Poetas, prozininkas, vertėjas Mykolas Karčiauskas. Vido Dulkės nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2018 m. Nr. 1).

Interviu su pavasarį mus palikusiu poetu, prozininku, vertėju MYKOLU KARČIAUSKU (1939–2018) parengtas prieš šešerius metus. Deja, tekstą tenka skelbti visai nelinksma proga... Skaitytojams siūlome bent keliais fragmentais nusikelti į 2012 metų vasarą ir dar kartą prisiminti šią iškilią Pasvalio kraštui ir Lietuvai nusipelniusią Asmenybę. Jeigu ne ji, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos unikumo – Dailės galerijos ir maždaug pusės jos darbų – turbūt nebūtų. Kaip ir tradicijos, kad abiturientai, baigdami Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnaziją, padovanoja po seną Joniškėlio krašto nuotrauką. Ko gero, M. Karčiausko dėka Lietuva sužinojo, kad ir broliai Vileišiai buvo Vilniaus pasvaliečiai.

Pasvaliečiai Vilniuje yra palikę (ir vis dar palieka) gana gilius pėdsakus. Gal galėtumėte apie tai papasakoti plačiau, pradėdamas nuo Vileišių giminės? Juk juos taip pat galima vadinti Vilniaus pasvaliečiais.

Savaime suprantama, kad jie buvo Vilniaus pasvaliečiai. Nuo trijų brolių Vileišių atsikėlimo į Vilnių prasidėjo savotiškas lietuvybės atgimimas. Tada čia gyveno vos keli procentai lietuvių. Lietuvybę žadinti reikėjo ne Medinių kaime, iš kurio kilę Vileišiai, bet sostinėje, kad būtų atkurtas šalies valstybingumas. Jie svajojo ne apie LDK, bet etnografinę Lietuvą. Broliai kūrė organizacijas, draugijas, rūpinosi žmonių švietimu, Šv. Mikalojaus bažnytėlės atkariavimu, kad nors joje vyktų lietuviškos pamaldos. Vileišių veikimo baras išties platus.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis rašė, kad Jonas Vileišis priklausė tiek organizacijų, kad nespėdavo lankyti susirinkimų. Kadangi buvo teisininkas, sugebėdavo parengti registracijai reikalingus dokumentus. Todėl jį rinkdavo arba draugijų pirmininku, arba pavaduotoju. Petras Vileišis sostinėn atsivežė savo kapitalą. Tuo laiku nebuvo daug pasiturinčių žmonių, galėjusių skleisti lietuvybę, finansuoti renginius. Istorija rodo, kad turtingus žmones valdžia gerbia. To P. Vileišiui reikėjo. Taigi pasvaliečiai Vilniuje išsiskyrė tuo, kad pradėjo įvairias akcijas ir taip davė tam tikrą kryptį valstybingumui.

Dabar daugeliui atrodo, kad apie Vileišius žino daug. Iš tikrųjų yra priešingai. Tomas Venclova pernai (2011 m. – aut. past.) išleido knygą „Vilnius: asmeninė istorija“. Joje tvirtinama, kad P. Vileišis, pralobęs iš knygų kontrabandos, caro imperijoje tiesė geležinkelius ir statė tiltus. Tai visiškas inteligento marazmas. Su istoriku Jonu Aniču mėginome tai ištaisyti, tačiau niekas nekreipė dėmesio, nes taip rašė T. Venclova.

Vadovaujate Vilniaus pasvaliečių bendrijai. Kokia jos genezė? Kiek narių ji vienija?

Iš pat pradžių maniau, kad šios bendrijos pagrindas, dvasia turi būti Vileišiai. Veiklą pradėjome tada, kai Petrui Vileišiui sukako 140, o Jonui Vileišiui ėjo 120 (1991 m. – aut. past.) metų. Į tokio pobūdžio paminėjimus susirinkdavo nemažai žmonių. Mus palaikė ir senieji vilniečiai. Pasikviesti kraštietį, Kovo 11-osios Akto signatarą Romualdą Ozolą laikėme garbės reikalu. Į Vilniaus pasvaliečių susibūrimus jis visad atbėgdavo.

