Unsplash nuotrauka

Savižudybių skaičiams badant akis, šia tema Lietuvoje diskutuojama ne vienerius metus. Visgi, oficialias duomenimis, 2017 m. Lietuvoje nusižudė net 749 žmonės. Bandymų nusižudyti atvejų taip pat nemažėja, o neatpažintos kaip savižudybė situacijos byloja apie dar liūdnesnę padėtį. Tad, ar tikrai specialistų mokymų, kaip atpažinti riziką ir į ją reaguoti, bei esamo visuomenės sąmoningumo užtenka, siekiant suteikti efektyvią pagalbą? Nevyriausybinės organizacijos „A. C. Patria“ savarankiškumo ugdymo centro „Kitaip“ socialinė darbuotoja Evelina Pauliukaitienė ir psichologė Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė įsitikinusios – sistema daugeliu atvejų stringa. 

„Dauguma numano, kaip reikėtų elgtis, įvykus bandymui nusižudyti – kviesti medikus ar skambinti 112, suteikti pirmąją pagalbą. Tačiau didesnių problemų kelia situacija, kuri vyksta po to, kai artimasis atsiduria ligoninėje ir vėliau ją palieka – teigia specialistės – Kaip padėti į juodą etapą pakliuvusiam žmogui ilgame gijimo procese, kai aplinkybės tam trukdo?“, – klausia jos.

Sistemos spragos

Kasdien dirbant su valstybės globojamais jaunuoliais E. Pauliukaitienei ir I. Rusinaitei-Vaitkuvienei neretai tenka teikti pagalbą pasiryžusiems savižudybei. Per pastaruosius 3-ejus metus specialistės dirbo su 11 jaunuolių, kurie galvojo apie savižudybę arba bandė nusižudyti. „Nesinori visko piešti tamsiomis spalvomis, nes darbo praktikoje teko susidurti ir su profesionaliais, operatyviai dirbančiais specialistais. Vis dėlto, apmaudu, kad neretai profesionalai į situaciją pažiūri nejautriai ir pakerta pasitikėjimą visa institucija – pasakojo I. Rusinaitė-Vaitkuvienė – Teko susidurti su atveju, kai medikas savižudybę bandžiusiam įvykdyti asmeniui rėžė: Nepavyko? Nieko, kitą kartą pavyks. Suprantu, kad pikta gelbėti asmenį, kuris pats save žaloja, bet derėtų susilaikyti nuo tokių komentarų“, – atviravo ji.

Pasak specialisčių, su tokiomis situacijomis teko susidurti ne vieną kartą. „Labai įsiminė įvykis, kai savižudybę bandžiusiai įvykdyti merginai reikėjo iš greitosios pagalbos automobilio atnešti kažkokį svarbų aparatą. Jį nešė vairuotojas, kuris lipdamas į penktą aukštą visą laiką skundėsi. Paaiškėjus, kad aparato vis dėlto neprireiks, vairuotojas nepasikuklino garsiai išreikšti nepasitenkinimo, o vėliau dar ir demonstratyviai apžiūrėti buto, kuriame įvyko nelaimė. Žinant, kad kritinėse situacijose žodžiai ir veiksmai turėtų būti ypatingai apgalvoti, vargu ar tokį skubios pagalbos komandos nario elgesį galima būtų vadinti pagalba“, – atvejį prisiminė E. Pauliukaitienė. Anot jos, tokie poelgiai gali lengvai nubraukti kitų žmonių darbą ir paskatinti kitą kartą į medikus nesikreipti.

„Vis dėlto, sąmoningumas didėja, – pastebi I. Rusinaitė-Vaikuvienė, – Vis dažniau susiduriame su policijos pareigūnais ar kitais profesionalais, kurie ne tik suteikia visą reikiamą pagalbą, bet ir palydi jaunuolį į gydymo įstaigą, pabūna šalia.“ Tačiau psichologė pastebėjo ir tai, kad greitosios pagalbos automobilyje ar priimamajme profesionalumas neretai dingsta: „Kol medikai nežino, kad bandžiusį nusižudyti asmenį lydime ne kaip giminės, bet socialinės darbuotojos, nevengia tarpusavyje šnibždėtis, dalintis nereikalingais komentarais. Savižudybių klausimams yra skiriama nemažai dėmesio – šviečiama visuomenė, mokyklų specialistai, psichologai, socialiniai darbuotojai. Ar tikrai pakankamai apie tai kalbama su greitosios pagalbos darbuotojais, medicinos sesutėmis?“, − kėlė klausimus I. Rusinaitė-Vaitkuvienė.

