Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Jei pasižvalgytumėte po katalikišką viešąją erdvę pasaulyje, lengvai atrastumėte kraštutinumų, kuriuose kartais stinga sveiko proto. Šiuo metu dažniausiai jie atsiskleidžia, kai į viešąją erdvę įkrenta kuri nors popiežiaus Pranciškaus pasisakymo ištrauka, jo iniciatyvų ar šiaip pamąstymų nuotrupos.

Pabraidžius po tas seklias internetines pelkes, greitai atpažintume vis pasikartojančių internetinių svetainių pavadinimų, konkrečių autorių ar dvasininkų pavardžių diskusijose, kur išryškėja dvi aiškios stovyklos: vieni visada plojantys, kad Bažnyčia keičiasi, atsikrato konservatyvių, pasenusių klerikalų valdžios, nusimeta senus pančius ir pagaliau tampa tuo, kuo ji turi tapti t. t., kiti visada skelbia Bažnyčios mirtį ir pasaulio pabaigą, nes popiežius griauna Bažnyčią iš vidaus.

Ne tik Bažnyčioje tokie kraštutinumai egzistuoja. Nesvarbu, kokia tema, nesvarbu, koks tikėjimas ar politinė situacija, yra klausimų ir temų, kur labai lengva slėptis apkasuose, apsistatyti sienomis, suskirstyti žmones į svetimus ir savus, taip išvengiant pokalbio, tarpusavio supratimo, kartais ir pripažinimo, kad kito reikalavimai, rūpestis ar baiminimasis – pagrįsti ir teisėti.

Kai įvairios kovos už teises ir gerovę liečia krikščionis, jų tikėjimas ir atsakomybė už artimą įpareigoja nuolat sąžiningai tirti ir tikslus, ir naudojamas priemones tiems tikslams pasiekti.

Ir tik iš pirmo žvilgsnio esantieji skirtinguose apkasuose atrodo skirtingi. Jie labai panašūs. Pirmiausia tuo, kad nenorinčius tapatintis su kuriuo nors vienu kraštutinumu vadina drungnais ir todėl beveik negalinčiais blaiviai mąstyti ir spręsti, neatsakingais ir abejingais, nepilietiškais, praradusiais tikėjimą, atitrūkusiais nuo tikrovės ar kompromituojančiais tiesą. Drungnus išspjauna, druską, praradusią sūrumą, išmeta – tokiuose komentaruose dažnai cituojama Biblija.

Kitas panašumas – metodai, kuriais naudojamasi ideologinėms kovoms. Ginti. Reikia ginti: teises, gerovę, įvairovę, tikėjimą, Bažnyčios mokymą… Tų panašumų yra ir daugiau. Ir tikrovės subanalinimas, ir ideologinis lėkštumas, ir kompromisai, renkantis kovos laukus.

Kai įvairios kovos už teises ir gerovę liečia krikščionis, jų tikėjimas ir atsakomybė už artimą įpareigoja nuolat sąžiningai tirti ir tikslus, ir naudojamas priemones tiems tikslams pasiekti. Kaltinimuose ir mūšiuose už krikščioniškas vertybes kažkodėl dažnai pasimeta nuogąstavimas, jog pasirinkti veikimo būdai ar kalbėjimo tonas ne tiek padeda krikščionišką žinią skleisti, kiek nuo jos atbaido, nuvertinamas ir rūpestis, jog propagandiniuose karuose dingsta pati tiesa.

Ką tik nusirito banga laiškų, kviečiančių pasirašyti peticiją, kuria siekiama uždrausti „Baltic Pride 2019“ eitynes ar bent nurodyti kitą, nuošalesnę, eitynių vietą. Kampanija kyla iš peticijas sumaniusios organizacijos krikščioniškų vertybių, tikslų, tarp kurių – siekiai ginti ir kovoti.