Tuomet buvau kaipo pirmininkas. Paskui atsirado teigiančiųjų, kad ne vien Vileišiais Lietuva ir Pasvalys gyvi. Man priekaištavo, kad nematau gyvųjų klasikų ir domiuosi tik Vileišiais. Bendrijos vairą perdaviau akademikui Broniui Grigelioniui. Po jo vadovavo matematikas Antanas Apynis.

Vėliau nutiko taip, kad pasvaliečiai nebesirinkdavo. Tuomet leidėjas Danielius Mickevičius pastebėjo, kad veikla gęsta, tad reikia ją atnaujinti. Pasakiau, kad organizuoju ir organizuosiu su Vileišiais ir Pasvalio kraštu susijusius renginius. Jeigu tinka, perimsiu vadovavimą. Narių sąrašų neturiu iki šiol, nes niekas jų man neperdavė. Paprastai į susirinkimus ateina apie pusę šimto Vilniaus pasvaliečių.

MYKOLAS KARČIAUSKAS: Rimčiau kurti pradėjau Kaune. Be to, įstojau Jaunųjų rašytojų sekcijon Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. Mums vadovavo klasikė, kūrusi ir deklamavusi tokio pobūdžio eilėraščius: „Krenta, krenta rudi lapai, / gale daržo stovi krapai, / gale lauko šunys pjaunas, / labai baisus vaizdas gaunas.“

Pakalbėkime apie Petro Vileišio gimnazijos Dailės galeriją. Esate jos iniciatorius. Kaip kilo šis sumanymas? Kokią dalį užima jūsų dovanoti paveikslai?

Kai gimnazija šventė penkiasdešimtmetį (1972 m.), galvojau, ką ta proga padovanoti. Dailininkas Romualdas Čarna pasiūlė nupirkti jo paveikslą. Paklausiu, kodėl būtent jo. Romualdas Čarna atsakė, kad galiu pirkt ir iš kito dailininko. Tada turėsiu du tapybos darbus.

Paskui atsitiktinai sutikau Antaną Martinaitį, kuris nešėsi suvyniotą paveikslą. Dailininkas ir sako: „Žinai, vakar buvau baliuje. Pernai ten eidamas dovanų nešiau paveikslą. Pagalvojau, kad už jį trejus metus galėsiu dykai lankytis. Vis mąsčiau, kur pakabino paveikslą. Nuėjęs į tualetą, viršuje pastebėjau į tokį langelį įkomponuotą mano kūrinį.“ A. Martinaitis išplėšė jį iš ten, nusikeikė ir išėjo. Jis manęs paklausė, gal žinau, kam padovanoti šį darbą.

– Padovanotum mano mokyklai.

– Kodėl?

– Todėl, kad jai 50.

– Tada atiduodu šį paveikslą tau.

Pasklido kalbos, kad renku paveikslus, nes gimnazijos jubiliejaus proga bus paroda... Atvežiau apie trisdešimt tapybos ir grafikos darbų. Mąsčiau, kad abiturientams nebeverta pirkti krištolinių vazų, geriau, palikdami mokyklą, padovanotų po paveikslą. Galėtų gimnazijoje būti ir parodų salė, nes dabar darbai kabinami ten, kur dar likę vietos.

Ir vėliau dailininkai pasiteiraudavo, ar vis dar ieškau paveikslų savo mokyklai. Atsakydavau, kad visąlaik juos rinksiu. Esu prisidėjęs prie daugiau nei pusės gimnazijoje kabančių darbų atsiradimo. 

Jūsų dėka Pasvalio krašto mokyklose daugėja meno kūrinių. Kaip tai vertina ir priima pačios mokyklos?

Buvau sutaręs su meistru, kad padarys ekslibrisus Pušaloto pagrindinei mokyklai. Parašiau projektą dvejiems metams. Pirmaisiais metais mokykla gavo pinigų. Pasiteiravus apie kitus metus, atsakė, kad apie tai pamiršo... Paklausti, kaip reikalai su pačiais ekslibrisais, nieko aiškaus nepasakė. O juk šie istoriniai kūriniai kainavo nemažai.

Lėvens pagrindinę mokyklą raginau užsiimti menine fotografija. Planavau įrengti ekspoziciją. Nugabenau iš pradžių 50, paskui 30 žymių fotomenininkų darbų: Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Rakausko. Pastarasis žadėjo parūpinti rašytojų portretų, kuriuos darė „Įkvėpimo žemei“.

