Dainininkė Justė Starinskaitė. Dainiaus Ščiukos nuotrauka

Grupės „Saulės kliošas“ vokalistė JUSTĖ STARINSKAITĖ, kurianti dainas ir jas atliekanti scenoje – be galo šiltas, atviras žmogus, kuriam pokalbis – tai ne pasisakymas, išsisakymas, bet kalbėjimasis, atsakant ir klausiant, leidžiantis į save, ieškant viduje atsakymų, jų tiesos, taip pat domintis kitu. Todėl jos dainos – ne tik apie savo pačios jausmus, bet ir apie jausmus, kurie gyvena žmonėse.

Elvinos Baužaitės pokalbis su J. Starinskaite – kas ji, skambant muzikai, gamtai, ramybės tyloje? 

Muzikinės patirtys

Tėtis Arūnas Starinskas – muzikantas, vyresnė sesuo Daiva Starinskaitė – dainininkė. Kokios buvo pirmosios muzikinės patirtys?

Mano pirmoji muzikinė patirtis, atrodo, buvo jau taip seniai, mokiausi pirmoje klasėje, ir tėvai sugalvojo vesti mane į dainavimo būrelį. Nuo tada ir ėmiau iš arčiau susipažinti su muzika, dainavimu, kas tai yra, sužinoti, suprasti, ko reikia dainuojant. Iš pradžių labai nenorėjau dainuoti, bet laikui bėgant man pradėjo patikti, ir viskas išsirutuliojo į tai, ką dabar darau.

Taip, tiesa, mano tėtis – muzikantas, sesuo irgi muzikantė. Taigi namuose išties skambėjo daug muzikos. Savo jaunystėje tėtis labai mėgo roką, vėliau susidomėjo džiazu, taigi džiazas ir buvo ta muzika, su kuria mes su seserimi užaugome.

Muzikinė pradžia – dainuojant „a capella“ muzikos grupėje, nuo 15-os – „Saulės kliošo“ vokalistė, ne vienus metus – solistės karjera. Kas bendra, kas vienija ir kas išskiria, kas savita tarp dainavimo grupėje ir solo?

Bendras dalykas yra pati muzika. Ar dainuoju viena, ar su grupe – ją dovanoju klausytojams ir tikiu, kad atnešu džiaugsmą, emocijas. O skiriasi labai daug dalykų: ir kūrybinis procesas, ir atlikimas koncertų metu, skiriasi pats jausmas, kai tu vienas ant scenos ir kai tau už nugaros draugai bei jų muzikinės mintys. 

Įsimintiniausia dainavimo patirtis, išgyventas dainavimo jausmas?

Kiekvienas koncertas yra ypatingas. Tai lyg patirti nuotykiai, visad sukelia jausmų – mažesnių ar didesnių. Labai sunku juos nusakyti... Bet jausmai ir patirtys – dideli, mano gyvenime pažymėti ryškiausiomis spalvomis.

Tavo naujausia autorinė daina – „Red lights“. Ką reiškia sukurti dainą?

Visų pirma tai atliktas labai didelis darbas (juokiasi). Sukurti dainą nėra lengva, ypač jeigu sieki tokių tikslų, kokių visad siekiu aš. Pirmiausia stengiuosi, kad daina nuoširdžiai patiktų man pačiai (esu labai savikritiška ir turiu savitą muzikos suvokimą). Taip pat visad siekiu, kad ji turėtų išliekamąją vertę, kad ją žmonės ne tik dainuotų vieną mėnesį, bet ir prisimintų po metų, po dvejų, gal net ilgiau. Užsibrėžti tikslai būna patys didžiausi. Jei pasiekiu bent dalelę to, jaučiuosi labai laiminga.

Įvaizdis

Scena, dainavimas tiesiogiai susiję su jauduliu. Kas tai yra – ir kaip patirtis scenoje, ir kaip jausmas gyvenime?

