stovyklose, juk jie paveikti komunizmo idealų! Dėl tokių minčių bendruomenė susisluoksniavo.

Sidnėjaus lietuviai studentai Bateau Bay Naujajame Pietų Velse 1960 m. Nuotrauka iš Dalios Donielos asmeninio archyvo

Australijos lietuvių palikuonių patirtis

Pokario laikmečio Australijos lietuvių palikuonys patyrė kietą tėvų ir senelių ranką. Vieni per prievartą lankė lietuvių mokyklas, kiti, savanoriškai darbuodamiesi lietuvybės labui, kentėjo nuo vyresniųjų kritikos. Dar kiti dėl to, kad vietoj vadovaujančių vaidmenų jiems tebuvo patikėta prieš renginius tikrinti bilietus ar atlikti valymo darbus. Šios grupės patirtis giliai įleidusi šaknis į tėvų ir senelių patirtus išgyvenimus. Viena pašnekovė prisimena, kaip tėtis su draugais skandindavo širdgėlą alkoholyje dėl prarastos gimtinės, ten likusių žmonų, vaikų, dėl karo metu žuvusių draugų bei artimųjų. Kitos pašnekovės nuomone, lietuvių kilmės vaikai iš tėvų ir senelių pasakojimų susikūrė neteisingą Lietuvos įvaizdį – tai tarsi pasakų šalis! Iš didelio ilgesio gimtajam kraštui viskas buvo idealizuojama: kaimo upelis platus kaip jūra, tiltas per upelį toks ilgas, kad galo nematyti, namų langai su gražiausiomis gonkelėmis… Po apsilankymo gimtajame Lietuvos kaime, vienos pokalbio dalyvės mama gavo širdies infarktą, – juk terado apleistą tėvų namą, išdžiūvusį upelį ir sugriuvusį tiltelį.

Kai kurie palikuonys, užaugę karo baisumų ir pasitraukimo iš Lietuvos prisiminimų aplinkoje, nusigręžė nuo bendruomenės veiklos. Įsilieję į Australijos gyvenimą, jie troško bendrauti su nelietuvių kilmės draugais, atsivesti juos į lietuvių namus ir klubus, įtraukti į menines grupes ir sporto komandas. Palaipsniui prie šito bendruomenė priprato. Australijos statistikos biuro duomenimis, 2006 m. namuose lietuviškai kalbėjo 2 005, o 2011-aisiais tik 1 899 gyventojai. Šie rodikliai bei lietuvių kilmės palikuonių klausimyno ir pokalbių atsakymai nekelia abejonių, jog 1950-aisiais priimta Australijos asimiliacijos politika subrandino mišrias tapatybes turinčias kartas.

Nepaisant trinties su tėvais ir seneliais dėl lietuvybės prasmės, Australijos lietuvių palikuonys būrėsi ir tebesiburia lietuvių namuose ir klubuose. Iš 32 klausimyno dalyvių, beveik 90 proc. pripažįsta tautinės ir kultūrinės tapatybės svarbą! Vienas iš 17 pokalbių pašnekovų įsitikinęs, jog, kol bus pasišventusių žmonių, lietuvybė niekada nemirs nei Australijoje, nei kitose šalyse! Žinoma, pokario lietuvių atžalų lietuvybės supratimas ir išraiškos būdai gerokai skiriasi. Jie taip ima pavyzdį iš savo tėvų ir senelių, kurie į koncertines programas įterpia nelietuviškas dainas, kurie vis rečiau puošiasi tautiniais rūbais, kurie su savo vaikais ar anūkais bendrauja angliškai. Pritaikytų prie gyvenamosios aplinkos naujovių ateityje vis daugės, tačiau pokario laikmečiu atvežtos lietuvybės sėklos tebesidaugins.

Jungtinė Geelongo ir Melburno lietuvių skaučių stovykla Viktorijoje 1972 m. Savaitraščio „Mūsų Pastogė“ archyvo nuotrauka

Lietuvybė besiplečiančiuose trečiosios erdvės poliuose

„Lietuvybės down under“ puslapiuose atsispindinti trintis kas, kaip ir kur turi nešti lietuvybės vainiką, ir kodėl ne visiems galima, pasireiškia ne tik tarp skirtingų grupių, bet ir tarp tos pačios grupės atstovų. Knygoje gvildenamos priežastys, kodėl dauguma atvykusių nepokario laikmečiu, lietuvių namuose ir klubuose jaučiasi nekviestais svečiais. Įtempti tarpusavio santykiai, užčiuopiami romano „Torn: the story of a Lithuanian migrant“ ištraukose, sudarančiose paskutinę naujosios knygos dalį.

Istorinių bei politinių aplinkybių sukurta ir toliau gilėjanti praraja tarp pokario, vėliau atvykusių ir Australijoje gimusių lietuvių kilmės atstovų, nebeužsitrauks. Praėjus septyniasdešimt vieneriems metams nuo 1947-aisiais prasidėjusios pokario lietuvių imigracijos, lietuvybė gerokai įsisuko į trečiosios erdvės sūkurį. Tačiau, kad ir kaip nesutariančius, visus vienija simbolinė giesmė. Nieko tokio, jog giedame skirtingomis tonacijomis, kad balsai ne visada dera, svarbu, jog tebejaučiame „Tautiškos giesmės“ atsaką širdyse.

Lietuvybės down under: maintaining Lithuanian national and cultural identity in Australia“ leidinį galima įsigyti Vilniaus Akademiniame knygyne. Jį taip pat platina „Amazon“, Jungtinės Karalystės „Foyles“ „National library bookshop“ bei „Mighty Ape Australia“ knygynai, o mėgstantiems skaityti internetu, siūlomas elektronis, „e-book“ variantas.

*„Down under“  yra neoficialus Australijos pavadinimas.