Susitikau su buvusiu mokyklos direktoriumi. Jis pareiškė, kad irgi nori paveikslų. Kalbu jam apie fotografijas, o jis – vis apie paveikslus... Vadinasi, ir minėtų fotografijų likimas gali būti panašus į A. Martinaičio tapybos darbą tualete. Už kai kuriuos mokyklai padovanotus A. Sutkaus darbus Paryžiuje ar Londone prašoma po kelis tūkstančius eurų.

Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijai parūpinau aštuonias senas fotografijas. Dabar abiturientai, baigdami mokyklą, dovanoja po seną Joniškėlio nuotrauką. Joje gali būti turgus, šventė ar žymi asmenybė. Už tokios tradicijos įvedimą esu sulaukęs padėkos. 

Esate baigęs teisę, tačiau savo gyvenimo su ja nesusiejote. Kas atvedė į Teisės fakultetą?

Stoti į teisę norėjau dar besimokydamas paskutinėse klasėse. Tada man atrodė, kad teisininkai gali šitame krašte, tam visam purvyne, tuose kolūkiuose padaryti tvarką. Maniau, kad tereikia gerų įstatymų. Nieko iš tokių nuostatų neišėjo.

Be to, kitur įstoti negalėjau. Mano charakteristikoje užfiksuota, kad rašiau idėjiškai silpnus eilėraščius, todėl esu nukreipiamas į gimtąjį kolūkį. Norėdamas to išvengti, išėjau trejiems metams į kariuomenę. Iš jos paleido pusmečiu anksčiau. Bandžiau stoti į filologiją, bet nebuvo leista. Tada pasakiau, kad noriu į teisę. Pagyrė už teisingą pasirinkimą. Išsiunčiau dokumentus ir gavau kvietimą.

Nors mokslus baigiau, tačiau teisininku netapau. Paliko nebeįdomu. Beje, už gautą diplomą atidirbau trejus metus Kaune, nes taip reikėjo.

19691970 m. dirbote laikraštyje „Vakarinės naujienos“. Kokie prisiminimai iš darbo žurnalistu?

Po studijų niekaip negalėjau gauti darbo. Mane priėmė „Vakarinių naujienų“ Kauno skyriaus vedėjas. Jis ir sako: „Ateik čia, nors algelė nekokia.“ Iš pradžių Algimantas Mikuta žadėjo įdarbinti „Nemune“. Gavau užduotį parašyti apie dramaturgą Raimundą Samulevičių. Parašiau. Nunešu, o A. Mikuta klausia: „Jeigu išspausdiname šitą, ką rašysime apie Juozą Grušą? Tokio lygio straipsnis gali būti tik apie jį.“ Supratau, kad „Nemunui“ netinku.

Dirbdamas „Vakarinėse naujienose“ vienąkart praleidau partijos plenumą. Ateinu į redakciją, o redaktorius linkčioja: „Pramigai. Nebuvai plenume.“ Atsakiau, kad užmiršau. Jis užsiminė, kad Komunistų partijos sekretoriaus sekretorė mums truputį skolinga, tad padės. Skambinu jai ir prašau: „Primink kalbėjusius dalyvius, kad nesumaišyčiau. Pagal rangus.“ Užsirašau. Toliau klausiu: „Klausimai nesikeitė, liko tie patys? Pakartok.“ Ji pakartojo. Prisėdęs prie teletaipo, parašiau straipsnį. Įdėjome kito plenumo nuotrauką (šypsosi).

Kadangi partijos komitetui kažkas nepatiko, nebegalėjau dirbti žurnalistu. Mane priglaudė „Žinijos“ draugijos lektoriumas.

MYKOLAS KARČIAUSKAS: Rašymas vaikams daug sunkesnis. Atrodo, kad labai lengva, bet reikia, kad jie įsiklausytų, suprastų, priimtų kūrinį. Sunku vaikams pataikyti. Norint jiems įtikti, reikia suvaikėti. Taip pat neprarasti savotiško humoro.

Kaip nutiko, kad pradėjote rašyti? Ar sovietmečiu pripažindavo Jūsų kūrinius?