Jaudulys išties yra neatsiejamas potyris, jausmas scenoje. Tai būties dalis apskritai, ne vien kaip atlikėjos. Kiekvienas žmogus patiria jaudulį. Aš esu jautri, mane jaudina labai daug dalykų. Kaip atlikėja jaudinuosi vos reikia eiti į sceną: kaip žmonės sutiks, ar jie manęs lauks, o galbūt manęs nepažinos. Jaudulys tikrai aplanko prieš koncertą, ypač atliekant pirmąsias dainas. Jis apima ir tada, kai žmonės ima dainuoti kartu, tuomet užplūsta tikra euforija ir neapsakomai didelis džiaugsmas.

Kas esi? Koks tavasis įvaizdis?

Scenoje stengiuosi būti tokia, kokia esu gyvenime. Manau, kad esu nuoširdi ir moteriška. Man patinka būti moterimi, tokį įvaizdį ir kuriu.

Dainininkė Justė Starinskaitė. Dainiaus Ščiukos nuotrauka

Pomėgiai, įkvėpimai, žavėjimasis

Koks menas tave žavi, jaudina, įkvepia?

Labai mėgstu fotografiją, man patinka fotografuoti – perteikti vaizdu, nuotrauka jausmus, išgyvenimus... Iš tiesų jau nuo seno domiuosi fotografija, net galvojau studijuoti, bet galiausiai nutariau stoti kitur. Labai liūdnu etapu, kai buvau kiek pasimetusi gyvenimo kelyje – ėmiau piešti. Tai padėjo man atsipalaiduoti ir nurimti. Netgi nupiešiau kelis paveikslus. Toks mano santykis, sąsajos su daile.

Norėčiau dažniau nueiti į teatrą, tačiau tiek daug koncertuoju ir visokiuose muzikos renginiuose lankausi, kad tiesiog nebelieka laiko ir jėgų. 

Siūlydama nueiti, teiraujuosi apie skaitymą, knygas – kas patinka?

Aš irgi siūlau sau daugiau nueiti, tad, pavyzdžiui, kitą savaitę imsiu ir nueisiu į teatrą. Ir skaityti sau linkiu daugiau. Iš tiesų man patinka skaityti, kai jau tai darau. Bet labai sunku pradėti, nes, atrodo, yra dar tiek daug darbų... Dabar ypač užimtas metas, tad skaityti tiesiog negaliu susikaupti, vis sukasi mintys apie darbus... O tu skaitai?

Taip, labai daug.

Iš tikrųjų labai jaučiasi. Tavo klausimai yra kitokie – gilesni, turtingesni. Supratau, kad daug skaitai atsivertusi juos. Klausimai tikrai labai geri. Įdomu kalbėtis. 

Ačiū. O kinas, filmai – kas domina?

Su draugu bent kartą per savaitę nueiname į kiną, taip pat bene kiekvieną vakarą namuose žiūrime filmus ar serialus. Išties esu be galo daug filmų mačiusi, jų yra tiek daug... Dažnai manęs prašo rekomenduoti, o aš vis neatsimenu pavadinimo, tad pradėjau užsirašinėti sau patinkančius. Štai keletas. Serialai: „Black Mirror“, „Narcos“, „The Affair“, „Stranger Things“, „Making a Murderer“, „Mindhunter“; filmai: „Get Out“, „Forest Gump“, „The Silence of the Lambs“, „Seven“, „The Notebook“, „Meet Joe Black“, „Arrival“ ir taip toliau ir be pabaigos.

Kokie tavo muzikos pasaulio idealai?

Žaviuosi tuo, ką daro Byeonce, tai yra tiesiog nerealu. Galbūt skamba banaliai, matyt, tai gali būti kiekvieno atlikėjo atsakymas, tačiau tai, ką ji daro, yra tiesiog neįtikima. Jeigu esi susidūręs su muzika, su atlikimu, kaip iš tiesų yra sunku, kiek reikia dirbti, kiek reikia įdėti širdies, pastangų, laiko tam, kad bent truputį priartėtum prie to, ką daro Byeonce. Man ji atrodo tiesiog nusileidęs ateivis į Žemę. Ji yra neįtikimo talento ir neįtikimo darbštumo, rezultato siekiantis žmogus. Kaip atlikėja man ji yra idealas. Nekalbu apie pačią muziką, muzikos idealai man galbūt yra kiti, bet kaip atlikėja Byeonce ypatinga.