E. Pauliukaitienė apgailestavo, kad tolimesnei bandžiusio nusižudyti asmens priežiūrai taip pat nėra sukurta tinkama bazė. „Esame turėję atvejį, kai mergina po nepavykusio savižudybės bandymo nusprendė gydytis. Ji atsigulė į ligoninę, bet po kelių dienų buvo pranešta, kad ji išleidžiama namo, nes nebėra vietų. Merginai tikrai nebuvo lengva priimti tokį sprendimą, bet ji jam pasiryžo ir staiga... Atsirado svarbesnių ligonių. Nejaugi psichiatrijos skyriuje žmogus, kuris pakartotinai bando nusižudyti, nėra pakankamai svarbus?“, – klausė ji. Anot socialinės darbuotojos, svarbu ir tai, kad išleidus tokį asmenį namo, nėra aiškiai pasakoma, jog skubos tvarka jam priklauso psichiatro konsultacija Psichikos sveikatos centre. Dėl šios priežasties pacientai užsiregistruoja bendra tvarka ir pagalbos laukia kelis mėnesius.

„Tinkamas informavimas yra itin svarbus – ligoninėje asmuo gavo vaistus, išėjęs jis jų nebegauna – kaip tokiu atveju išlaukti iki būtinos konsultacijos? – klausė E. Pauliukaitienė. – Šioje vietoje yra palikta didžiulė spraga, kadangi net mes, specialistai, apie tokią paslaugą sužinojome tik kartu su globojamais jaunuoliais pralaukę mėnesį iki konsultacijos. Kaip tada apie ją gali žinoti eiliniai žmonės?“ Tačiau net ir patekus pas specialistą reikiamos pagalbos ne visada galima sulaukti – poliklinikoje psichiatrų užimtumas itin didelis, todėl pacientams jie negali skirti tiek laiko, kiek reikėtų.

Pridaro daugiau žalos

Specialistėms taip pat kilo klausimų, kaip elgtis situacijoje, kai ką tik bandžiusio nusižudyti žmogaus neguldo į ligoninę arba jis atsisako gydymo. „Kam tokiu atveju priklauso jį prižiūrėti? Visi atliko savo darbą ir išsiskirstė kas sau, o žmogus, kuris krizės situacijoje nėra veiksnus savimi pasirūpinti, paliekamas likimo valiai“, – svarstė I. Rusinaitė-Vaitkuvienė. Psichologė pabrėžė, kad komunikacija tarp situaciją valdyti paskirtų žmonių taip pat ne visada suveikia. „Buvome susidūrę su atveju, kai skambinant priskirtai atvejo vadybininkei pusę dienos nebuvo keliamas ragelis. Vėliau paaiškėjo, kad asmuo, kurio mums reikia, bus tik kitą savaitę tam tikru ribotu laiku. Tačiau pagalbos mums reikėjo čia ir dabar“, – pasakojo ji. Specialisčių patirtis rodo, kad ir krizių valdymo komandos mokyklose neretai pridaro daugiau žalos, nei naudos.