Atvirai pasakius, nesu itin ypatingas rašytojas. Ką nors parašinėdavau mokykloje, paskui – universitete. Rimčiau kurti pradėjau Kaune. Be to, įstojau Jaunųjų rašytojų sekcijon Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. Mums vadovavo klasikė, kūrusi ir deklamavusi tokio pobūdžio eilėraščius: „Krenta, krenta rudi lapai, / gale daržo stovi krapai, / gale lauko šunys pjaunas, / labai baisus vaizdas gaunas.“ Ir pati nusipurtydavo (juokiasi).

Pirmąją knygą išleidau taip pat Kaune. Buvo suplanuota, kad ji išeis 1970 m. Redaktorė Aušra Marija Sluckaitė ją sukritikavo: „Nusibodo tie žalčiai ir sukilimai!“ Ji teigė, kad knyga idėjiškai silpna. Ją vėliau išleido, bet išėmė Vytautui Mačerniui skirtą ciklą, dedikaciją Henrikui Radauskui.

„Balandžio ryto“ poemėlę parašiau baltosiomis eilėmis. Ją paruošiau „Nemunui“ ir atidaviau minėtam A. Mikutai. Jis užtikrino, kad kūrinys praeis. Kai nuėjau sužinoti jo likimo, ant poemėlės buvo parašyta: „Mes – ne katalikiškas žurnalas.“ (šypsosi) Pasirodo, tų metų balandį kaip tik pasitaikė Velykos. „Nemunas“ būtų spausdinęs gegužę.

„Žvirgždės poemą“ sukūriau 1968–1969 m. „Metai“ išspausdino triukšmingąją jos dalį, nes kita redaktoriui Algimantui Baltakiui pasirodė neįdomi, o čia – gyvas nervas! Poemą siūliau „Šluotai“, „Švyturiui“. Pranas Raščius, „Pergalės“ redaktorius, sakė: „Žinai, Mykolai, čia man visai gerai sėdėti. Kai norėsiu, kad atleistų, tada atnešk.“

Kažkodėl glavlitas prie jos buvo prikibęs. Aiškinau, kad čia meno kūrinys, kuriame nėra slaptos informacijos. Kad pas mus galiojo cenzūra, buvo valstybinė paslaptis. 

Esate išleidęs nemažai knygų vaikams. Kuo ypatingas rašymas jauniesiems skaitytojams? Kaip, ką reikia rašyti šiuolaikiniams vaikams?

Rašymas vaikams daug sunkesnis. Atrodo, kad labai lengva, bet reikia, kad jie įsiklausytų, suprastų, priimtų kūrinį. Panašiai ir su daina. Rodos, kokie įspūdingi žodžiai! Kai sukuriama muzika, išeina šnipštas, vaikai nepriima. Taip nutinka ir su gražiu apipavidalinimu. Tačiau pasižiūriu bibliotekoje, o tokia knygelė mažai skaityta.

Sunku vaikams pataikyti. Norint jiems įtikti, reikia suvaikėti (šypsosi). Taip pat neprarasti savotiško humoro. Orientuojuosi į kaimo skaitytoją. Man atrodo, reikia ir truputį liaudiškumo, paprastumo, tarmės jausmo. Naujausia vaikams skirta knygelė – „Ukum pukum: eilėraščiai iš pernykščio sniego“. Ji sudėta lyg iš skaičiuočių. Dažniausiai pradedu nuo žaidimo, kad pereičiau prie rimtesnių dalykų. Rašydamas vaikams turiu intenciją sudominti, žadinti pažinimą, smalsumą, kad skaitydami nebūtų apsnūdę. Mūsų pasauly neretai pasitaiko visokių surūgimų. 

Ar dažnai grįžtate į gimtąją Žvirgždę, aplankote Pasvalį?

Vakar buvau (2012 m. liepos 15 d. – aut. past.). Užsukau grįždamas iš Švedijos. Mūsų kieme vyko iškilmės – namui uždengė naują stogą! Neiškenčiau ten nenuvažiavęs, nes keltu atplaukėme į Rygą. Juk pakeliui. Ir brolis sakė: „Sarmata būtų, jei valandėlei neužsuktum.“ Brolį aplankau per įvairias šventes arba tada, kai maršrutas pasisuka ton pusėn. Pas mus giminėj visada švenčiamos Antaninės (brolio vardas Antanas) ir Vėlinės. Tada Žvirgždėn stengiasi suvažiuoti visi.

logo