Kas atsitiko, kad kvietimą skelbti Evangeliją bei išsaugoti savo tikėjimą pakeitė tikslas ginti ir kovoti? Nevertinu konkrečių žmonių motyvų ir tikiu jų vidiniu užsidegimu bei krikščionišku nuoširdumu. Vis dėlto man kyla klausimas: ar ne taip atrodo ideologizuotas tikėjimas? Ar nėra pavojaus, kad tikėjimas, paverstas sutelkimo ir kovos ginklu, praras savo esmę ir taps tiesiog politiniu įrankiu kovoje su tais, kuriems nepritari? Taip su propaganda imsime kovoti „krikščioniškąja“ propaganda. Kiek čia yra krikščioniškumo? Ar tikrai tai atskleidžia, padeda pažinti Katalikų Bažnyčios mokymą?

Ir politikoje krikščionis turi tą mistinį įpareigojimą – pašventinti šią sritį, kitaip tariant, padaryti ją žmoniškesnę. O žmonės kalbasi ir kalbėdamiesi susitaria – tai yra politika.

Aš nepasirašysiu Krikščioniškos kultūros instituto peticijos, nes neužtenka, kad ji būtų pavadinta krikščioniška, ji tokia ir turėtų būtų. Man su krikščioniškumu nesiderina peticijos pristatymo teiginiai, sustiprinantys egzistuojančius ne visai teisingus stereotipus (pavyzdžiui, kad visi homoseksualūs asmenys elgiasi amoraliai, kad homoseksualios poros būtinai traumuos įsivaikintus vaikus, kad eitynės – tai „erotizuotų ir lytinius santykius skatinančių veiksmų rodymas viešumoje“).

Man nepriimtinas toks propagandinis tekstas dar ir dėl to, kad jame neatsižvelgiama į niuansuotą tikrovę, kurioje ne visi homoseksualūs asmenys dalyvauja eitynėse, ne visi dalyvaujantieji siekia politinių tikslų (pavyzdžiui, teisės sudaryti santuoką), o ir įsivaikinimas nėra toks vienareikšmis klausimas, į kurį atsakymas yra tik taip arba ne.

Eitynės ir peticija kelia politinius klausimus, kurie aktualūs visiems piliečiams, taip pat ir krikščionims. Daug kas sakys, kad politika yra nešvari sritis, kurioje galioja savitos brutalios taisyklės. Tai kovos laukas, kuriame turime naudotis visomis įmanomomis priemonėmis. Tačiau ir politikoje krikščionis turi mistinį įpareigojimą pašventinti šią sritį, kitaip tariant, padaryti ją žmoniškesnę. O žmonės kalbasi ir kalbėdamiesi susitaria – tai yra politika. 

Tačiau kovos lauke joks pokalbis yra neįmanomas. Mūšyje nesigilinama, kas yra kitas, kuo jis gyvena, kokios yra jo pažiūros, kokie tiksliai ir siekiai. Mūšyje nesiklausoma. O būtent įsiklausius prasideda pokalbis ir krikščioniškasis kelias kito link.

Ir ne, tai nėra kompromisas su tiesa, tai nereiškia, jog pasislepiu su savo tikėjimu privačioje erdvėje ar atsisakau Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą. Aš tik norėčiau, kad tą mokymą kiti išgirstų. O kovos lauke išgirsti neįmanoma. 

Ar nėra taip, kad užduotį „ginti tikėjimą, Bažnyčią, Bažnyčios mokymą“ patys sau pasiskyrėme? Ką gi mes daugiau galime padaryti tikėjimo srityje, nei išsaugoti SAVO tikėjimą ir tapti MOKINIAIS? O mokiniai ne gina, o mokosi – stengiasi suprasti, kartu ieško tiesos ir į tas paieškas kviečia kitus.

Nė vienas krikščionis nėra įpareigotas būtinai pasirašyti peticijas ar dalyvauti akcijose vien dėl to, kad jos pavadintos krikščioniškomis ar pristatymuose kildinamos iš krikščioniškos kultūros. Ką turėtume daryti, tai išsamiai susipažinti ir kritiškai vertinti visų, net ir labiausiai krikščioniškų, iniciatyvų turinį, o susipažinę spręsti apie dalyvavimą pagal savo sąžinę ir ne vien dėl to, kad pavadinta krikščioniškai.