Grožis

Scenos žmonės tiesiog savaime tampa grožio, meno, kultūros ikonomis. Kas ir kaip tai Justei?

Dažnai būna, sutinku žmogų, ir jis atrodo toks gražus – toks gražus! – tokie gražūs plaukai, tokia graži figūra, taip stilingai rengiasi, bet pabendrauji ir viso to nebelieka, jis tau pasidaro išvis nebegražus ir neįdomus. Todėl labiau tikiu ne išoriniu, bet vidiniu grožiu. Mano grožio idealai yra žmonės, kurie sugeba kurti, kurie saviti, unikaliai mąsto, su kuriais įdomu bendrauti ir leisti laiką. Man tai yra grožis.

Kas yra grožis apskritai? Kas Justei gyvenime gražu, gera, miela?

Kaip pasakyti, kas yra grožis? Tai galbūt yra tavo minčių, įsitikinimų atspindys. Išties nežinau... O gyvenime man gražu, miela tai, kas nuoširdu, kas jaudina, įkvepia. Tai gali būti žmogus, gyvūnas, tai gali būti maistas, tai gali būti kokia nors erdvė, miestas. Esu gan jautri, mane labai daug dalykų gyvenime žavi ir jaudina.

Dainininkė Justė Starinskaitė. „Mark And Migle photography“

Kelionės erdve, laiku

Žavinti erdvė, miestas, šalis, vieta apskritai – įsimintiniausia kelionė?

Nuoširdžiai pasakyti, kur buvo įdomiausia – labai sunku, nes buvau skirtingose vietose, turinčiose savitą žavesį. Man įdomu ten, kur randu autentiškumo, ten, kur matau to regiono žmonių kultūrą, tradicijas, būdingas tiktai tam kraštui. Tai mane labai žavi, be galo gražu.

Man iš tikrųjų labai patiko Dominikos Respublikoje. Šalis yra labai tolimoje saloje, išties daug kas nustebino. Patiko neseniai aplankytas Tel Avivas – labai kūrybingas miestas. Europoje – Atėnai. Šis miestas – tarsi Los Andželas Europoje, galbūt dėl to ir patiko, esu įsimylėjusi ir tą kraštą. Man visur įdomu, aš viską noriu pamatyti. O pasaulyje tikrai yra labai daug vietų, kurios vertos dėmesio, vertos naujų kelionių, troškimo nukeliauti.

Viena, o gal ir apskritai vienintelė kelionė yra savyje, savimi. Dažnai į ją pakviečia liūdesys. Juste, kas tau yra liūdesys?

Liūdesys... Iš tikrųjų mane ganėtinai dažnai aplanko liūdesys. Kodėl jis aplanko? Galbūt dėl to, kad visiškai neįvertinu to, ką turiu, ir esu susikoncentravusi į tai, ko nepasiekiau gyvenime. Dėl to, matyt, ir ateina liūdesys.

Kai artimas žmogus nuvilia arba įskaudina, tada irgi liūdna. Nors taip būna išties retai, nes dabar turiu tikrai labai gerą žmogų šalia, dėl to iš tikrųjų gera. Bet liūdesys yra, matyt, mūsų gyvenimo pakeleivis. Bent jau mano tai tikrai. Nors galbūt atrodo, kad viskas taip šaunu, kad gyvenu tikrai gerai ir viskas yra gerai, – kaip iš tikrųjų ir yra, – bet liūdesys mane aplanko dažnai, ypač kai būnu viena. Sakyčiau, kad kartais netgi gera paliūdėti, apgalvoti kokius įvykius, norus, lūkesčius. O kas tau yra liūdesys? Labai įdomus klausimas.