„Turėjome vieną atvejį, kai pasitraukti iš gyvenimo bandė paauglė. Jai sugrįžus į mokyklą buvo sudaryta krizės valdymo komanda, – pasakojo I. Rusinaitė-Vaitkuvienė. – Ji veikė visiškai neprofesionaliai, atrodė, kad niekas nežinojo, ką reikėtų daryti. Vieno susitikimo su šia komanda metu mano globojama mergina tiesiai šviesiai paklausė, kodėl ji, jausdamasi prastai, turėjo anksti atsikelti ir ateiti į 5 minučių susitikimą. Nežinojau, ką jai atsakyti.“ Kita vertus, pasak E. Pauliukaitienės, mokyklos specialistų užimtumas yra didžiulis, jiems yra nuleidžiama vis daugiau pareigų ir atsakomybių, o įrankių, kaip tai padaryti kokybiškai, nesuteikiama. Nors savižudybių klausimai šiuo metu yra prioritetas, ne visi norintys profesionalai gali patekti į savižudybių intervencijos įgūdžių mokymus, o prevencinių renginių svarbiausias kriterijus − kuo didesnis dalyvių imtis. „Norėdami gilinti žinias ne visada turime galimybes tai padaryti, kadangi mokymų nėra rengiama pakankamai. Manau, kad į tai vertėtų atkreipti dėmesį“, – siūlė E. Pauliukaitienė.

Akcijos neveikia

Specialisčių manymu, visuomenės nejautrumas išgyvenantiems sunkų laikotarpį taip pat vis dar yra gana aukštas. Keisti situacijos nepadeda ir organizuojamos sąmoningumo akcijos, kurios neretai gali išspausti nebent šypsnį. „Manau, kad derėtų daugiau dėmesio skirti švietimui – įsitikinusi E. Pauliukaitienė. – Nesinori numenkinti kitų pastangų, bet nemanau, kad akcijos, kaip, pavyzdžiui, praėjimas Laisvės alėja su juodais kostiumais, simbolizuojančiais savo noru iš gyvenimo pasitraukusius asmenis, gali padaryti rimtą poveikį. Tai panašiau į žaidimą, bet ne įvykį, kuris gali turėti kokių nors pasekmių.“

Anot I. Rusinaitės-Vaitkuvienės, vis dar gajus bandymo nusižudyti tapatinimas su tiesiog bloga nuotaika: „Vietoj palaikymo dažnai iš aplinkos pasipila komentarai – tai praeis, viskas rytoj bus gerai, tau tik buvo liūdna. Tačiau žmonės nebando nusižudyti šiaip sau – galbūt žmogus pateko į situaciją, iš kurios negali išbristi ir tuo metu mato tik tokią išeitį. Jau nekalbant apie depresiją ar kitas rimtas psichikos ligas, kurios gali paskatinti tokį sprendimą“, – pabrėžė ji. E. Pauliukaitienė pritarė minčiai, kad aplinkinių elgesys gali paskatinti tiek sveikimą, tiek grįžimą prie juodų minčių. „Mūsų atvejais grįžę į studijų ar mokslų vietas jaunuoliai neretai susiduria su neigiama aplinkinių reakcija. Jiems ir taip sunku, o dar pastebi, kad visi šnabždasi ir keistai žiūri – tai tikrai nepadeda. Neretai tokį elgesį paskatina ir klasės auklėtoja ar studijų programos kuratorė prie visų neatsargiai prasitarusi apie esamą situaciją“, – atkreipė dėmesį specialistė.

„Labai norėtųsi, kad tiek eilinių žmonių, tiek profesionalų sąmoningumas didėtų – viltį išreiškė I. Rusinaitė-Vaitkuvienė – Kad pedagogai suprastų, jog negalima tiesiog mokyklos koridoriuje aptarti rizikingos mokinio situacijos – juk tai gali jį sugniuždyti. Medikai taip pat turėtų susilaikyti nuo nemalonių komentarų ir užtikrinti, kad pacientas būtų deramai informuotas apie jam priklausantį atvejo vadybininką ir skubios tvarkos psichiatro konsultacijas.“ Specialistė neslėpė, kad į situaciją žiūri pozityviai: „Pastaruosius kartus, kai teko dirbti su Kauno medikų bei policijos pareigūnų komanda, darbas buvo atliekamas tikrai profesionaliai. Norisi nepaliaujamai viešai diskutuoti apie tinkamos pagalbos reikalingumą, kad ir toliau susidurtume tik su gerais pavyzdžiais, o spragos šioje sistemoje būtų panaikintos, taip išsaugant daugiau gyvybių.“

VšĮ „A. C. Patria“ ir savarankiškumo ugdymo centro „Kitaip“ informacija