Liūdėti iš tiesų yra gerai. Jeigu liūdime, kiek liūdime, tiek, vadinasi, žmonės esame, ir mūsų gyvenimas – netuščias. Jeigu liūdi, vadinasi, kažko brangaus netekai arba ką nors nori turėti, ko nors ilgiesi iš praeities ar tikiesi ateičiai. Liūdesys tarsi leidžia pamatuoti, pamatyti gyvenimo vertę. Iš tiesų, kaip ir pasakei, liūdesys – gyvenimo pakeleivis, jis kaip ir džiaugsmas – visados šalia, gal tai netgi tas pat, tik skirtingos kaukės.

Ko tikiesi, linki sau ateityje?

Linkiu sau judėti muzikiniame kelyje, daugiau kurti ir eiti tuo keliu vis drąsesniu žingsniu. Mažiau jaudintis, linkiu drąsos klysti.

Niekada negalvojau apie lūkesčius gyvenime – ką noriu pasiekti, – gal tai yra gerai? Gal tai yra blogai? Manau, pagrindinis dalykas gyvenime, kuris man iš tikrųjų labai svarbus, tai – būti geru žmogumi. Manau, tai yra didžiausia vertybė ir tikslas, kurio galiu siekti šioje žemėje, nes, jeigu atsitrauki nuo savo problemų, nuo savo pasaulio, nuo savo šalies iki planetos ir dar toliau, tai iš tikrųjų kokie tavo tikslai gali būti? Visiškai jokie! Mes tokie maži, o mūsų mintys ir gyvenimai tokie dideli? Todėl, manau, tikslas gyvenime – būti geru žmogumi: niekam niekada nekenkti, rūpintis kitais, kurie yra aplink tave, padėti, kai jiems to reikia; gyventi bendruomenėje, kurioje yra gera, miela praleisti tą laiką, kurį mes turime šitoje žemėje. Manau, kad jo labai nedaug.

Koks pasaulis tau atrodo? Kas esi tu jame? Tavo daina „Arčiau nei arti“ pasirodė prieš kelerius metus. Kas šiandien tau gyvenime arčiau nei arti?

Mano veikla, meilė, artimi žmonės, patys geriausi draugai man yra arčiau nei arti.

Gyvenimas patiriamas penkiomis juslėmis. Taigi Justei kas yra garsas, vaizdas, skonis, kvapas ir palietimas / prisilietimas?

Garsas tai yra paukšteliai kažkur miške... Vaizdas... Noriu matyti laimę.

Kaip ji atrodytų?

Ji nuostabiai graži. 

Skonis? Tai – saldu, kai to norisi, sūru – kai to reikia.

Kvapas? Aš norėčiau užuosti mišką.

Paliesti... Norėčiau paliesti mūsų pajūrio smėlį.

Koks gyvenime jausmas svarbiausias?

Galbūt – draugystė, meilė... Tiksliai negaliu pasakyti, labai daug tų jausmų, kurie yra labai svarbūs, tad vieną išskirti labai sunku.

Kuri stichija – vanduo, ugnis, oras ar žemė – įprasmina ir atitinka Justę?

Vanduo, ugnis, oras ar žemė? O, žemė, matyt.

Gamoje – septynios natos, kuri esi tu?

Hm... Si, gal... nes ji nėra pati aukščiausia, bet jau ganėtinai aukštai.

Šio interviu skaitytojai nori ir tikisi susitikti Justę Starinskaitę. Kokio muzikinio kūrinio jiems pasiklausyti, kad jaustųsi tarsi susitikę ją?

Koks įdomus klausimas. Vienos dainos nėra. Yra visas grojaraštis, kuriame pinasi įvairūs jausmai, emocijos, nuotaikos... Aš jų patyriu labai daug.

Dalinuosi daina, kurią radau vakar ir kurios klausiausi visą vakarą. Ji nuostabiai graži. Lyg tamsaus, bet ramaus rudens vakaro garsas.